Kauno Kalėdų eglės kūrėja pažadėjo: sniego turėsime – saldaus ir cukrinio

Menų magistrė, dailininkė–tekstilininkė Jolanta Šmidtienė šiemet kauniečiams puošia jau dvyliktą Kalėdų eglę. Karantinas pakoregavo planus, tačiau švenčių niekas neatšaukia. Taip, eglės įžiebimas vyks nuotoliniu būdu ir jį galėsime matyti tik televizoriaus ekrane, tačiau vėliau aplankyti eglę galės kiekvienas norintis. Kokios staigmenos dar laukia?

– Kokia eglute šiais metais džiuginsite kauniečius?

– Jau turbūt visi girdėjo, bet šiemet sumąstėme padaryti saldžias Kalėdas ir eglutę papuošti dekoracijomis, kurios primintų cukrinius pyragėlius. Arba, kitaip tariant, visa tai, kas mums leidžia svajoti, pavyzdžiui, žiūrint į dangų ir įsivaizduojant, kad ten cukraus vata, cukriniai avinėliai arba kažkokie oriniai pyragėliai ir panašiai. Tą svajonę sumąstėme perkelti ant eglutės šakų.

– Arba, kaip skaičiau, dar palyginote su morengu. Jūsų mėgstamas desertas, mano taip pat.

– Taip, aš nuo vaikystės labiausiai mėgstu šitą desertą. Jis ir gražus, ir tuo pačiu labai skanus. Netgi prieš darydama eskizą aš priešais save pasidėjau morengą. Ta tekstūra, spalva, kvapas… Norisi, kad kažkokia intencija būtų.

– Gaila, kad žiemų jau nebeturime su sniegu ir pusnimis, nes prie to morengo, įsivaizduoju, kad labai ir sniegas derėtų.

– Kai mes susinešėme visas dekoracijas į Rotušės aikštę, aš net padariau nuotrauką ir parašiau: prisnigo. Nes iš tikrųjų jis turi tą sniego įspūdį. Aš manyčiau, kad snigs ar nesnigs, bus ta žiema ar ne, bet mes Rotušės aikštėje turėsime to sniego – saldaus, cukrinio.

– Gaila, kad šie metai išskirtiniai ir eglutės įžiebimas šį šeštadienį vyks nuotoliniu būdu. Žmonių į Rotušės aikštę nekviečiate, o eglutės įžiebimą kviečiate stebėti prie televizoriaus ekranų, ar ne?

Čia nėra kažkoks tarpusavio konkuravimas ar laimėjimai svarbūs. Ne. Čia svarbu nuotaika, emocija, kurią aš kaip kūrėja galiu perteikti ir džiuginti save, savo artimuosius.

– Taip, savivaldybė turi savo saugumo planą ir labai kviečia visus stebėti gražų koncertą per televiziją, kur bus akcentuotas eglutės įžiebimas. O pačią eglutę visada bus galima pamatyti ramiai vaikštant po miestą ir aikštę. Aikštė didelė, o aš jau ir minėjau, kad mūsų eglutė yra tokia, kad ji graži ir dieną. Apžiūros laikas gali išsitęsti į ilgesnį ir nereikės grūstis, o tiesiog gražiai pasivaikščioti po aikštę. Joje taip pat bus išdėliota dekoracijų. Norisi paversti aikštę atviruku, kur žmogus sau už nugaros galėtų susikurti šventinį vaizdelį. Jeigu ir nebus mugių, didelių susibūrimų, bet tą nuotaiką jie tikrai suras.

Jolanta Šmidtienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Tai turbūt ir reikia akcentuoti, kad žmonės vėliau galės ateiti prie eglutės. Nes skaičiau ir internete atsiliepimų: „kam tą eglę puošti, jeigu ji įžiebiama nuotoliniu būdu“. Taip, įžiebiama nuotoliniu būdu, bet paskui bus galima prie jos ateiti.

– Taip, nes visada didžiausia koncentracija būna per renginį. Ne paslaptis, žmonės ir grūdasi, ir tai tikrai neužtikrintų jokio saugumo. O šiaip po aikštę pasivaikščioti, daug žmonių gali praeiti ir pamatyti eglutę, pasidžiaugti ja. Žinoma, su apsaugos priemonėmis.

– Kaip suprantu, bus galima ne tik pačią eglutę pamatyti, bet ir į ją įeiti?

– Pro ją bus galima praeiti. Viduje lauks dar vienas siurprizas.

– Neišduosite – koks?

– Net nežinau… Kad jau visi žino turbūt. Viduje mes sugalvojome padaryti mažą miestą, kuris bus iš tikro cukraus, tikrų morengų. Aišku, truputį bus dengtas, kad per stiklą nelaižytume. Bet viduje bus cukrinė instaliacija.

– Kaip jau minėjote, šiais metais nebus Kalėdų miestelio, kalėdinė mugė nešurmuliuos. Bet ar tai koregavo jūsų planus galvojant apie pačios eglutės koncepciją?

– Iš tikrųjų pirmieji mūsų eskizai buvo optimistiniai, dar pavasarį. Vasarą, kai pasitvirtinome pačią idėjos koncepciją, tai visko buvo daugiau. Aikštė būtų užsipildžiusi truputį kitaip. Bet aišku, ir ekonominė situacija, ir galimybės dėl saugumo truputėlį pakoregavo pačią kompoziciją. Prie kompozicijos bendro konteksto truputį prisideda ir kultūros sostinės kolektyvas. Mano matymas perspektyvoje truputį keitėsi, bet iš esmės bus daugiau ne miestelis, kuris šurmuliuoja, bet atvirukas.

– Ir ramybės oazė?

– Ramybės oazė tikrai. Kažkada labai seniai mes A. Valančiaus gatvės parkelyje esame darę tokius laukiančius avinėlius kalėdiniu laikotarpiu. Ir jie tarsi sakraliai, po medžiais boluojantys, atsisukę į vieną pusę, keliaujantys, laukiantys avinėliai. Žinokite, iki dabar žmonės, kurie buvę, matę, vis primena man juos: kada grįš tie avinėliai? Dabar ir grįš tie avinėliai, tik jie ramiai lauks Rotušės aikštėje geresnių laikų.

– Šią eglutę gaminate, darote iš izolono – ekologinės medžiagos. Skaičiau, tą medžiagą jau išsibandėte kiek anksčiau A. Valančiaus gatvėje?

– Taip, aš visada stengiuosi išsibandyti, nes negali žinoti, kaip ji laikysis, kaip tepsis, nesiteps, atlaikys vėjus ir panašiai. Medžiaga tikrai labai patvari ir graži. Ji iš arti šiek tiek net primena porcelianą. Tikiuosi, kad tuos papuošimus būtų galima paskui kažkur ir daugiau pritaikyti.

– Tai jau dvylikta eglutė, kurią puošiate Kauno miestui. Ar sunku savyje rasti vis naujų idėjų?

– Idėjų ieškoti nereikia, jos kažkaip savaime mane susiranda. Tik sakau: nelaikykite manęs už rankų.

– Nelaikyti už rankų ir piniginę atverti, ar ne?

– Visada ieškai, kaip išreikšti savo kūrybinius sumanymus. Iš tikrųjų daug jų galbūt ir nebūna įgyvendinti, bet aš esu dėkinga Dievui ir likimui, kad man sudarė tokias sąlygas. Nors aš pati esu tekstilininkė ir turiu kitą kūrybinę kryptį ne tik per Kalėdas.

– Ne tik per Kalėdas dirbate, ar ne?

Žmonės turi kažką kalbėti, jiems įdomu – nejaugi vien tik apie politiką ir apie ligas? Tegul kalba apie eglutę, tegul barasi, pykstasi. Eglutė nuo to nenukentės ir man karūna nuo to nenukris.

– Taip, bet mane, ko gero, visi žino kaip kalėdinių eglučių kūrėją, o kaip menininkę profesionalioje srityje gal mažiau. Bet tai nėra blogai, nes, manyčiau, kai profesionalus menininkas prisiliečia prie miesto dekoracijos, tai ji ir tampa kitokia, išskirtinė. Nes verslas yra verslas, o meninis sprendimas visada būna kitoks. Todėl žmonės matomai mėgsta ir nori. Čia nėra kažkoks tarpusavio konkuravimas ar laimėjimai svarbūs. Ne. Čia svarbu nuotaika, emocija, kurią aš kaip kūrėja galiu perteikti ir džiuginti save, savo artimuosius. Ir jeigu tai patinka kitiems, aš labai džiaugiuosi.

– Paminėjote laimėjimus. Kauniečiai jau įpratę, kad mūsų miesto eglė vis tampa gražiausia Lietuvoje. Ar jums pačiai yra svarbu šie rinkimai ir šie titulai?

– Iš tikrųjų tai nei rinkimai, nei titulai.

– Bet čia žmonių simpatijos, čia patys tikriausi rinkimai.

– Man gražiausias dalykas – kai žmonės ateina ir man dėkoja. Ir sulaukiame geros emocijos, geros energetikos, kuri neatpirks jokių medalių ir jokių titulų. Jeigu aš daryčiau dėl titulų, tai būtų kažkoks pataikavimas, žiūrėjimas, ką kiti daro. Ne. Darome savo kryptį, stengiamės dėl savęs. Malonu, kai tau praneša, kad gražiausia išrinko. Visiems malonu tie dalykai. Ir, matyt, kauniečiams smagu.

– Be abejo, pasididžiavimas miestu. Šventiniu laikotarpiu eglutė tampa kaip ir miesto simboliu.

– Taip, nors ir trumpam laikui, tai kaip ir kita tema, kuri leidžia pamiršti kitus nemalonius dalykus. Bet jeigu galvojant iš kitos pusės, tai yra žmonių varžybos. Žmonės turi kažką kalbėti, jiems įdomu – nejaugi vien tik apie politiką ir apie ligas? Tegul kalba apie eglutę, tegul barasi, pykstasi. Eglutė nuo to nenukentės ir man karūna nuo to nenukris. Tegul ir paskutinę vietą… Bet aš dariau tai, kas man patinka, kas gražu. 

– Iš širdies tai darote, net neabejoju. 2012 metais jūsų sukurta eglutė buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą. Ji buvo pagaminta berods iš 42 tūkst. plastikinių butelių. Ar tai nepaskatino, ar nekilo noras ir toliau kažkokių rekordų siekti?

– Specialiai tų rekordų siekti nėra tokio tikslo, nes tam reikalinga ir komanda speciali, nes čia ir darbas didelis daromas. Ir netgi ta eglutė buvo ne mūsų nuopelnas – mes nesistengėme, kad ji kažkur papultų. Tiesiog tikriausiai kažkas iš mūsų tautiečių „paskundė“ mus. Tada buvo atsiųsta komisija, pareikalavo iš mūsų daugybės dokumentų. Turėjome bėdos, nes dar reikėjo surinkti visokius dokumentus. Čia, žinokite, sudėtingas procesas. Jeigu tuo užsiimti, tai reikia specialiai daryti rekordą, rinkti popierius, dokumentus, čekius, vesti statistiką. Tais metais taip išėjo, kad ne mes patys, o už mus pačius buvo padaryta.

– Ne savo noru įsivėlėte, ar ne?

– Įsivėlėme, aišku, malonu. Dabar ir ta eglutė, ir kitos vis atsiranda pasaulio dizaino visokiuose leidiniuose. Tai pamalonina, nes, ko gero, tai padarė tam tikrą reklamą ir man, ir Kaunui, kaip miestui, kuris pasidarė kažką išskirtinio vienas iš pirmųjų. Mes turime labai daug sekėjų, man labai daug rašo. Vienas net Argentinos miestas man rašė turbūt po metų, kai ta eglutė buvo padaryta ir paskelbtas Gineso rekordas. Jie man parašė laišką, paprašė brėžinių, paaiškinti, kaip tai padaryti. Ir visa miestelio bendruomenė visus metus renka butelius, juos pjausto, dalijasi, kas ką išrado, kas ko pridirbo. Ir per Kalėdas gaunasi tokia bendruomenės šventė, jie viską suneša ir pagamina eglę. Aišku, prototipą, ji kitokia, mažesnė ir spalvų atsiranda. Jie man vis atsiunčia nuotraukas, kaip jiems gavosi, kaip jie džiaugiasi. Dabar prie tos eglės „priaugo“ visko – ir visokių gyvūnų, ir visokių dalykų. Bet pažiūrėkite, jau beveik dešimt metų jie tęsia šitą tradiciją ir džiaugiasi.

Aš visada už tą gerąją emociją – kuo anksčiau mes savo buitį pasipuošime, kuo daugiau švieselių, virpesio… Tai kodėl to nepadaryti ir anksčiau? Tai – ne blogas, o geras dalykas.

Kas yra ta tikroji Kalėdų dvasia? Tai nėra nupirkta, valdžios padovanota eglutė: mūsų tiek kainavo, kitų tiek kainavo. Iš tikrųjų siekiamybė, kad eglutė yra miestiečių, mūsų. Ja reikia dalytis mums, kurti. Koks gali būti slėpimas, kokia ta eglutė bus, jeigu mes ją patys darome. Tai žmonės net turi galimybę patys prie to prisidėti, nes tas džiaugsmas bus dvigubas. Kadangi dabar karantinas, savanorių nelabai galime daug pritraukti, tai mes skatiname, mokiname ir vaikus – iš cukraus namuose darykite kompozicijas, fotografuokite ir dėkite „Photoshop“ būdu, ir matysite, kaip čia įdomiai gaunasi. Kūrybinis procesas tarsi šalia tos eglutės. Ir tada eglutė pataps mūsų visų, o ne Šmitienės padaryta ar valdžios nupirkta ir pastatyta už beprotiškus pinigus. Būtų labai smagu, jeigu tas procesas būtų visos bendruomenės reikalas ir savo darbų negali labai kritikuoti – tada tik džiaugiesi.

– O niekada nebuvo noro natūralią eglę puošti? Dabar ant stovo ta eglė konstruojama.

– Taip, buvo eglė pati pirmoji mūsų pinta, šerkšno eglė. Ji buvo natūrali, bet yra didelė problema – Rotušės aikštė yra gana didelė erdvė ir aukšti pastatai, jie ganėtinai arti. Ir pastačius 10–15 metrų eglutę ji atrodo mažytė, ta erdvė ją tarsi „suvalgo“. Norint rasti tokią eglę yra ganėtinai sudėtinga, o be to ir gaila gražaus medžio, nes tai yra vertybė miške. Karkasas yra galbūt labiau ekologinis sprendimas, nes karkasą mes jau naudojame penkerius metus. Jis yra 24 metrų aukščio. Kur tu rasi tokią eglę? O eglė yra gyva, nes ji visa yra iš miškininkų atvežtų šakų. Ji sudėliota iš gyvų eglišakių. Netgi mūsų karkasas yra nestandartinis. Atkreipkite dėmesį – jis yra eglės formos. Nėra tik konusas, yra šakos padarytos, mes dar ir šakas dedame, specialias iškišame. Aš noriu, kad būtų kuo arčiau tikrovės. Ir dar tai įgalina padaryti įėjimą į vidų. Tu atsirandi tarsi po eglute.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Pas save namuose spėjate eglutę pasipuošti?

– Taip, pas mane jau stovi eglutė ir visa papuošta zefyrais. Tikrais.

– Kada šiaip rekomenduotumėte eglutę puošti? Pas jus, sakote, jau yra. O dar mėnuo iki Kalėdų liko.

– Matote, man reikėjo ją pasipuošti, nes ten ir atvirukus padarau, ir pavyzdžius siunčiu tiems patiems vaikučiams, kaip galima pasigaminti papuošalus iš labai paprastų dalykų ir turėti labai originalią, kvepiančią eglutę. Aš manyčiau, kad čia yra kiekvieno apsisprendimo ir tradicijos reikalas. Vieniems yra smagu pabusti Kūčių ar Kalėdų rytą ir rasti netikėtai eglutę, o kitiems tai yra iš anksčiau ateinantis laukimas. Aš visada už tą gerąją emociją – kuo anksčiau mes savo buitį pasipuošime, kuo daugiau švieselių, virpesio… Tai kodėl to nepadaryti ir anksčiau? Tai – ne blogas, o geras dalykas. Tai – kaip puošmena, kaip inercija į geresnę ateitį – tegul ji atsiranda anksčiau.

Paprastai mes namuose pasipuošiame prieš porą savaičių. Visada anksčiau, o ne iš vakaro. Ir man augant, būnant mažai, tėvelis būdavo anksčiau parneša iš miško eglutę ir ją laiko balkone, kaip dabar atsimenu. Ir kiekvieną dieną būdavo: kada, kada, kada? Aišku, statome savaitgalį kažkurį, bet vis tiek: kada? Ir visada to laiko būdavo per mažai, kad ir ji stovi, ir spygliai nubyrėję… Bet to laiko būdavo per mažai.

– Pas mus šeimoje irgi nuolat ginčai, nes aš noriu kuo anksčiau papuošti, kad švenčių laukimas malonesnis būtų. Žmona neleidžia, gal šią laidą pažiūrėjusi ir pakeis savo nuomonę…

– Pakeiskite nuomonę. Ką dabar per tą langą matai: tamsu, apsiniaukę. Tos švieselės, vainikas, ar šaka – gražu. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

KALEDOS

KALEDOS portretas
Bukit geri Palikite eglute ramibeje nors iki KALEDU
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių