Kaunietę menininkę geriau tapyti privertė laiko trūkumas

Menininkė Eglė Colucci nežino, Kaune ar Buenos Airėse teptuką į dažus ji merks po metų. Tačiau dėl vieno kūrėja tikra – jos darbuose niekada nebus gražių moterų, gulbių ir gėlių.

Namų apsauga

Savo namų virtuvėje menininkė Eglė Colucci niekada nebūna viena. Nesvarbu, gurkšnoja ryto kavą ar tiesiog dairosi pro langą, ją visuomet stebi prie dujinės viryklės įsitaisiusios, katinais aplipusios keturios damos. Viena jų maišo burbuliuojantį puodą, kita, apglėbusi bičiulės pečius, velniai žino ką pasakoja. Ketvirtoji, pasirėmusi ranka, veikiausiai galvoja, kokia beviltiška pastaroji trijulė.

"Piešinys šioje vietoje – labai geras sprendimas. Gaminant valgį siena taškosi, o nuo to piešinys tik gerėja", – nuo kaitlentės nukėlusi virdulį ir užplikiusi arbatžolių, puodelio karšto gėrimo namų šeimininkė kvietė į vieną iš kambarių.

Jau nuo pirmųjų žingsnių kilo įtarimas, kad esu stebima. Kitapus sienos kabančio paveikslo atspindys virtuviniame veidrodyje dvejones patvirtino – kiekvieną mano žingsnį skaičiavo dešimtys akių drobėje. Pasijutau įsibrovusį į personažų teritoriją, tačiau stengiausi išlikti rami. Juolab kad aštrūs žvilgsniai mane varstė ne tik virtuvėje, bet ir likusiose buto erdvėse.

"Man patinka humoras ir sarkazmas, todėl paveikslus užpildau žmonėmis, – atsigręžusi į katinus prie viryklės, E.Colucci patikslino: – Tiesa, yra juose ir karvių, ir šunų, ir paukščių. Ypatingai nesigilinu į kiekvieno personažo esmę, jie tiesiog mano paveiksluose apsigyvena atsitiktinai."

Anksčiau tapiusi nuo ryto iki vakaro, dabar kūrybai Eglė nebeturi nė pusdienio.

Nekolekcionuoja daiktų

Po akimirkos stabtelėjau kambaryje. Ramstydama menininkės rankomis išpieštą sienos kampą pasveikinau šalia arkos susodintas jos dukros Ditos lėles ir keistą būtybę, sukurtą iš potėpių, sukančią lanką. Įrankis, kurį naudoja gimnastės ir apie liekną taliją svajojančios, tačiau riebių pyragėlių nevengiančios moterys, – gana dažnai pasikartojantis Eglės darbų motyvas.

"Aš mėgstu lanką sukančius žmones. Nutapau figūrą ir jei trūksta kažko apvalaus kompozicijai, uždedu jį. Kartais nuspalvinu vidų", – man ir toliau ramstant sienas, E.Colucci užėmė poziciją prie lyginimo lentos, atstojančios dažų ir kitų tapymo priemonių stalelį. Ant jo – ir savadarbė paletė, ir tvarkingai išrikiuotos, kartu su menininke po pasaulį keliaujančios aliejinių dažų tūbelės, ir keliolika įvairaus storio teptukų. Skaičiuodama juos, alkūne stuktelėjau medinę komodą, kurią drauge su mielu staliuku Eglė kažkada įsigijo Aleksoto sendaikčių turguje. Miegamajame, kur sienas bent keliais dažų sluoksniais penkerius metus dažė pati Eglė, stovi ir kelionę po Indiją menanti daili kėdė. Akimirką pamaniau, kad seni baldai, kaip ir kelionės, – moters silpnybė. Klydau.

"Nesu daiktų medžiotoja", – paklausta ar dėl tos pačios priežasties namuose kabo tik jos tapyti darbai, E.Colucci patikino, kad kolekcionavimas taip pat nėra jos aistra. Tačiau, atsiradus galimybei, į namus parsinešti vieną paveikslą iš bet kurio pasaulio muziejaus, be abejonės, ji čiuptų Hieronymo Bosho "Žemiškųjų malonumų sodą".

Nusipelnė molberto

Molbertas Eglės namuose atsirado ne itin seniai. Priešingai nuo daugumos, pirmiausia apsirūpinančios priemonėmis, o tik tada pradedančios tapyti arba ne, kūrėja medinį stovą paveikslui tvirtinti nusipirko tik tada, kai jautėsi jo nusipelniusi. Mums šnekantis, molbertas kambario viduryje tvirtai apglėbęs laikė drobę, vaizduojančią vieną Kęstučio–Gedimino gatvės sankirtos pastatų ir iš jo virstančius žmones – šiurpių veido išraiškų, su plaukais arba be jų, minimaliai apsirengusius arba tokius, kokius Aukščiausiasis sukūrė.

"Iš kelių klientų esu sulaukusi pastabų dėl nuogumo piešiniuose", – E.Colucci žadėjo ieškoti kompromiso, tačiau aklai nepataikauti kitiems ir neišsižadėti savo braižo.

Tegul nuogi, tegul be rasės ir tautybės, tegul kraupesni, bet E.Colucci, o ne kieno nors kito. Kaip kad Francisco Goyos šmėklos, raganos ir kaukai, kuriuos priglausti savo namuose išdrįsta ne visi kolekcininkai.

"Kalbant atvirai, kuo gražesnė moteris paveiksle, tuo pastarasis man mažiau patinka", – tapytoja patikino, kad jos darbuose niekada nesišypsos žurnalinės gražuolės, purslais nesitaškys delfinai, gulbės nesipins kaklais, o gėlės neskleis žiedų. Niekada nebus ir parašo dešiniajame paveikslo kampe. Dabar jame tik nedidelėmis raidėmis brūkštelėta – E.Colucci. Kūrėja vylėsi, kad ateis toks laikas, kai nereikės raityti ir pastarųjų raidžių, o žmonės ją identifikuos vien iš potėpių ir juodai dažytų drobės rėmų.

"Man patinka masyvūs, prabangūs rėmai, tačiau tokio dydžio paveikslams jie kainuotų apie 500 eurų, todėl pasirinkimo laisvę palieku klientams. Jie renkasi patys. Derina prie namų interjero, – paklausta, kiek atsieitų rėmelis dviejų delnų dydžio paveikslėliui, kurį prieš didžiąsias metų šventes dovanojo vietoje atvirukų, menininkė šyptelėjo. – Brangiau nei pats darbas. Jei pastarasis – 20 eurų, tai rėmelis – dešimčia brangiau. Manau, tai nėra teisinga, tačiau branginti savo darbų nežadu."

Piešia ant sienų

Eglė tapė daug kur – Tekančios Saulės šalyje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Tailande, Nepale, tačiau daugiausia jos darbų gimė Lietuvoje, gimtajame Kaune, ir Argentinoje. Meilės pašaukta, jau beveik dešimtį metų Eglė Buenos Aires vadina antraisiais savo namais. Ten – dideli langai, žemę šluojančios užuolaidos, 17 kv. m mozaika ant grindų, kurią savomis rankomis surinko menininkė, ir kabinama paveikslų sistema sienose.

Kalbant atvirai, kuo gražesnė moteris paveiksle, tuo pastarasis man mažiau patinka.

"Buenos Airėse paveikslų kur kas daugiau nei čia", – dirstelėjusi į kyšančias vinis menininkė suskubo reabilituoti pustuštes V.Putvinskio gatvės buto sienas.

Šiuo metu dvi dešimtys kūrėjos darbų kabo vienoje miesto šventovėje, tačiau, jiems grįžus, namie ir vėl jausis pilnatvė. Na, o jei klajokliai užtrūks, sienos tuščios ilgai nebus – jiems ruošiama pamaina, o Eglės teptukas nespėja išdžiūti. Ir nors darbuose nesunku identifikuoti gimtąjį miestą, kurti Eglei smagiau Buenos Airėse. Įkvėpimo ten esą nereikia ieškoti – sulyg kiekvieno namo linkiu ir kalvio raityta tvora jis ateina pats.

"Tada susiduriu su kita problema – pristingu drobių", – šią problemą, anot pašnekovės, Buenos Airėse lengva spręsti. Drobes ten keičia nuosavų namų kambarių ir daugiabučių laiptinių sienos prie įėjimų, kurie, vietinių supratimu, privalo būti itin puošnūs. Lietuvoje ant sienos Eglė tapė vos vieną kartą.

Sunku palyginti

Nusprendžiau atlikti trumpą apklausą. Geriau čia ar ten? Be abejo, argentiniečių stalo kultūrai ir patiekalų įvairovei sunku prilygti. Vienintelis trūkumas – grietinė, kurios Argentinoje nėra, todėl grįžusi į Kauną Eglė ją kabina šaukštais. Žmonės Buenos Airėse garsiau reiškia emocijas nei čia ir atrodo draugiškesni, tačiau tai tėra pirmas įspūdis. Laikas esą atsijoja, kas yra kas. Oras?

"Žinoma, ten. Ne veltui po Černobylio katastrofos dauguma žmonių ten keliavo", – drėgme ir šiluma, anot moters, žmonės ten ne tik gydo alergijas, bet ir kelia nuotaiką. Žinoma, būna ir išimčių. Pastaroji subjūra tada, kai trims savaitėms dingsta elektra ir neveikia kondicionieriai. Tiesa, šį diskomfortą jaučia tik vietiniai. Turistams, dažniausiai gyvenantiems viešbučiuose, turinčiuose savus generatorius, mirkti prakaite netenka. 3:1 Argentinos naudai? Eglė suskubo taisyti padėtį. Lietuvoje, anot jos, gyventi paprasčiau, o draugus galima pasiekti per kelias dešimtis minučių, bet ne per kelias valandas, o ir vakarienės Lietuvoje prasideda ne 22 val. vakaro, kaip kad Argentinoje.

"Ten kiekviena vakarienė – tarsi Kalėdų šventė, o aš pasiilgstu galimybės greitai užkąsti pasirėmus į palangę, kaip tai darėme vaikystėje", – nostalgija skandino pašnekovę.

Nesutiktų mokyti kitų

Mažosios Ditos gimimas, anot Eglės, daug ką pakeitė. Pirmiausia – keliones. Įvertinę skrydžių žalą dukrai, sutuoktiniai nusprendė žymiai sumažinti jų skaičių. Savaime suprantama, sumažėjo ir laiko kūrybai. Anksčiau Eglė tapydavo nuo ryto iki vakaro, o pagausėjus šeimai kūrėja džiaugėsi mažomis akimirkomis.

"Vieną dieną pastačiau molbertą ir drobę. Valio! Kitą dieną užtepiau rėmus juodai. Valio!" – taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio moteris sukaupė pusdienį.

Todėl dabar, ryte išleidusi dukrą į lopšelį-darželį, menininkė tapo iki vidudienio ir džiaugiasi, kad būtent laiko stygius ją išmokė piešti geriau nei anksčiau.

Nekolekcionuoja paveikslų ir nemedžioja sendaikčių, nes vienintelė Eglės aistra – tapyba.

"Taip, būtent! Dabar aš suprantu, kad man trūko laiko trūkumo", – sutrumpėjus dienai, E.Colucci darbuose atsirado daugiau judesio ir dingo statika, tačiau iki tobulybės, kaip mano ji pati, dar yra kelio.

Eglė norėtų mokytis ir mielai tai darytų bent pas kelis Buenos Airės tapytojus. Deja, patekti į jų mokyklas sunku, o jei ir pavyksta, teptuko virtuozai mokymo procesą neretai patiki savo vaikams, vaikaičiams ar samdiniams. Na, ir pabaigai. Vos tik atėjusi, paklausiau Eglės, kaip ji reaguotų, jei kitą kovą jos pavardė atsidurtų rinkimų "Metų kaunietė 2020" dvidešimtuke. Akimirką pagalvojusi, kūrėja atšovė, kad dažniausiai ji sutinka su visais pasiūlymais, todėl iš minėto dvidešimtuko nereikalautų būti išbraukta.

"Tikrai sutinkate su visais pasiūlymais? Sutiktumėte mokyti kitą? – tiesa, šįsyk menininkė tik pakraipė galvą. – Oi, ne, jokiu būdu. Čia nėra pasiūlymas. Aš negaliu mokyti – neturiu įrankių, neturiu žinių, kažkiek gal, bet, manau, padaryčiau daug žalos. Kaip architektė, galiu kalbėti apie perspektyvą, tačiau toliau – jau ne mano kompetencija."



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,teksta perSKAICIAU...,

...,teksta perSKAICIAU..., portretas
neZINAU KA cia paSAKYT i TEMA???...,kai neZINAU KA PASAKYT???...,neSAKAU NIEKO... TASKAS

N

N portretas
Sveikinu straipsnio autore- shedeuralinis pasakojimas. Lauksiu daugiau panashiu apie panashius dailininkus

Algis

Algis portretas
Šauni dailininkė, savitas ir originalus tapimo braižas. Nesenai mačiau personalinę Eglės tapybos darbų parodą, labai patiko, originalus darbai, savitas stilius.. Sėkmės kūryboje.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių