Kauno neregių miestas Pereiti į pagrindinį turinį

Kauno neregių miestas

Laikai, kai neregiams buvo sunku rasti vietą visuomenėje, paskatino Kaune kurti savitą pasaulį – su mokykla, darbovietėmis, kultūros ir bendruomenės gyvenimu. Tai atskleidė ekskursija.

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį
Komanda: gido pasakojimus savo prisiminimais pildė ir visi tie, kurie anksčiau mokėsi institute.

Socialinė atskirtis

Dar prieš kelis šimtmečius regėjimo netekimas žmogui dažnai reiškė visiškai kitokį gyvenimą. Aklumas galėjo užkirsti kelią mokslui, darbui, savarankiškumui, o kartais palikdavo žmogų visiškai priklausomą nuo aplinkinių. Viena pagrindinių regėjimo netekimo priežasčių anuomet buvo infekcinės ligos. Kai kurios jų šiandien nesunkiai išgydomos, tačiau tais laikais net ir tokia liga kaip gripas galėjo baigtis aklumu.

„Lietuvoje yra buvę kaimų, kur kone pusė gyventojų apako. Šis faktas užfiksuotas ir tų kaimų pavadinimuose. Pvz., Aklušė, Žlibinai“, – ekskursiją pradėjo „Gatvės gyvos“ įkūrėjas, gidas Albertas Kazlauskas.

Anot jo, regėjimo žmonės netekdavo ir dėl traumų. Tai nebuvo vien mūšiuose dalyvavę kareiviai.

„Pavojus tykojo ir vaikų. Tarkim, žaisdami jie rasdavo nesprogusių sprogmenų, kuriuos smalsaudami imdavosi tyrinėti“, – tokie susidūrimai, A. Kazlausko teigimu, neretai baigdavosi galūnių, klausos ar regos netektimi.

Regėjimo negalią turinčių žmonių padėtis visuomenėje ilgą laiką buvo sudėtinga. Tiesa, kai kuriais atvejais neregiams buvo priskiriamos ypatingos galios, pvz., gebėjimas pranašauti.

„Vis dėlto, skaitant įvairius šaltinius, matyti, kad dažniausiai požiūris į žmogų, kuris nemato, buvo toks, kad jo vieta yra prie bažnyčios – prašyti išmaldos“, – pasakojimą tęsė gidas.

Vedlys: iš Alberto lūpų ekskursijos dalyviai išgirdo daug įdomių dalykų.

Europoje pokyčiai prasidėjo XIX a., Lietuvoje svarbiu lūžiu tapo tarpukaris. Būtent tada atsirado pirmosios organizacijos, siekusios ne tik padėti neregiams, bet ir suteikti jiems galimybę mokytis, įgyti profesiją ir gyventi savarankiškai.

Pradžia – medinukai

Anksčiau paminėti istoriniai faktai Alberto lūpose suskambo Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje. Ši vieta ekskursijos startui pasirinkta neatsitiktinai. Minėdama veiklos 60-metį, įstaiga nusprendė išsamiau papasakoti apie neregių ir silpnaregių bendruomenių istoriją. Ekskursijų ciklas surengtas Birštone, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune. Į Kauną, kur aklųjų ir silpnaregių istorijos pradžia siekia dar nepriklausomos Lietuvos laikus, ciklas grįžo pakartotinai. Šįsyk į biblioteką susirinko būrelis smalsiausių – istorija besidominčių žmonių, kuriems šis rajonas gerai pažįstamas iš asmeninės patirties, – Kauno aklųjų instituto alumnų.

„Manau, susirinkome visi, todėl iš šiltų bibliotekos patalpų pakviesiu į lauką“, – A. Kazlauskas pasakojimą tęsė kitoje, istoriškai itin svarbioje vietoje – prie Kauno Prano Daunio ugdymo centro.

Per karą netekęs regėjimo ir dalies klausos, P. Daunys 1926 m. kartu su bendraminčiais nusprendė įsteigė Lietuvos aklųjų sąjungą. Tiesa, labai greitai paaiškėjo, kad suburti žmones nebus taip paprasta.

„Kodėl? Iš susirinkusiųjų beveik visi tuomet buvo elgetos“, – pasakojo A. Kazlauskas.

Organizacijos tikslas buvo aiškus – padėti žmonėms ištrūkti iš skurdo ir socialinės atskirties. Imta rūpintis jų išsilavinimu, profesiniu parengimu, darbo galimybėmis. 1927 m. pradėtas kurti Kauno aklųjų institutas, o 1928-ųjų rudenį prasidėjo mokslo metai. Pirmieji mokyklos namai nebuvo nei dideli, nei prabangūs – institutui įsigyti du mediniai pastatai prie dabartinio Taikos prospekto. Vienas jų tebestovi, kito nebėra. Medinukuose mokiniai mokėsi, gyveno ir įgijo praktinių amatų įgūdžių, tokių kaip audimas, pynimas, mezgimas. Gidas papasakojo ir apie gana neįprastą iniciatyvą – neregius ar silpnaregius mokyti austi kilimus buvo pakviesta persų tautybės moteris.

„Savaime suprantama dėl ko. Perdai juk garsėjo kilimų audimo tradicijomis. Tačiau sumanymas nebuvo itin sėkmingas, nes persė nelabai mokėjo kalbų. Šiek tiek rusiškai, bet lietuviškai – ne“, – šyptelėjo A. Kazlauskas.

Nepaisant sunkumų, institutas pamažu augo. Daugėjo mokinių, stiprėjo finansavimas, įstaiga sulaukė aukšto rango valstybės pareigūnų ir prezidento Antano Smetonos dėmesio. Mediniai namai tapo per ankšti.

Intriga: P. Daunio skulptūra turi paslaptį – atraskite ją.

Iškilo rūmai

1937 m. Kauno aklųjų institutas įsikūrė naujame pastate, kurį suprojektavo architektas Stasys Kudokas. Šiandien jo pavardė puikiai žinoma Kauno modernizmo istorijos gerbėjams. Tarp jo darbų – ir Karininkų ramovė, ir kiti reikšmingi miesto pastatai. Pasak gido, naujųjų rūmų statyba nebuvo visiškai sklandi. Dėl finansavimo trūkumo pastatas kurį laiką veikė dar nebaigtas, be išorinio tinko. Vėliau buvo sutvarkytas ir įgijo architekto numatytą vaizdą.

„Man labai patinka, kad netgi buvo sakoma – naujieji aklųjų instituto rūmai. Noriu pabrėžti žodį „rūmai“, nes, palyginti su tais mediniais trobesiukais, čia buvo tikrai įspūdingas pastatas“, – į vidinį jo kiemą kartu su ekskursijos dalyviais žengė A. Kazlauskas.

Pastatas suteikė kur kas geresnes sąlygas mokytis ir gyventi. Čia buvo erdvesnės auditorijos, geresnis bendrabutis, daugiau vietos įvairioms veikloms. Tačiau ne mažiau įdomi ir jo aplinka. Kalbėdamas apie ją, gidas pasitelkė buvusio auklėtinio Antano Grigučio prisiminimais apie anuomet dar gana atokų Žaliakalnį. Tarp dabartinio Savanorių prospekto ir Žemgulių gatvės, tuomet apsupti medžių bei krūmų, stovėję mokyklos rūmai išsiskyrė savo dydžiu ir grožiu.

Į institutą mokiniai ateidavo nuo miesto centro pusės. Jų kelias vedė P. Višinskio gatve, o paskutinė atkarpa – pro sodą, plačiu taku, kurį mokiniai buvo pavadinę kaštonų alėja.

„Kaštonų alėja buvo toks labai ryškus simbolis. Aišku, ne veltui ji vedė iki pagrindinio pastato fasado ir pagrindinio įėjimo“, – šiandien, pasak gido, dauguma lankytojų pastatą pasiekia iš Savanorių prospekto pusės.

Ekskursijos metu prisiminti ir laiptai, kuriuos vietiniai vadindavo darbo birža. Čia žmonės susitikdavo, prisėsdavo.

„Gan dažnai ant laiptų pasirodydavo direktorius ir kalbindavo vaikus, klausdavo, kaip jiems sekasi“, – gido pasakojimą savo prisiminimais papildė ekskursijos dalyvė, anuomet čia besimokiusi Zita.

Paslauga: anksčiau požeminės perėjos nebuvo,todėl akluosius per gatvę vesdavo kiti žmonės.

Įdomūs akcentai

Nors mokykloje vyko pamokos, ekskursijos dalyviai turėjo galimybę dirstelėti ir į pastato vidų. Vieniems tai buvo nauja patirtis, kitiems – galimybė grįžti į jaunas dienas.

1937 m. pastatytuose rūmuose buvo apgalvota ne tik tai, kaip mokiniai mokysis, bet ir kaip gyvens. Pirmame aukšte buvo klasės, o antrame – gyvenamosios patalpos, kuriose vaikai leisdavo laiką po pamokų. „Dabar ir čia vyksta pamokos“, – netikėtai prasivėrus vienoms iš antrojo aukšto durų, pastebėjo gidas.

Apžiūrint pastato vidų ekskursijos dalyvių dėmesį traukė art deco architektūrai būdingos formos, tačiau kai kurios detalės turėjo ir labai praktišką paskirtį. Užapvalinti koridorių kampai buvo ne vien dėl grožio – jie saugojo regėjimo negalią turinčius vaikus, kad šie neužsigautų.

„Dabar vienas įdomus akcentas – fontanėliai“, – į tuščią nišą sienoje pažvelgė A. Kazlauskas. Dar prieš kelias dešimtis metų iš fontanėlių tryško vanduo, kuriuo moksleiviai numalšindavo troškulį.

Ne mažiau iškalbingi ir laiptų turėklai. Juose išraityti metaliniai raštai, o ant medinės dalies sumontuoti iškilūs burbuliukai. Pasirodo, jie buvo skirti ne aukšto sufleruoti, kaip galėtų pasirodyti šiandien, o vaikų išdaigoms pažaboti.

„Taip, taip, kad vaikai nesugalvotų čiuožti turėklais žemyn. Ar aš nebandžiau? Oi, ne“, – įtartinai šypsojosi ekskursijos dalyvė Laura.

Atsarga: nuo čiuožimo žemyn instituto turėklai apsaugoti iškilusiais burbuliukais.

Paslėpta žinutė

Prie P. Daunio paminklo ekskursija trumpam virto savotiška Brailio rašto pamoka. Albertas atkreipė dėmesį į detalę, kurios, jo žodžiais, ne visi lankytojai pastebi.

„Šis paminklas turi vieną paslaptį. Ar žinote, apie ką kalbu?“ – paklausė jis susirinkusiųjų.

Pasirodo, 2014 m. šalia buvusio aklųjų instituto pastatytą bronzinė skulptūrą galima ne tik apžiūrėti, bet ir tyrinėti pirštais, mat skulptorius Jonas Gencevičius ant skulptūros drabužio paslėpė Brailio rašto užrašą.

„Na, kas atras vietą, kur slepiasi užrašas ir perskaitys jį?“ – A. Kazlauskas ekskursijos dalyvius kvietė išbandyti savo jėgas. Užduotis pasirodė ne tokia paprasta, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai kurių taškelių išdėstymas, tarpai ir pasikeitusios raidės kėlė klausimų, todėl skaitymas virto bendru bandymu įminti skulptūroje paslėptą žinutę.

„Iš visos širdies“, – galiausiai su užduotimi susidorojo Laura.

Paminklo aplinka taip pat turi simbolinę prasmę. Greta skulptūros įrengta kompozicija iš granitinių plokščių ir lauko riedulių primena Brailio rašto taškus. Joje išdėlioti žodžiai „Nešęs šviesą tamsoje“.

„Beje, įdomu tai, kad man apie užrašą ant P. Daunio drabužio man pasakė ne kauniečiai, o panevėžiečiai. Todėl nenustebau, kad ir jūs ne visi žinote. Tačiau smagu, kad kai ką naujo išsiaiškinome“, – ekskursiją tęsė gidas.

Subūrė darbu

Į kitą ekskursijos objektą dalyviai keliavo požemine perėja, kurios anksčiau čia nebuvo. Savanorių prospektas regėjimo negalią turintiems buvo rimta kliūtis – į kitą gatvės pusę juos vesdavo specialiai pasamdyti žmonės. 1975 m. įrengta požeminė perėja tapo svarbia kasdienio judėjimo dalimi. Ji leido saugiau pasiekti kitoje Savanorių prospekto pusėje įsikūrusias bendruomenei svarbias vietas, tarp jų – ir gamybinį mokymo kombinatą, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo viena svarbiausių vietų, kur regėjimo negalią turintys žmonės galėjo dirbti, užsidirbti ir įgyti profesinių įgūdžių.

„Aklųjų kombinatas atsirado todėl, kad ieškota, kaip suburti bendruomenę. Geriausia tai daryti per darbą“, – ekskursiją tęsė gidas.

1959 m. Savanorių prospekte iškilo didelis kombinato pastatas. Čia veikė įvairūs gamybos cechai: buvo gaminami šepečiai, šluotos, segtukai, sagos, pynimo dirbiniai, veikė knygrišykla ir spaustuvė. Kombinatas buvo ne tik darbovietė, bet ir profesinio mokymo vieta.

„Jo reikšmė bendruomenei buvo kur kas didesnė nei vien darbo vietų skaičius“, – pabrėžė ekskursijos vedlys.

Aplink kūrėsi gyvenamieji namai, mokykla, darželis, parduotuvės, biblioteka, kultūros ir laisvalaikio erdvės. Žmonės galėjo dirbti, mokytis, auginti vaikus, lankyti renginius ir susitikti su kaimynais neišvykdami toli nuo savo rajono.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
.raima

nuostabi vieta
1
0
Visi komentarai (1)

Daugiau naujienų