- Diana Krapavickaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
-
Kaunietis atstatė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę
Prieš minint Lietuvos šimtmetį išgirstas prof. Alfredo Bumblausko raginimas atstatyti nors vieną tarpukariu veikusią pieninę įkvėpė kaunietį Gintarą Urboną ir jo sūnų Joną. Jie atkūrė tarpukariu garsią Tiltagalių pieninę Panevėžio rajone.
Nostalgija praeičiai
Paklaustas, kam kauniečiui prireikė kažkur pasvietėje pieninės, G.Urbonas nusijuokė: "Kai manęs taip klausia, aš atsakau, kad esu panevėžietis, tik 30 metų gyvenu Kaune."
G.Urbono užmojį galima vadinti posakio "Vaikams turime duoti šaknis ir sparnus" pavyzdžiu. "Ten mano močiutės kaimas. Visas vasaras ten praleisdavome. Šalia yra mūsų sodyba, tai ir parūpo ta apleista, išdaužytais langais pieninė. Susigundėme pajudėti ir pagražinti aplinką", – neeilinio sprendimo motyvus minėjo G.Urbonas.
Tiltagaliai nuo Panevėžio, Kupiškio pusės link, nutolę 24 km. Šiemet Tiltagaliai mini 465 metus nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Kaimo pieninė tarpukariu buvo vienas iš dviejų mūrinių pastatų. Kitas – koplyčia kaimo kapinaitėse, taip pat išlikusi iki šių dienų.
G.Urbonas sako, kad graudu buvę žiūrėti į apleistą pastatą, pamažėle virstantį lindyne. "Pastatas gal ir būtų pasmerktas išnykti, jei nebūtume ėmęsi iniciatyvos", – svarstė G.Urbonas.
Vyras pamena, kaip vaikystėje ir pačiam teko nešti ten pieną. Močiutė laikė karvę, tad pasikeisdami su seserimi, dabar europarlamentare Rasa Juknevičiene, nešdavo pieną kiekvieną vasaros atostogų rytą. Pieninė kartu buvo ir savotišku susibūrimų centru. Susirinkę kaimo žmonės čia aptardavo paskutines naujienas, kitus įvykius.
Istorija: 1939 m. baigta statyti pieninė buvo vienas iš dviejų Tiltagaliuose buvusių mūrinių pastatų. Asmeninio archyvo nuotr.
Tačiau gyvenimas keitėsi, karvių žmonės ilgainiui vis mažiau laikė, tačiau pieninė veikė ir sovietmečiu. Galiausiai ją nupirko "Pieno žvaigždės". Bet ir jų gyvenimas pasikeitė, ūkiai sustambėjo. Anot G.Urbono, pieninė veikė maždaug iki 2000-ųjų. Paskui tapo tik pieno supirkimo punktu. Galiausiai ta veikla visiškai užgeso. Kaime liko vos kelios karvės, o perdirbėjai pieną patys pradėjo pasiimti iš stambių ūkių. "Pieno žvaigždėms" pastatas liko kaip nereikalingas balastas. Iš jų G.Urbonas ir nusipirko vieną iš dviejų mūrinių Tiltagalių tarpukario statinių.
"Mokėjome gal ir nedaug, bet investuoti teko kokius dešimt kartų daugiau, – šyptelėjo vyras. – Tokia iniciatyva – daugiau praeities, tarpukario Lietuvos, to meto gyvenimo nostalgija."
Mokėjome gal ir nedaug, bet investuoti teko kokius dešimt kartų daugiau.
Atnešė dokumentus
Kelios istorinės detalės: 1936 m. lapkritį visuotiniame susirinkime buvo nuspręsta statyti pieninę naujoje vietoje. Iki to laiko pieninė buvo miestelio pakraštyje mediniame pastate. Viena priežasčių, kodėl nutarta keisti pieninės vietą – kanalizacija, nes vienas kaimo gyventojas nenorėjo, kad ji būtų nutiesta per jo žemę.
Istorinę medžiagą apie pieninę rinko G.Urbono sūnus Jonas: "Man įdomu savos šaknys ir Tiltagalių istorija." Vyras pasakojo, kad rinkdamas istorinę medžiagą apie pieninę aptikęs vietinių prisiminimų, kai į šalia tekantį upelį nuvedus kanalizaciją iš pieninės, jis būdavo baltas nuo plaunamų pieno įrenginių.
1937 m. už tuomečius 3 tūkst. litų buvo išpirkta žemė ir pradėtas derinti garinės pieninės projektas. Tuo metu pieninės buvo statomos pagal Pieno centro architektų parengtus projektus. Buvo pasirinktas 75 tūkst. litų kainavęs architekto Broniaus Elzbergo projektas.
Jo projektams būdingi Belgijos, Vokietijos statinių elementai – raudonos plytos, dideli langai, mat B.Elzbergas mokėsi Belgijoje.
Dabartis: G.Urbonas neslepia, kad pieninės rekonstrukcija kainavo dešimt kartų brangiau nei pats pastatas. Asmeninio archyvo nuotr.
Pieno produktų gamybai reikėjo vandens, tad buvo parinkta artezinio šulinio vieta. Ir tik vėliau, kai buvo nustatyta, kad vanduo tinkamas, pradėtas rangovo konkursas. Po vieno nesėkmingo konkurso, antru bandymu išrinktas rangovas, kuris įsipareigojo pieninę pastatyti už 83 tūkst. litų iki 1939 m. rugsėjo 1 d.
Pagal istorikės Marijos Dremaitės surinktą medžiagą, anuomet Pieno centrui priklausė apie 200 pieninių ir per 2 tūkst. pieno nugriebimo punktų, kurie per metus perdirbdavo apie 500 mln. kg pieno. Daugiausia gamindavo sviestą ir per 20 proc. visos produkcijos iškeliaudavo į kitas šalis, dažniausiai į Angliją.
"Kai pradėjome pastatą renovuoti, kaimynas atnešė dokumentus. Buvome maloniai nustebinti, nes ten buvo originalūs pastato brėžiniai, susirašinėjimai, kaip viskas vyko nuo pat pradžių, – kaip ūkininkai pirko žemę, derėjosi, kaip statė, konkursus skelbė su visais tų laikų protokolais. Mums tai buvo kaip Liudui Mažyliui rasti Nepriklausomybės Aktą", – apie autentiškus pieninės metrikus pasakojo G.Urbonas.
Technologinis proveržis
Tokių pieninių buvo pastatyta ir Tiltagalių apylinkėse – Obeliuose, Šeduvoje, tačiau, anot G.Urbono, jos neišlikusios, arba matomi tik fragmentai. Kaune išlikęs Pieno centras yra panašaus stiliaus. "Pastatas suprojektuotas su meile, dideliais langais, didelėmis erdvėmis, įdiegtomis tiems laikams moderniomis technologijomis. Ne art deco stilius, bet išlaikyta tarpukario dvasia", – įspūdžiais apie tarpukario laikų pažangius sprendimus pasakojo G.Urbonas.
Palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, anuomet Lietuva buvo labai atsilikusi šalis. Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu Tiltagaliuose elektros nebuvo, todėl artezinio šulinio atsiradimas, kanalizacija buvo modernūs, dar negirdėti dalykai.
Be to, pieno produktų gamybai buvo reikalingi ledai. Pramoninių šaldytuvų era prasidėjo gerokai vėliau. Žiemą kaimo vyrai važiuodavo į Paežerio ežerą, rankiniu būdu pjaudavo ledus, veždavo į pieninės teritoriją ir apkraudavo pjuvenomis, kad neištirptų. Taip jie puikiai išsilaikydavo visą vasaros sezoną iki žiemos.
Virsmas: pastatas buvo apleistas, išdaužytais langais, o po rekonstrukcijos pasikeitė neatpažįstamai. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiaurinėje pieninės pastato pusėje buvo speciali patalpa, kurioje laikydavo produkciją, o iš šonų buvo ledai jai išlaikyti. Pieno pramonė prieškario Lietuvoje buvo viena pagrindinių pramonės šakų.
"Man gražus pats pastatas. Aš tokiems pastatams jaučiu nostalgiją. Tai ne koks sovietinis kvadratas ar stiklo gabalas, kaip dabar stato", – šyptelėjo G.Urbonas. Jis svarstė, kad jei šis pastatas būtų arčiau didelių miestų – Kauno, Vilniaus, greičiausiai, jau būtų radęs savo paskirtį.
Ten gal nėra nieko ypatingo, bet mums jautru. Ten mūsų artimųjų kapai. Gimtinė yra gimtinė.
Protėvių kraštas
Deja, tarpukario pieninės įrenginiai neišlikę. Pastato viduje nieko nėra. Greičiausiai metalo surinkėjai sutvarkė pastato viduje buvusius įrenginius. G.Urbonas dar pamena iš vaikystės, kad ant įrenginių buvo vokiški, belgiški užrašai. Kol kas nenuspręsta, kam bus skirtas pastatas, bet pagal pirminį sumanymą komercinė veikla jame nenumatyta.
"Bandysime natūraliai įsilieti į bendrą kontekstą. Ekonomikos čia jau nepadarysime, nes niekas net ir neplanuoja atgaivinti pieninės veiklos. Paprasčiau būtų naują pastatą pastatyti ir pritaikyti kokiai nors gamybinei veiklai", – dėstė G.Urbonas.
Pieninės savininko mintys linksta į kultūrinę pastato paskirtį. Anot G.Urbono, latviai, lenkai turi pieno muziejus, kuriuose vyksta edukacinės programos vaikams apie pieną ir jo produktus.
Svarstė ir galimybę pritraukti didesnių pieno gamintojų dėmesį, kurie gal susidomėtų tokio muziejaus įkūrimu. Pasak pieninės savininko, kažką panašaus padaręs "Rokiškio sūris". Jie turi senų pieno automobilių kolekciją, tačiau apie tokio tipo muziejų, kaip Latvijoje ar Lenkijoje ir, žinoma, pieno produkcijos šalyse Austrijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje neteko girdėti.
"Jei man nepavyks, gal pavyks vaikams ar anūkams. Pirmiausia reikėjo išsaugoti pastatą, atkurti jo istoriją, o dabar jau galima galvoti, ką su juo daryti", – kalbėjo G.Urbonas.
Vyras džiaugėsi ir kitais Tiltagalių pokyčiais. Kadaise buvęs mažiausias iš aplinkinių kaimų, dabar Tiltagaliai yra viso regiono kultūros sostinė. Kaimo bendruomenė, kultūros centras, seniūnija buvo suplanavę daug renginių, kuriuos karantinas ir pandemija pakoregavo, tačiau ta kultūros sostinės proga buvo sukurtas filmukas apie pieninės rekonstrukciją.
"Ten gal nėra nieko ypatingo, bet mums jautru. Ten mūsų artimųjų kapai. Gimtinė yra gimtinė", – nostalgijos protėvių kraštui neslėpė G.Urbonas. O ir sūnus Jonas dažnas svečias Tiltagaliuose, augina bites ir noriai čia lankosi.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Liūčių tvindomame Dubajuje esantis lietuvis: nustėrau pamatęs apsemtą aštuntą viešbučio aukštą14
„Dvi dienos, atrodytų, iškrito iš gyvenimo“, – atviravo darbo reikalais į audrų ir liūčių pastaruoju metu talžomą Dubajų atvykęs kaunietis Donatas. Vyras neslėpė – miestas nepasiruošęs tokioms nelaimėm...
-
Kraipo galvas dėl „Megos“ ryklių: kaip visi galėjo nugaišti per vieną mėnesį?13
Kaunas neteko ryklių – tokią žinią pranešė prekybos centras, kurio akvariume trys rykliai gyveno bene du dešimtmečius. Akvariumo prižiūrėtojai sako, kad rykliai tiesiog paseno, tačiau lankytojai, atvažiavę ryklių pasiži...
-
Mugė Laisvės alėjoje – dar gausesnė14
Trim dienom nuo penktadienio į Kauną susirinks ūkininkai, tautodailininkai, amatininkai ir susiveš įdomiausio, skaniausio, gražiausio, ką turi. „Kauno mugė. Pavasaris 2024“ žada įspūdžių, reginių, unikalių dirbinių, gaminių i...
-
Į vasarą – naujais laiptais: iki remonto pabaigos liko nedaug13
Pernai rudenį prasidėjęs Aušros laiptų remontas įpusėjo. Nors Žaliakalnio gyventojai ir turistai vis dar kabarojasi laikinai įrengtais mediniais laiptais, vasarą remontas bus baigtas. ...
-
Incidentas Kauno oro uoste: lėktuvas negalėjo pakilti3
Kauno oro uoste, viename iš orlaivių išsiskleidus avarinei išlipimo čiuožyklai, buvo atidėtas skrydis į Londoną. ...
-
Ugdė vaikų meilę vandeniui1
Ketverius metus, nuo 2020 m. rusėjo iki 2024 m. sausio, trijų Kauno miesto pradinių mokyklų antrokai dalyvavo Sporto rėmimo fondo finansuojamame projekte „Pamilk vandenį“. Apie 800 antrokų vieną kūno kultūros pamoką praleido baseine, mok...
-
Kariuomenė: pratybų metu Kaune gali būti įvesta komendanto valanda – detalės neatskleidžiamos97
Lietuvos kariuomenė surengė spaudos konferenciją, kurios metu viešai nurodė, kad vykstat didžiausioms NATO pratyboms, tam tikrose Kauno ir Vilniaus teritorijose gali būti įvesta komendanto valanda. Paprašius detalizuoti, kokie pratybų vei...
-
Studentų akcija „Pavasario pasibeldimas“: savaitgalis, kai durys atveriamos knygoms ir aukai
Balandžio 20–21 d. Vilniuje ir Kaune vyks labdaros akcija „Pavasario pasibeldimas“, kurią jau ne pirmus metus asmenine iniciatyva organizuoja šalies studentai. Didmiesčių gyventojus namų duris atverti ir įsigyti knygų bus kvie...
-
„Mega“ pranešė liūdną žinią: neteko ilgaamžių ryklių18
Ne vienus metus prekybos ir laisvalaikio centras „Mega“ buvo vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje buvo galima apžiūrėti ryklius. Rykliai kartu su daugiau nei dviem šimtais per 40 skirtingų rūšių iš Atlanto, Indijos ir Ram...
-
300 kg sveriantis kaunietis problemos šaknis surado vaikystės traumose: buvo sunku17
31-erių kaunietis Tomas Maročka neslepia, kad jo kūnas iš dalies tapo kalėjimu. Vyras sveria daugiau nei 300 kg. Neseniai T. Maročka ryžosi ryžtingiems pokyčiams ir chirurginei intervencijai. Jis papasakojo nuo ko atsirado problemos su svoriu. A...