Kauno Veryga pramintas P. Keras: rudenį bus sunkiau atlaikyti antrąją bangą

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui Pauliui Kerui pavasarį teko dar vienos pareigos – Kauno ekstremalių situacijų operacijų centro vadovo. Netruko prilipti ir pikantiška pravardė.

Dėl COVID-19 plitimo Kauno ekstremalių situacijų operacijų centro vadovu paskirtam P.Kerui dėl šių pareigų imta klijuoti Kauno Verygos etiketė. Jis pats nustebo tokio epiteto negirdėjęs. Pokalbis su P.Keru – apie pravardę, karantiną ir tiesiog gyvenimą.

– Ir kaip jums Kauno Verygos pravardė?

– Visada įdomu žinoti kontekstą, bet jei taip vadina, matyt, priklauso. Dėl Kauno operacijų centro vadovo pareigų buvau gal daugiau matomas, nors prie koronaviruso dirbo visa komanda – gana daug žmonių. Daug darbo teko ir kolegei Eglei Andriuškienei, vieni buvo daugiau, kiti mažiau matomi ir dirbo įvairius darbus. Tačiau nesu medikas ir net negaliu įsivaizduoti ar užimti tokių pozicijų.

Pasak P.Kero, lengvai praėjusi pirma koronaviruso banga lėmė žmonių atsipalaidavimą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Sveikatos apsaugos ministras buvo užsimojęs atostogauti penkias savaites. Kiek atostogavote jūs?

– Visada norėtųsi daugiau atostogų, bet buvau planavęs dvi atostogų savaites rugpjūčio pradžioje, tiek ir pavyko atitrūkti. Kaip minėjau, kolegos nesunkiai perima darbus ir galime leisti vieni kitiems pailsėti.

– Ar atostogas derinote prie epidemiologinės situacijos, ar prie žmonos, šeimos norų? Kokios jos buvo?

– Su šeima dar metų pradžioje buvome susiplanavę šias dvi savaites, ir džiaugiuosi, kad situacija nesugriovė planų. Matydami situaciją žinojome, kad neišvyksime iš Lietuvos. Aplankėme Lietuvos pajūrį ir niekur toliau nebuvome išvažiavę. Nors nėra draudžiama, bet visiems rekomenduočiau susilaikyti nuo kelionių šiais metais, nes viruso plitimas Europoje, o ypač už Europos ribų, yra. Manau, yra ką pamatyti Lietuvoje, ir kiekvienas gali rasti tai, ko dar nematė savo šalyje.

– Grįžkime prie pareigų, dėl kurių gavote Kauno Verygos pravardę. Nuo pavasarinės įtampos nutekėjo nemažai vandens. Ar dabar, jau žiūrint iš laiko perspektyvos, manote, kad gana sklandžiai sekėsi koordinuoti dėl COVID-19 pandemijos keliamus reikalavimus, užtikrinti jų vykdymą?

– Laikui bėgant vis daugiau gauname informacijos. Sunkiausia buvo tai, kad mes turėjome daugybę įvairių ekstremalių situacijų planų, ruošėmės gaisrams, stichinėms nelaimėms, kitoms ekstremalioms situacijoms, tačiau epidemijai nesiruošėme ir iš anksto pasiruoštų planų nebuvo, todėl teko improvizuoti bei priiminėti sprendimus tuo momentu ir pagal tą informaciją, kurią turėjome. Šiuo metu turime daugiau informacijos, kai ką gal būtų galima ir kitaip daryti. Vis dėlto pavasarinį pandemijos etapą Kaunas pergyveno gana sėkmingai. Manau, kad dauguma dalykų buvo padaryti teisingai.

– Suprantama, kad daugelis sprendimų dėl koronaviruso buvo daromi valstybiniu mastu. Vis dėlto, ar nebuvo momentų, kai prasiverždavo žmogiškasis faktorius ir norėjosi elgtis bei daryti kitaip?

– Nesakyčiau, kad viskas buvo detaliai reglamentuota. Kiekvienas miestas turėjo laisvę veikti, ir tų priemonių mes naudojome bei atlikome labai įvairių. Taip, teko improvizuoti ir priimti greitus sprendimus. Be abejo, pagrindiniai akcentai buvo sudėliojami operacijų centro vadovo, ir mes juo vykdėme, tačiau mieste buvo priimami ir lokalūs sprendimai – dėl miesto dezinfekcijos, dėl tyrimų masto.

Aš didžiuojuosi savo miestu ir miestiečiais. Tas laikotarpis buvo labai gerai nuteikiantis.

Šiandien mūsų židinių valdymas, metodika šiek tiek skiriasi nuo to, kaip yra visoje Lietuvoje. Mes žymiai daugiau tiriame, tiriame visus galimus kontaktus – tiek didesnės, tiek mažesnės rizikos, taip pat atliekame profilaktinius tyrimus. Lietuvos mastu kontaktą turėję asmenys dažniau nukreipiami į saviizoliaciją ir tiriami tik pasireiškus ligos simptomams. Mes tiriame iš karto daug – visą įmonę, erdvę, kurioje gali atsirasti rizika. Vertinant ir pavasarinius rezultatus, tai davė naudos. Pamatėme, kad greitai pavyksta sustabdyti atsiradusius židinius. Pastaruoju metu Kaune keletą savaičių buvo daugiau infekuotų asmenų. Apie 70–80 proc. yra silpnos arba besimptomės formos. Jei mes prevenciškai netirtume, greičiausiai tų sergančiųjų ir nematytume. Didesnis tyrimų skaičius Kaune atskleidžia, kad viruso plitimas visuomenėje yra. Jei ir kitur būtų didinamas tyrimų skaičius, mastas didėtų visur.

– O pačiam, ar buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad virusas visai čia pat, o galiausiai – jau ir pas mus?

– Tik pradėjus virusui plisti Europoje, mes jau po truputį ėmėme ruoštis. Visvaldas (Kauno meras Visvaldas Matijošaitis – red. past.) sudėliojo tam tikras nuostatas ir užduotis. Akivaizdu, kad Europoje esame visi glaudžiai susiję, laisvai judame ir buvo naivu tikėtis, kad, virusui atsiradus Europoje, jis mus apeis, todėl didelės staigmenos kaip ir nebuvo.

Visas tas laikotarpis, net nežinau kaip čia pasakyti, maloniai nuteikė dėl visuomenės reakcijos – žmonių nereikėjo raginti, tiesiog informavus pastebėjome, kad miestiečiai labai sąmoningai ėmė laikytis visų nurodymų, miestas ištuštėjo, nustojo judėti be didelio poreikio, įmonės persikvalifikavo į nuotolinį darbą, ir ta reakcija buvo žaibiška. Reikia padėkoti Kauno gyventojams už tokį sąmoningą elgesį. Maloniausiai nustebino, kad nereikėjo žmonių kviesti ir du kartus kartoti, miesto gyventojai patys siūlėsi į pagalbą, savanorystei, jungėsi į Karštąją liniją, kurioje visai Lietuvai dirbo šimtai kauniečių.

Pakako tik užsiminti, kad reikia pagalbos, ir visi geranoriškai susivienydavo. Sunku buvo tikėtis tokio visuomenės sąmoningumo. Kai žiūrime grėsmei į akis, akivaizdu, kad sugebame susitelkti ir turime labai sąmoningą visuomenę. Aš didžiuojuosi savo miestu ir miestiečiais. Tas laikotarpis buvo labai gerai nuteikiantis.

– Ar neaplankė mintis, kad, kai pats verdi organizaciniuose reikaluose dėl koronaviruso kontrolės, jo plitimo suvaldymo, pamiršti, kad grėsmė užsikrėsti yra ir pačiam?

– Tuo laikotarpiu, ko gero, net negalvojome, kad galime išvengti. Galvojome ne ar bus, o kada bus. Būtent dėl to išsiskaidėme į komandas ir pasiskirstėme taip, kad, iškritus vienai komandai, darbus galėtų perimti kita komanda. Tuo metu atrodė, kad anksčiau ar vėliau tai vis tiek nutiks. Galvoti apie didesnes grėsmes nebuvo nei laiko, nei galimybių.

– Namiškiai, ko gero, labiau nerimavo už jus nei jūs pats?

– Mano žmona medikė. Visą tą laikotarpį dirbo ir iš kitos pusės susidūrė su grėsme. Tai buvo natūralu, supratome, kad yra tam tikros grėsmės. Sūnus prieš karantino laikotarpį baigęs bakalauro studijas išsikraustė gyventi atskirai. Dukrai tas laikotarpis – sunkesnis. Ji buvo abiturientė, tai teko nuotolinio mokymosi iššūkis, pasirengimas abitūros egzaminams. Kažkokių ypatingų priemonių nesiėmėme.

Pasak P.Kero, Kaune COVID-19 židinių valdymas, metodika šiek tiek skiriasi nuo to, kaip yra visoje Lietuvoje – žymiai daugiau žmonių ištiriama. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Kokia buvo jūsų darbo diena karantino metu?

– Griežtų darbo valandų nebuvo. Net sunku įvardyti, kiek tų darbo valandų buvo darbe, kiek namie. Netgi vėlai vakare visa komanda palaikėme virtualųjį ryšį, netgi nakties metu komunikavome. Dirbome gerokai ilgiau – anksčiau pradėdavome ir gerokai vėliau baigdavome, net šeštadienių ir sekmadienių nebuvo tokių, kad visiškai nutrūktų veikla.

– Griežto karantino laikotarpiu žmonės dalijosi įvairiais patarimais, kaip neišprotėti nuo nuobodulio tarp keturių namų sienų. Jums, ko gero, tų patarimų neprireikė?

– Tikrai ne. Pradžioje žmonės gal ir džiūgavo – viena kita savaitė pusiau poilsio, pusiau darbo gal ir smagu, bet vėliau sulaukėme gerąja prasme pavydžių pasisakymų, kad neteko nutraukti darbo, kasdien vykome į darbovietes ir nesutriko įprastas ritmas.

Bendraujant su žmonėmis saviizoliacijoje arba dirbančiais nuotoliniu būdu jautėsi, kad daugeliui buvo gerokai sudėtingiau. Ir ne dėl to, kad reikia dirbti nuotoliniu būdu, o labiau dėl prarastos galimybės judėti, išeiti į lauką, susitikti su kitais žmonėmis.

Visiems buvo problema bendravimas su vyresniais šeimos nariais, tokios keistos Velykos ir galimybė pamatyti tik iš tolo nuvežus maisto produktų.

– Yra nemažai skeptikų, sakančių, kad situacija dėl COVID-19 gerokai išpūsta ar netgi viruso visai nėra. Yra sakančių, kad tai politika. Kaip ta situacija atrodo esant ekstremalios padėties vadovo poste?

– Šito geriau reikėtų klausti medikų. Tačiau pastebėjau, kad ką ir kaip bedarytume, visada atsiranda skeptikų, visada atsiranda nusiteikusių prieš ir dažniausiai dėl nepaaiškinamų priežasčių. Taip ir šiuo atveju – atsiranda dėl COVID-19 pandemijos kaltinančių 5G ryšį.

Lietuvos gyventojams dabar sunkiau mobilizuotis, nes pirmą koronaviruso etapą pergyvenome gana sklandžiai, nematėme perkrautų ligoninių, nematėme daug mirusių žmonių ir pačių blogiausių situacijų. Viskas praėjo lengviau, todėl ir atsiranda skeptikų. Tačiau tai, ką matėme stipriai paveiktose šalyse, kokias tai sukėlė grėsmes ir kokie gali būti padariniai, net nebūtinai mirtini atvejai, kokie padariniai sunkiomis formomis persirgusiems žmonėms, tai akivaizdu, kad problema didelė. Tačiau tam tikra kategorija žmonių vis tiek netikės.

– Daugelis vertina pagal savo pažįstamų žmonių ratą – susirgo ar ne. O jūsų aplinkoje buvo susirgusiųjų?

– Džiaugiuosi, kad mano šeimos ratui pavyko to išvengti. Pažįstu ir persirgusių šia liga.

– Ką jie sako?

– Net ir persirgusieji lengva forma sako, kad tai nebuvo taip lengva. Tai buvo nemaloni patirtis ir gerokai nemalonesnė liga, nei įprastinis sezoninis gripas. Manau, nė vienas nenorėtų to pakartoti. Tie žmonės jau nediskutuoja dėl būtinybės saugotis. Patikėti sunku, nes mes labai lengvai praėjome pirmąjį piką.

– Kokiomis nuotaikomis laukiate rudens?

– Jau dabar matome, kad daugelis gyventojų yra atsipalaidavę labiau nei pavasarį. Pavasarį, kaip minėjau, labai džiugino visų mobilizacija ir geranoriškas visų nurodymų vykdymas. Neturime patirties, kuri mus šiek tiek baugintų ir skatintų imtis saugos priemonių. Manau, kad rudenį bus sunkiau mobilizuotis ir atlaikyti antrąją bangą.

Sunkiausia buvo tai, kad mes turėjome daugybę įvairių ekstremalių situacijų planų, tačiau epidemijai nesiruošėme.

– Pernai gegužę buvote paskirtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju. Praėjo daugiau nei metai, kai palikote Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjo pareigas, kurias ėjote kone penkiolika metų. Gal kitomis akimis regite eismą Kauno gatvėse?

– Turbūt jau niekada negalėsiu į transporto ir eismo organizavimą žiūrėti kitomis akimis. Pagaliau ir kaip administracijos direktoriaus pavaduotojas kuruoju šią sritį. Tiek dėmesio, kiek anksčiau, jau negaliu skirti, tačiau iš šono pažvelgti vargiai ar galėčiau.

– Kokiu sprendimu, kalbant apie eismą mieste, labiausiai džiaugiatės, manote, kad tai vienas geriausių sprendimų miestui?

– Įvyko daug dalykų, kuriais miestas gali didžiuotis. Persėdome iš senų ikarusų ir senučių škodų į atsinaujinusį, modernų viešąjį transportą, vieni pirmųjų Europoje įdiegėme elektroninio bilieto sistemą. Turime modernias sistemas atsiskaitymams, galime lengvai planuoti keliones. Daug padarėme ir eismo organizavimo prasme Kaune – įdiegtos elektroninės šviesoforų valdymo sistemos. Labai pasiteisino mažųjų autobusų parkas – leidžia taupyti pinigus ir didinti susisiekimo dažnį. Buvo įdomus laikotarpis, daug kas keitėsi, ir džiaugiuosi, kad pavyko nemažai padaryti toje srityje.

– Kažkokio vieno objekto ar projekto neišskirtumėte kaip labiausiai džiuginančio?

– Didžiausias projektas – tai viešajam transportui ištobulintas finansavimo ir transporto sutvarkymo modelis, kuris buvo padarytas dar su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku. Tuo didžiuojamės ne tik mes. Tuo didžiuojasi ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, ir jį tiražuoja. Rytų Europoje yra daug miestų, kurie tai vadina Kauno modeliu, ir tai pritaikoma kituose miestuose. Buvo sukurta logiška viešojo transporto organizacinė sistema, kuri vartotojui yra nepastebima, bet dėl jos ir atsirado autobusų parko atnaujinimas, pritraukta europinių lėšų, finansavimas iš tarptautinių bankų, elektroninio bilieto sistema. Per tą laiką viešasis transportas pasikeitė iš esmės.

– Gal liko kažkokia probleminė vieta, kuri iki šiol kamuoja miesto gyventojus ir jus taip pat?

– Tai problema, kuri, ko gero, sunkiai sprendžiama, ir tam reikia daug metų. Didėjant miestiečių pajamoms, atsiranda noras gyventi patogiau, ir daugėja automobilių mieste. Šios problemos nepavyko išspręsti niekam, todėl ji mus kamuos nuolat, ir teks spręsti vis naujas transporto, susisiekimo ir eismo organizavimo problemas, gerinti viešojo transporto organizavimą, konkuruojant su galimybe įsigyti privatų automobilį. Tačiau tai natūrali visos Europos problema.

Per pavasarinį COVID-19 piką, anot P.Kero, nebuvo kada galvoti, ar susirgsi, klausimas buvo – kada susirgsi. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– 2012 m. kandidatavote į Seimą. Šiemet rinkimuose jūsų pavardės nėra. Išblėso aistra politikai ar supratote, kad nebūtina būti garsiu politiku, norint daryti gerus darbus?

– Niekada aktyviai nedalyvavau politikoje. Labiau matau save administracinės, vykdomosios dalies kontekste. Visada dirbau administracijoje, kurioje jaučiuosi geriau ir galiu kažką nuveikti. Tas vienas kartas, kai buvau patekęs į sąrašus, buvo daugiau išimtis, nei tendencija, net nebuvau kažkur sąrašo priekyje. Kol kas nesieju savo gyvenimo su politika.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Plepiui Kerui.

Plepiui Kerui. portretas
Išlindo Keras iš korio ,ir nežino ką nuveikti.

jau dabar

jau dabar portretas
Kovo 11-osios gatvė užkimšta nuo Krėvės iki Savanorių, kai įtaisė dar vieną šviesaforą.

bijai vilko -

bijai vilko - portretas
neik į mišką.
VISI KOMENTARAI 57

Galerijos

Daugiau straipsnių