Kauno bažnyčios rūsyje gamina žvakes Ukrainai: ir meldžiasi, ir dirba

Jau dvi savaitės, kai vakarais, o kartais ir dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje skamba maldos, o jos rūsyje aidi šaižūs šlifuoklio, kuriuo pjaustomos skardinės žvakėms gaminti, garsai.

Meldžiasi ir dirba

„Šiuo metu Kaune Ukrainos kovotojams gaminamos šildančios žvakės skardinėse, kurios labai reikalingos fronte. Padėti jas gaminti kviečiami visi, kas gali. Labai reikalingos ir vyriškos rankos skardinėms pjaustyti!“ – kvietė į pagalbą visus geros valios žmones aktyvios Kauno moterys – poetė, solistė, dramaturgė ir režisierė Dalia Tarailienė ir Tatjana Narkevičienė, Žmogaus teisių gynimo asociacijos atstovė, gimusi Rusijoje ukrainietiškoje šeimoje, bet jau ilgus metus gyvenanti Kaune.

Po šv. Mišių bažnyčioje jos lieka darbuotis Ukrainos ir jos kovotojų, sykiu ir mūsų visų labui.

Moterys pasakojo, kad bažnyčios rūsyje renkasi nuo 19 val. Žvakių kaskart pagaminama tiek, kiek ir kokio rankų miklumo sulaukia padėjėjų. Čia taip pat renkama, rūšiuojama ir kita gaunama parama, itin reikalinga fronte.

„Kiekvieną vakarą einu kalbėti rožinio už Ukrainą ir jos žmones, už taiką pasaulyje. Po šv. Mišių pakviečiu visus, kurie gali, prisijungti. Vienas kitas ateina patalkinti. Vienąkart daugiau, kitąkart mažiau. Kartais dar susitarę susirenkame ir dieną. Dieną pakuojame, rūšiuojame suneštą paramą“, – pasakojo D.Tarailienė.

Geriau neklauskite! Įsivaizduokite, išvažiuoja abu vaikai. Į karą, o ne šiaip pasivažinėti.

Ji pati jau seniai įsitraukė į pagalbos Ukrainai veiklą. Viskas prasidėjo nuo jos sūnų. Jie pradėjo vežti į Ukrainą automobilius, karinę ekipuotę. Pradėjo rinkti paramą. Kaip tik galėdama padeda ir ji pati.

Padeda ir fizine veikla, ir maldomis. Nuo pat pirmosios karo, prasidėjusio vasarį, dienos D. Tarailienė su bendraminte T. Narkevičiene kasdien meldžiasi bažnyčioje. Jei viena negali, eina kita arba abi.

Įvairią pagalbą ir palaikymą Ukrainai D. Tarailienė teikia dar nuo Krymo okupacijos. Ir į patikros postus pasienio zonoje važiuodavo pas karius.

Etapai: D.Tarailienė rodo, kaip atrodo bažnyčios rūsyje gaminamos žvakės. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Siaubo akimirkos

Paramą kariams vienas D. Tarailienės sūnus su bendraminčiais lenktynininkais vis dar veža į Ukrainą, į frontą. Kai kalbėjomės, kaip tik buvo ruošiamasi išvykti ketvirtadienį.

Pastebėjome, kad išlydint širdis sustoja. „Geriau neklauskite! Įsivaizduokite, išvažiuoja abu vaikai. Į karą, o ne šiaip pasivažinėti. Kai Kyjive vėl buvo stiprus bombardavimas, sūnus tuo metu ir buvo Kyjive. Skambinu aš jam – neprisiskambinu, – pašnekovės balsas ėmė virpėti. – Mintys jau kažinkokios. Tądien jis turėjo išvažiuoti atgal. Parašiau žinutę į mesendžerį. Atrašo, kad sėdi metro pasislėpę, nes oro pavojus, aplinkui šaudo.“

Tačiau negali neišleisti. „Vaikus užauginau patriotais. Vienas yra karys savanoris. Esame skautai, šauliai. Davėme priesaiką Tėvynei. Labai gerai suprantame Ukrainą, ką reiškia ginti savo žemę. Todėl ir padedame ukrainiečiams viskuo, kuo tik galime“, – kalbėjo D. Tarailienė, įtemptais 1989-aisiais dirbusi Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijoje, gelbėjusi Lietuvos kareivius. „Tada kiekvieną dieną rizikavau savo gyvybe, sveikata, nors vaikai buvo maži. Apvažinėjau visą Sovietų Sąjungą, kur buvo skriaudžiami mūsų kareiviai. Po dalinius važinėjau. Sovietų valdžiai buvau labai neparanki. Buvau persekiojama. Namie negalėjau gyventi. Žinau, ką tai reiškia“, – pasakojo D. Tarailienė, iš savo patirties suprantanti, ką tenka patirti Ukrainos kovotojams.

Ji priminė, kad Ukrainai turime didžiulę skolą už jų pagalbą Sausio 13-ąją. „Kas pirmieji atėjo į pagalbą? Ukrainiečių savanoriai padėjo mums saugoti ir ginti parlamentą. Dabar už tai, kad galime čia susirinkti, kalbėtis ir ramiai miegoti namie, turime būti dėkingi būtent Ukrainai. Tai tik tų kančių, aukų Ukrainoje sąskaita. Jie gina ne tik savo šalį, bet ir mus“, – emocingai dėstė moteris.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kokios paramos reikia?

Pasiteiravome, kokios paramos šiuo metu labiausiai reikia Ukrainai. Kuo konkrečiai galėtų prisidėti kauniečiai?

Žvakės pačios nepasidaro. Be to, jos manymu, jeigu susirinktų daugiau žmonių, būtų verta keltis į kokias nors kitas patalpas, tik kur tokias rasti ir dar nemokamas. „Negalime atidaryti žvakių fabrikėlio bažnyčioje“, – svarstė D. Tarailienė.

Kalbėdama apie kitokią paramą, ji atkreipė dėmesį į tai, kad renka ne pabėgėliams, o kariams. „Renkame frontui. Vaikai bendradarbiauja su keliais konkrečiais batalionais. Veža aprangą, maistą. Reikia sausų sriubų, makaronų, konservų, kavos, šokolado. Toliau – vaistai, tvarsliava. Prasideda slogos, peršalimai, temperatūros, galvos skausmai. Reikia ne tik žvakių, bet ir žibintuvėlių. Su žvake nelakstysi pakrūmėmis. Elementų žibintuvėliams. Generatorių. Ukraina likusi be elektros. Net ir menkutis generatorius labai praverstų. Nors telefonams pasikrauti. Dar termovizoriai“, – vardijo moteris.

Ėmė gaminti pati

Grįžus prie žvakių gamybos, kurią Kaune inicijavo T. Narkevičienė, ji sakė, kad ši idėja kilo iš poreikio. Vienoje ukrainiečių feisbuko grupėje pamatė, kaip patys Ukrainos gyventojai saviškiams gamina tokias žvakes. Pagalvojo, kad ir ji sugebėtų, juk žvakių poreikis – milžiniškas.

„Pabandžiau, matau, kad viskas gerai pavyksta, bet neturėjau daug skardinių dėžučių. Paprašiau feisbuke, kad reikia nebenaudojamų indelių. Taip ir prasidėjo. Įsitraukė kiti žmonės. Dabar jau nori nenori reikia tęsti. Indelių yra, vaško yra. Reikia suktis ir gaminti. Įsivaizduokite, visa šalis sėdi be elektros“, – kalbėjo T. Narkevičienė.

Įsitraukė kiti žmonės. Dabar jau nori nenori. Indelių yra, vaško yra. Reikia suktis ir gaminti. Įsivaizduokite, visa šalis sėdi be elektros.

Žemų skardinių atnešama nedaug. Priima ir aukštesnes – nuo kavos ir kt., tačiau tuomet jas reikia nupjauti, o aštrų kraštą apšlifuoti, nes į jį galima lengvai susižeisti.

„Pirmas etapas – būtinai parašykite, kad visiems būtų aišku, nes žmonės vis tiek sugeba atnešti nešvarių, surūdijusių indelių. Skardines reikia išplauti, nuimti visus metaliukus, etiketes. Tada aukštesnes  skardines nupjaunu su kampiniu šlifuokliu, vadinamąja bulgarke“, – procesą detalizavo kaunietė.

Vieną skardinę ši jau įgudusi meistrė nupjauna per 7 sek. Tačiau reikia, kad kažkieno stiprios rankos skardinę palaikytų. „Būtų labai gerai, jeigu daugiau kauniečių vyrų ateitų į talką. Mes pradėjome dirbti kaip edukacinis centras. Galiu papasakoti, parodyti, bet kiek galiu aš viena ar keliese prigaminti?“ – klausė kaunietė. Dabar vakarais, o kartais ir dienomis darbuojasi keturi–aštuoni žmonės.

Subūrė: žvakių dirbtuvės prasidėjo nuo T. Narkevičienės (ketvirta iš kairės) iniciatyvos.  Justinos Lasauskaitės nuotr.

Jau tūkstantis žvakių

Kokie tolimesni žvakių gamybos etapai? Į paruoštos skardinės vidų dedamas (susukamas) kartonas – gofruotas, nedažytas, be lipnios juostos likučių. Visuomenininkė prašo jį atnešti jau sukarpytą juostelėmis po 2,5, 3,5 arba po 5 cm. Tokie mūsų standartai“, – paaiškino T. Narkevičienė. Procesą pagreitintų, jeigu juostelės būtų surūšiuotos pagal plotį.

Tuomet įdedamas knatas, užpilamas karštu vašku, jis ataušta –  ir žvakė baigta.

„Pagaminome ir atidavėme tik 1 tūkst. žvakių“, – skaičiavo moteris. Dar apie 600 žvakių įpusėta – lieka pripilti vaško. Sako tik 1 tūkst. ir dar 600. „Tai tik pradžia. Tie, kurie gamina masiškai, per parą padaro po 1 tūkst. ar daugiau. Viena partija mūsų pagamintų jau iškeliavo link Chersono. 300 išvažiavo į Kalinovskio batalioną“, – skaičiavo T. Narkevičienė.

Mažiausios žvakės dega apie valandą. Užtenka šiek tiek sušilti žmogui, užvirti vandeniui arbatai ar makaronams užplikyti. Didesnės (pavyzdžiui, pagamintos skardinėse nuo žirnelių) dega tris, o dar didesnės, skardinėse nuo kavos, – apie penkias valandas. Tačiau paklausiausios – mažosios. Patogiausia jas įsimesti į kišenę ir nešiotis, kol prireiks.

T. Narkevičienė atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie žmonės, norėdami padėti, tiesiog nuperka kapų žvakių ir atneša paaukoti. „Tačiau nereikėtų tokių pirkti. Tokių žvakių parafinas nekokybiškas. Jeigu norima kažką nupirkti, geriau atnešti tvarsliavos, dezinfekcinio skysčio, vaistų nuo skausmo, nuo širdies negalavimų, vienkartinių ar net senoviškų daugkartinių švirkštų“, – vardijo moteris.

Kaip rasti šį žvakių gamybos fabrikėlį? Kaip patekti į rūsį? To pasiteirauti galima bazilikos budėtojos. Paklauskite, kaip patekti į rūsio koplyčią. Arba po vakaro mišių kartu su kitais tikinčiaisiais rasite kelią.

Taip pat galite aukoti pervesdami lėšų į specialiai atidarytą banko sąskaitą. Visos surinktos lėšos yra ir bus panaudotos spec. priemonėms, dronams ir frontui tinkamiems automobiliams pirkti.

Pagalba: į šias patalpas suplaukia ir kitokia parama, skirta Ukrainai. Justinos Lasauskaitės nuotr.


VšĮ Automobilių sporto projektų grupė

Įm.k. 305543412

LT66 7180 9000 4646 7484

Paskirtyje būtina nurodyti PARAMA UKRAINAI.


Šiame straipsnyje: karaskaras Ukrainoježvakėsgamina žvakesKauno Kristaus Prisikėlimo bazilika

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių