Kauno kraštovaizdis: nuo sterilių kvartalų iki žavaus chaoso

Augalų įvairovė

„Jeigu nėra sodininko etato, rekomenduotina rinktis tik daugiamečius ir mažai priežiūros reikalaujančius augalus“, – apie praktiškumą, o ne apie grožį iš karto prakalbo Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, kraštovaizdžio architektė Aurelija Lozuraitienė. Toliau svarbu įvairovė, jaukumas.

Pavyzdžiui, apsilankius naujame „Piliamiesčio“ kvartale, matyti kvartalo architektų monumentalus sumanymas, bet specialistė pasigenda įvairovės. „Norisi, kad kiekvienas kiemas būtų skirtingo charakterio. Visi kiemai tarsi ant vieno kurpaliaus tiek augalais, tiek formomis. Trūksta augalų įvairovės ir jaukumo“, – konstatavo kraštovaizdžio architektė.

„Kai pavaikščiojome su studentais, sprendėme, kur norėtųsi atsisėsti ir ilgėliau pabūti. Ten, kur jauti kiemo išskirtinumą ir jaukumą“, – pridūrė pašnekovė.

Kas suteikia jaukumo? „Akademijos miestelyje projektavau penkias teritorijas. Fiziškai jos nesisieja, bet projektuoji kaip vieną bendrą kūrinį. Išdėstai zonas su skirtingais akcentais, kiekvienas turi savo charakterį, spalvinį sprendimą, skirtingą augalų asortimentą, bet juos sieja kažkas bendro. Vienoje teritorijoje akcentuojami vieni augalai, kitur – kiti. Kita idėja. Tai padeda ir nesupainioti daugiabučių kiemų. Lengviau atskirti praeiviams. Tai ir praktinė funkcija“, – palygino A. Lozuraitienė.

Sąskambis: kraštovaizdžio architektė kaip gerąjį pavyzdį pateikė erdves, kuriose vyrauja augalų įvairovė. / Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Lietaus vanduo

Gerasis pavyzdys – Taikos prospekto žaliojoje skiriamojoje juostoje sukurtas įspūdingas daugiamečių gėlių žolynas. Sveikintina augalų įvairovė. „Augalams irgi geriau augti, kai didesnė jų įvairovė, nes mažesnė ligų tikimybė. Jeigu pasodintos tik kelios rūšys, augalai gali susirgti ir toje vietoje išnykti. Kuo įvairesni augalai greta susodinti, tuo geresnis mikroklimatas. Skirtingų rūšių augalai padeda vieni kitiems išlikti“, – kalbėjo specialistė.

Labai svarbu naudoti lietaus vandenį. Jis turėtų būti surenkamas ir panaudojamas toje pačioje teritorijoje, o ne nukreipiamas į kanalizaciją.

Dar vienas aspektas, į kurį rekomenduojama atkreipti dėmesį, – ekologinis požiūris.

„Labai svarbu naudoti lietaus vandenį. Jis turėtų būti surenkamas ir naudojamas toje pačioje teritorijoje, o ne nukreipiamas į kanalizaciją. Labai daug gerų pavyzdžių pateikiama per pasaulines parodas. Visos pakelės užtvenkiamos, kad susigertų vanduo. Pagal Skandinavijos daugiabučių namų kvartalų nuostatas, kiekvienas pastatas turi savo vandenį sugerdinti savo kieme. Nesilaikant reikalavimų netvirtinamas projektas. Tam kuriamos sausbalės, formuojamos pelkės. Tai svarbu atsižvelgiant į klimato kaitą ir būsimas sausras. Kiemuose – maži tvenkinėliai. Visa tai galima labai estetiškai padaryti“, – pasakojo A. Lozuraitienė.

Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Invaziniai augalai

Pasiteiravome, ar, kraštovaizdžio architektės nuomone, yra augalų, kurie netinkami sodinti prie daugiabučių? Ne. Medžiams sodinti yra nurodyti leistini atstumai iki pastato ar teritorijos ribos. Visa kita – saiko, skonio ir išmanymo reikalas.

„Nėra blogų augalų, tik kartais jie netinkamai panaudojami“, – įsitikinusi A. Lozuraitienė. Ji pridūrė, kad labiausiai reikėtų susimąstyti prieš sodinant invazinius augalus. Įvertinkite galimus padarinius ir savo galimybes. Invaziniai augalai sunkiai išnaikinami, nevaldomai plečiasi.

Kurie invaziniai augalai Lietuvoje labiausiai suvešėję ir kelia daugiausia bėdų? Lubinai? „Ne, lubinai nėra tie, su kuriais pirmiausia reikėtų kovoti. Blogiausia – Sosnovskio barščiai. Jie į Lietuvą atkeliavo kaip dekoratyviniai augalai. Pasižiūrėkime į Baltarusijos pavyzdį – žmonės iš šių augalų užkariautų teritorijų turi tiesiog pabėgti“, – kalbėjo pašnekovė.

Kas savo noru sėtų Sosnovskio barščius? „Jie atrodo įspūdingai. Iš pradžių jų sėklomis dalijosi entuziastai. Prie namų augino kaip didžiausią grožį. Buvo vertinami ir kitais aspektais: turi daug biomasės ir t. t.“, – į istoriją leidosi kraštovaizdžio architektė.

Ji paminėjo ir dar vieną augalą, kurio plitimą galima pavadinti užslėpta bomba. Tai Sirinis klemalis (Asclepias syriaca). „Dar ir dabar platinamas tarp bitininkų kaip gražus, ypač kvapnus ir medingas augalas. Kvapnesnio, ko gero, ir nežinau, bet šiems augalams sunaikinti prireikia ne vienų metų. Šaknys siekia giliau nei per du kastuvus, storesnės už pieštuką. Atauga iš ploniausios šaknelės“, – perspėjo A. Lozuraitienė.

Asiūkliai irgi gali priversti paprakaituoti. Sunku išnaikinti, augdami ima daug drėgmės, nepalikdami jos šalia augantiems, nuskurdina dirvą.

Kalbant apie uždarą teritoriją, mažiau agresyvius invazinius augalus galima sėkmingai auginti, bet reikia įvertinti, ar sugebėsite juos suvaldyti.

Pasirinkimas: A. Lozuraitienė atkreipė dėmesį, kad tradiciniai lietuviški augalai yra mūsų tapatybės ir išskirtinumo dalis. / Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Tujų apsuptyje

Po nepriklausomybės privačiuose sklypuose labai išpopuliarėjo tujos. „Visi apsisodino sklypus iš visų keturių pusių arba trijų. Paskui prabilta apie jų neigiamą pusę ir ne vieni jomis atsikratė, kiti iki šiol gyvena apsupti milžiniškų tujų. Šiuo metu tujų mada jau praėjo. Daug kas iš užsakovų dabar sako, kad nenori nė vienos tujos“, – pastebėjo A. Lozuraitienė.

Kuo įvairesni augalai greta susodinti, tuo geresnis mikroklimatas. Skirtingų rūšių augalai padeda vieni kitiems išlikti.

Kokia jos pačios nuomonė apie tujas? „Pakartosiu – nėra blogų augalų, tik neteisingas jų naudojimas. Tujos gali puikiai pasitarnauti, kai reikia  atsiriboti nuo triukšmo, oro ar vizualinės taršos. Tačiau nereikėtų jų auginti iki 5 ar 7 m aukščio. Reikia laiku formuoti gyvatvorės aukštį. Neturėtų viršyti 1,7 m. Aukštesnės be reikalo skurdina dirvožemį, užstoja saulę“, – teigė specialistė ir pridūrė, kad spygliuočiai sklype neturėtų sudaryti daugiau kaip 30 proc. visų augalų.

Tujos turėtų būti formuojamos iš visų pusių. Jų paskirtis – atlikti žaliosios sienelės vaidmenį. Jos gali būti puikus žalias fonas žydintiems augalams.

„Galima pasitelkti ir kukmedžių gyvatvorę. Ji siauresnė ir tamsesnė“, – variantą pasiūlė A. Lozuraitienė.

Žaliasis asfaltas

Daugybė sklypų yra tiesiog užsėti veja. Ją kraštovaizdžio architektai vadina žaliuoju asfaltu.

„Žinome, kokį efektą duoda dangos. Asfaltas, plytelės oro temperatūrą padidina net keliais laipsniais ir pablogina mikroklimatą kieme. Neįmanoma būti kiemo, grįsto plytelėmis, pietinėje pusėje, kuriame nėra jokių želdinių. Žalia pieva yra pereinamoji stadija tarp plytelių ir lapyno, krūmyno, medyno. Reikalinga ir veja – vaikams pabėgioti ar pan., bet dalį teritorijos rekomenduojama skirti žydinčiai pievai. Projekte turėtų būti numatyta riba, kur dažniau šienaujama teritorija, kur paliekama žydinti pieva. Tinkamiausias sprendimas yra žolynai, krūmai ir medžiai“, – vardijo A. Lozuraitienė.

Šis principas pasitarnauja ir kuriant miesto mikroklimatą, kai gatvių raudonosiose linijose sodinami krūmai. Patarimas – rinktis ilgaamžius krūmus, kurie kovoja su piktžolėmis ir reikalauja minimalios priežiūros arba išvis nereikalauja.

„Labai blogai, jeigu krūmynas ilgainiui taps nevaldomas. Pavyzdžiui, baltosios sedulos „Elegantissima“ užauga iki 4 m pločio. Nerealiai didelės. Jeigu dar sugalvojama sodinti už 30 cm nuo važiuojamosios dalies… Vadinasi, reikės nuolat genėti. Gal geriau sodinti augalus, kurių nereikės formuoti, kurie patys savimi rūpinsis?“ – retoriškai klausė lektorė.

Tinkamai parenkami, tinkamose vietose sodinami krūmynai, medžiai ir išsaugomi jau esami prisideda prie gerųjų miesto klimato pokyčių.

Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Galima pigiau?

Kalbant apie sklypo apželdinimą, noromis nenoromis kyla asociacijų, kad prireiks nemažai lėšų net ir tuo atveju, jeigu bus bandoma pasikliauti savo išmone, žiniomis ir nuosava darbo jėga.

„Kaip architektė, iš ekonominės pusės galėčiau pasakyti, kad pigiausiai kainuoja tada, kai turi gerą projektą ir žinai, ką darai, kai nereikia perdaryti ir kai po dešimties metų išryškėja sumanymo detalės“, – teigė A. Lozuraitienė.

Ekonomiškiausia – kai pasirinktas augalas yra ilgaamžis ir jokiu būdu ne vienmetis. „Kiek susidūriau, užsakovai pirmais metais dar nori ryškesnių akcentų ir pasiryžę padirbėti sodindami vienmečius augalus, bet paskui ima varginti kasmetė pareiga ir jų dažniausiai atsisakoma“, – pasakojo ekspertė.

„Į tokį projektą tikrai neįtraukčiau tūkstančius kainuojančių bonsų, labai didelių medžių. Pasodinus mažesnį medį, jis geriau aklimatizuojasi, geriau atlaiko visas negandas nei persodintas milžiniškas medis. Didesnius sodinti vertėtų nebent visuomeninėse teritorijose, kur mažesni neatlaikytų konkurencijos“, – patarimus dalijo pašnekovė.

Nėra blogų augalų, tik kartais jie netinkamai panaudojami.

Bijūnų vieta

Pasirinkimas, kokius augalus sodinti, sėti, – didžiulis. „Džiaugiuosi, kad mano studentai, suprasdami tradicinių lietuviškų augalų išsaugojimo reikšmę ir išryškindami jų dekoratyviąsias savybes, dažnai renkasi vietinius augalus. Jie yra mūsų tapatybės, išskirtinumo dalis“, – sakė A. Lozuraitienė.

Vietiniai augalai puikiai auga lietuviško klimato sąlygomis, jų nepuola ligos. Tas pasakytina ir apie žolinius, ir apie sumedėjusius augalus.

Vienas pasirinkimų – bijūnai. Jie labai dekoratyvūs, žydi visą vasarą ir yra ilgaamžiai. Tai išskirtinis augalas, kadaise augintas kiekvienoje sodyboje.

Alyvos – taip pat nepakeičiamas krūmas dėl savo atsparumo sausrai, ilgaamžiškumo. Alyvų veislių yra nuo pačių mažiausių iki didžiausių pagal  aukštį ir pačių įvairiausių pagal žiedų spalviškumą. Jos puikiai sutaria tarpusavyje, gali būti sodinamos grupėmis.

Edgaro Cickevičiaus, Regimanto Zakšensko nuotr.

Sausra ir kenkėjai

„Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu augalų atsparumui sausrai. Pavyzdžiui, tradiciniai lietuviški augalai: diemedžiai, pelynai, rūtos, vaisiniai šalavijai ir kt. – labai puikiai susidoroja su karščiais. Jie ypač atsparūs sausrai ir, manau, jų turėtų būti kiekviename kieme“, – įsitikinusi pašnekovė.

Buksmedžiai – nuo seno auginami Lietuvoje, kenkėjai anksčiau jų nepuolė. Klimato kaita padarė savo. Lietuvoje prisitaikę invaziniai kenkėjai pamėgo buksmedžius, tad, norint buksmedžius apsaugoti, reikia papildomos priežiūros.

„Kai kada lengviau rinktis kitą augalą nei išgydyti kenkėjų apspistą buksmedį. Šio augalo atitikmuo galėtų būti kukmedis. Kukmedžius patariama formuoti“, – teigė A. Lozuraitienė.

Kraštovaizdžio architektė apibendrindama įvardijo pagrindinį gero projekto tikslą: „Prisitaikyti prie vietos sąlygų, tinkamai įvertinti esamus želdinius ir juos pritaikyti savo idėjai, pasirinkti užsakovui priimtiną stilių, sklypą paversti vientisu kūriniu.“