Atsipalaiduoja medžioklėje ir prie prabangaus automobilio vairo, mėgsta būti namuose, tik neturi tam laiko, augina kedrą ir kalaitę, tebemyli žmoną Ireną, nors jos nebėra, o kitos neieško – tokia naujojo Kauno mero Visvaldo Matijošaičio asmeninio gyvenimo spalvų paletė.

Apie save – šykščiai

Žiedais apsipylusi magnolija, tvenkinukas su čiurlenančiais fontanais, preciziškai nupjauta veja, išpuoselėti namai – toks vaizdas pasitinka atvykus į mero namus, kurių šeimininkas pirmiausia pasidomi, apie ką kalbėsime. "Su kuo ir kaip gyvenu? Visi žino – gyvenu su Broške, laisvalaikio neturiu, namie būnu mažai. Net nėra ką apie tai kalbėti", – apie savo asmeninį gyvenimą neskuba atvirauti naujasis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir apie viengungiškas dienas namuose kalba gana šykščiai.

Susėdame jo namų terasoje prie stalo. Šeimininkas atsiklausia, ar gali rūkyti, ir prisidega cigaretę. "Tik va, Broškės nėra. Kas dvi savaites ji važiuoja į šunų kirpyklą. Prisivelia į kailį visko, kur jau ten iššukuosi! Vyriškai išsprendžiu šį reikalą", – su šypsena veide apie Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių kalytę pasakoja V.Matijošaitis ir priduria, kad ištikimąją jo draugę netrukus parveš namo.

Pokalbį vis pertraukia skambantis telefonas ir neatidėliotini reikalai. "Telefonas dabar zyzia nuo ryto iki vakaro. Vakar pusę vienuoliktos vakaro skambino moteris iš Alytaus. Klausia: ar meras? Sakau, meras. Sako, pinigų reikia. Čia jau tradicija nuo seno. Nakčiai telefono neišjungiu – negaliu", – skėsteli rankomis.

Medžioklėje pabūna vienas

Iš terasos pro praviras duris akys nukrypsta į didžiulės meškos iškamšą. "Meška – mano", – lyg atspėjęs mintis su pasididžiavimo gaidele balse ištaria šeimininkas. Sako, buvo įpratęs medžioti kiekvieną savaitgalį, o tapęs meru dar nemedžiojo nė karto, bet tikisi, kad netrukus tradiciją pavyks atnaujinti. Dažniausia medžioja Lietuvoje, bet sykį akies taiklumą išbandė ir Afrikoje.

"O medžioklėje – gerai! Pabūni vienas, internete panaršai, e.  paštą pasižiūri, parašai, kam reikia, apgalvoji darbus, net kalbėtis nėra su kuo", – apie mėgstamą laisvalaikio leidimo būdą pasakoja meras.

Pėrėsi jau seniai

Kieme suręsta pirtis išduoda, kad naujasis miesto vadovas mėgsta atsipūsti ne tik medžioklėje. "Pirmąją pirtį pasistatėme 2000 m. Su žmona į pirtį eidavome mažiausiai du kartus per savaitę – ten galima ramiai pasikalbėti, pabūti dviese, o su kompanija man nepatinka. Dabar jau labai seniai buvau", – prisipažįsta vyras.

Anot jo, dabar pirtis labiau panaši į statybų aikštelę – rengiamas uždaras baseinas žiemai, turkiška pirtis, tik darbai vyksta lėtai, nes tarsi ir nėra didelio poreikio. "Pabaigti reikia. Sūnus Dainius šalia namą statosi, tai sakė, kad pirties nestatys, pas mane ateis, jei norės", – šypteli namų šeimininkas.

V.Matijošaitis atviras – nesportuoja ir maratono Kauno gatvėmis bėgti nesiruošia, tik dviračiu kartais pavažinėja. "Į senatvę pasyvesni poilsio būdai labiau patinka. Ir po medžioklės visada norisi pabūti namie: kažką pasikuisti, kelnes išsilyginti", – prasitaria jis.

Vakarienei – žuvų piršteliai

Apie savo dienotvarkę naujasis Kauno vadovas kalba nenoriai ir leidžia suprasti, kad buitis jam rūpi mažiausiai. "Pusryčių negaminu, išgeriu kavos ir išvažiuoju. Jeigu pietūs nesutampa su vakariene, pietauju kur nors mieste, kavinėje", – greitakalbe išvardija V.Matijošaitis.

O vakarienė? Pasirodo, kukli – indelis jogurto ar žuvų piršteliai. Toks žuvų fabrikų magnatu vadinamo verslininko meniu priverčia šyptelėti. "Netikite? Tikrai turiu šaldytuve žuvų pirštelių ir juos mielai valgau. Galėsiu parodyti. Mano vaikai valgydami  žuvų pirštelius užaugo", – įrodinėja V.Matijošaitis.

"Galėtumėte valgyti lašišą", – provokuoju. "Galėčiau, bet nesu mėgėjas. O lašišą valgyti – tai jau kietai, ar ne?" – ironizuoja meras.

Nors virtuvei laiko beveik nelieka, politiku tapęs verslininkas tikina puodų nesibaidantis. Anksčiau mokėjęs tik išsikepti kiaušinį ar išsivirti dešrelių, dabar sako pramokęs gaminti ir įmantresnių patiekalų. "Verdu mėsą Broškei, o tada jau ir sau sriubos išsiverdu. Dažniausiai – barščių. Žuvies išsikepu", – vardija V.Matijošaitis.

Virtuvėje ant spintelės – pakelis druskos ir bene dažniausiai naudojamas prietaisas – kavos virimo aparatas. "Turiu duonos, alaus", – pravėręs šaldytuvą vardija viengungis, nors sako, kad vakarais mėgsta išgerti nebent taurę vyno – alus ir stiprieji gėrimai nevilioja.

Šeimininkė žadintų fantaziją?

"Šeimininkės, kuri gamintų, neturite?" – pasiteirauju, tačiau toks klausimas jo nė kiek nesutrikdo. "Ne, nes aš namie mažai būnu. Nėra poreikio. Jeigu būtų šeimininkė, visokių fantazijų ar poreikių atsirastų", – nusijuokia meras.

Kasdienė buitis – ne vien valgio gaminimas. Vyras neslepia – kartą per savaitę ateina mergina, kuri sutvarko namus, nuvalo dulkes. Iš tiesų prabangiai įrengti namai visai neprimena vienišo našlio būsto: juose gausu įvairių smulkmenų, suvenyrų iš kelionių, paveikslų.

"Kai mažai būnu namie, tai mažai ką ir tvarkyti reikia. Lovą rytais įpratau pats pasikloti. Atsikeliu 6 val. ryto ir neišeinu iš miegamojo, kol nepasikloju lovos. Broškė juk nepaklos. Visur kitur – tiesiog neapsikuičiu. Kol su žmona gyvenau, tai vienur kokių daiktų palikdavau, tai kitur, o dabar žinau, kad jeigu paliksiu, tai niekas ir nesutvarkys", – atvirauja V.Matijošaitis.

Vyras pripažįsta, kad dabar, kai sūnūs jau savarankiški, o jis liko gyventi vienas, tokio didelio namo nebereikia, bet kraustytis kitur ir parduoti širdžiai brangią erdvę tikrai neketina.

Viskas ją primena

"Interjeru rūpinosi žmona. Viskas taip ir likę. Nieko nekeičiau. Kaip tik prieš dvejus metus ir vyko remontai (Irena Matijošaitienė mirė 2013 m. kovą namuose nugriuvusi nuo laiptų – red. past.), nes anksčiau viskas buvo modernu, o dabar – klasikinis stilius, – V.Matijošaičio balsas prityla, o netrukus jis priduria: – Labai sunku. Visur viskas ją primena. Ir ne tik namie, bet ir savivaldybėje. Gal per daug mylėjau ir myliu..."

Vos įžengus į namus į akis krenta daug anapilin iškeliavusios I.Matijošaitienės atvaizdų: svetainėje, darbo kambaryje, miegamajame, kitose erdvėse – įvairius jos ir artimųjų gyvenimo momentus įamžinusios nuotraukos bei tapyti portretai.

"Dailės akademijos Kauno fakulteto studentas tapė paveikslus po Irenos mirties iš nuotraukų. Visi trys vyrai (V.Matijošaitis ir du sūnūs – red. pastaba) išsidalijome: Šarūnas jau pasiėmė, o kai Dainius pasistatys namą, jis irgi kai ką pasiims", – mostelėjo ranka į antrame aukšte kabančius portretus V.Matijošaitis.

Nepakeičiamos rankos

Užsiminus, kad neretai žmonės kaip tik nori slėpti mirusių artimųjų atvaizdus ir daiktus, našlys nustemba: "Slėpti? Visą gyvenimą nugyvenus kartu... Visi jos drabužiai spintose tebekabo. Jos sesuo kai ką pasiėmė, bet dauguma, kaip buvo sukabinti, taip ir kabo", – liūdnai šypteli našlys.

O gal ne veltui kauniečiai bando juokauti, kad naujasis meras – svajonių jaunikis? "Tokios temos kvailos. Nepajaučiau. Tikrai nieko neturiu", – nukerta turtingas viengungis.

"Bet negi tokiuose namuose nereikia moters rankų?" –  pasiteirauju. Kelias minutes stoja tyla. "Tokių rankų, kokios buvo, nebus, o kitų – nereikia. Kaip ir sakiau, moteris ateina namų sutvarkyti, o valgyti gaminti... Ką čia vienas prisigaminsi..." – sunkiai rinkdamas žodžius dėsto V.Matijošaitis.

Kedro riešutų belaukiant

Iš terasos besidairant po nepriekaištingai prižiūrimą aplinką kyla klausimas, ar tvarkytis padeda sodininkas. "Ne, tik žolės atvažiuoja nupjauti. Marti kartais padeda. Va, ištraukiau uzbonus (vazonus – red. pastaba), ilgąjį savaitgalį ji padės gėlių pasodinti. Galėjote kitą savaitę atvažiuoti, būtų gražiau", – šypteli šeimininkas.

Pats sako kieme mažai ką darantis, nes vaikystėje ir jaunystėje žemės darbai buvo nemenkai įgrisusi kasdienė pareiga – reikėdavo ravėti, uogas skinti. Kieme augančius dekoratyvinius medžius ir krūmus, vaismedžius šeimininkai sodino patys, tik dabar viskas gerokai išaugo, bet jeigu reikia, V.Matijošaitis pats šakas apgeni, tik derliaus nuimti nesistengia. "Kai uogos prinoksta, ir marti, ir kaimynai pasiskina, paukščiai nulesa. Aš kartais išėjęs po medžiu pavalgau, ir tiek. O ką daugiau daryti?" – trukteli pečiais.

"Daržo neturite?" – klausiu. "Ir šieną galima ravėti – kam man daržas?" – nusikvatoja meras ir greitu žingsniu pasuka už namo parodyti ypatingo augalo.

"Čia tikras Altajaus kedras. Pats parsivežiau mažą augaliuką. Dabar jam jau apie dešimt metų – pagal šakų vainikus matyti. Bet riešutų turbūt nesulauksiu – sako, kad tik po 30 metų būna", – svarsto vyras.

Senelis anūkų nelepina

V.Matijošaičio valdų nejuosia aukšta tvora ar gyvatvorė – visas kiemas ir namas kaip ant delno. Su kaimynais gerai sutariantis šeimininkas sako neturįs ką slėpti. "Man keista, kaip žmonės aklinai užsitvėrę gyvena. Aš taip nemėgstu. Kuo didesnę erdvę matai, tuo smagiau. Nedidelę tvorą statėme tik dėl saugumo, o aš galiu ir nuogas maudytis – kas nutiks? Kaimynai pamatys?" – svarsto miesto vadovas, iš tiesų ketinantis netrukus pradėti maudynių sezoną kieme įrengtame tvenkinėlyje – svarbiausia, kad bent savaitę saulė gerai pašildytų.

"Švarus, be chemijos vanduo, yra keli raudoni karosai. Vasarą anūkas vis atbėga. Paskambina, paklausia, ar aš namuose, ir ateina pasimaudyti. Ir kaimynų vaikai ateina", – pasakoja V.Matijošaitis.

Vyresniojo sūnaus Šarūno vaikai, aštuonerių Ugnius ir penkerių Urtė, jį vadina seneliu. Su anūkais V.Matijošaitis sako paprastai pasimatantis kartą per savaitę. "Kasdien tikrai nevažiuoju pas juos, nors galiu. Šeima yra šeima, ko ten landžioti", – laikosi nuostatos vyras ir visai nesigėdija prisipažinti anūkų visokiais mažmožiais nelepinantis, tik didžiųjų švenčių proga nuperkantis dovanų.

"Vaikai neturi būti išlepę – jie turi viską vertinti, ką gauna. Aš ir savo vaikų nelepinau", – atvirauja dviejų sūnų tėvas.

Gražiausia – garaže

Prie miesto vairo stojęs V.Matijošaitis, rodydamas namų erdves, niekur ilgiau neužsibūna: stabteli tik prie didžiulės metalinės spintos rūsyje. "Čia visi Irutės papuošalai. Sudėjau į vieną vietą, – ištaria ir paragina: – Jeigu norite dar ką nors gražaus pamatyti, tai einam į garažą."

Ten – raudonas "Ferrari", keli motociklai ir dviračiai. "Su žmona daug važinėdavome motociklais. Dabar jau nelabai", – gyvenimo pokyčius primena našlys.

Kieme prie garažo – "Porsche", kuriuo meras dabar važiuoja į darbą savivaldybėje ir darbo reikalais, bei naujasis "Rolls Royce". "Smagi mašina. 630 arklių. Kai paspaudi, piestu stoja. Savaitgalį sūnus buvo pasiėmęs", – naujausiu savo pirkiniu pasidžiaugia V.Matijošaitis ir sudraudžia Broškę, kuri jau taikosi įšokti į saloną – jai negalima lipti ant naujumu spindinčių šviesių odinių sėdynių.

Aprodęs savo valdas, V.Matijošaitis išverda kavos ir ištraukia dėžutę saldainių, o Broškė iškart ima laižytis ir taikytis į skanėstus. "Kartą palikau ant stalo saldainių ir kėdės buvo nepristumtos. Grįžtu – dėžutė tuščia. Niekaip negalėjau suprasti, kur dingo, paskui žiūriu – Broškės nagų žymės ant stalo", – ranka į likusius vagilės pėdsakus mosteli šeimininkas.

Pokalbiui einant į pabaigą eilinį kartą suskamba ant stalo gulintis telefonas. "Seimo narys. Ko jis nori? Paramos partijai arba darbo vietų saviems. Nieko naujo. Visi dabar eina ir ko nors prašo. Gerai, lekiam dirbti", – išgėręs paskutinį gurkšnį kavos nukerta V.Matijošaitis.