Kauniečiai užgulė Kleboniškio miško kalnus

Aktyvi sportininkė

Šeštadienio vidudienį Kleboniškio miško parko automobilių stovėjimo aikštelė buvo sausakimša, o belipantieji iš mašinų dalijosi į du srautus. Įsikibę į roges, vienas kilo į kalną, kiti, tuščiomis ar su slidininkų lazdomis nėrė į miško gilumą. Po pažastimi pasikišusi šiaurietiško ėjimo lazdas, kaunietė Augenija šalia pėsčiųjų tako lipdė sniego senį, tiksliau – mažą seneliuką. Rimtesnėms statyboms 75-erių damai laiko neliko, mat bičiulės vis ragino eiti link namų.

„Turiu labai geras kaimynes. Dažnai susėdame, bet ne apkalboms, o maloniems akiratį plečiantiems pokalbiams. Kartu ir į mišką išeiname“, – į dvi, už medžio besislepiančias kaimynes ranka mojo Augenija.

Trijų damų sportas tądien truko kone pusantros valandos – apsukusios nemenką ratą, laikrodžiui mušant dvyliktą, bičiulės tarėsi pas kurią gers popietės kavutę.

„Šiandien pakaks sporto. Išeisime ryt“, – Augenija prasitarė, jei draugės ir apsigalvos, gryno oro įkvėpti ji eis viena.

Aktyvūs gyvenimo būdas – garbaus amžiaus damos variklis. Tai ji dešimt stadiono ratų dviračiu tirpdo, tai su šiaurietiškomis lazdomis ar slidėmis į mišką brenda.

„Būdama studente ne kartą dalyvavau varžybose. Slidinėti man patinka“, – į pusnis miško gilumoje žvelgė buvusi fizikos mokytoja.

Linksminosi ant kalnų

Pakilusi ant kalno, ponia Augenija atsisveikino, mes gi įsisukome į vaikų būrį. Vilnone pirštine nubraukęs šlapią nosį, maždaug penkerių pyplys apžergė roges ir šaukdamas iš laimės pasileido žemyn. Jam įkandin – pusvalandžiui vaikystę prisiminęs tėtis. Tiesa, ne su rogėmis, o su plastikine čiuožyne, nuo kurios įpusėjęs kalną nuvirto.

„Šią žiemą su rogėmis pirmą kartą. Smagu, galėtų tik šiek tiek šalčiau būti“, – žemyn paleidusi dukrą, arčiau savęs keturkojį bičiulį truktelėjo kaunietė Valda.

Šiaurės pr., šalia Kauno Suzukio pradinės mokyklos gyvenanti moteris pasakojo, anksčiau su vienturte eidavusi ant kalno netoli namų, tačiau dabar jis apjuostas tvora.

„Jei ir pakliūtume vidun, nebenusileistume – tvora maišo, – Apgailestavo moteris. – Kita vertus, gal ir nėra taip jau blogai. Praplėtėme kalnų akiratį.“

Kleboniškio miško kalnai savaitgalį buvo bene populiariausi. Panemunės šile išsibarsčiusius sutikome vos kelis žiemos pramogautojus. Lampėdžių ežero skardžiuose žmonių nesimatė. 

Patarimai dviratininkams

Beieškant žiemos pramogautojų, pro šoną prašvilpė dviratininkas. Jo nespėjome sustabdyti. Kitas gi buvo kiek lėtesnis – akimirkai nulipęs nuo balnelio mums ir kitiems dviračių sporto entuziastams dalijo patarimus, kaip suderinti žiemą ir dviratę transporto priemonę.

„Tiems, kurie nori dviračiu važinėti žiemą, labai svarbu teisingai pasirinkti žiemines padangas ir žieminę aprangą. Aš turiu ir vieną, ir kitą“, – užtikrintai kalbėjo kaunietis Rokas.

Važiuojant, anot jo, labiausiai šąla veidas, rankos, keliai ir kojos, todėl svarbu pasirūpinti šiltomis pirštinėmis, po šalmu dėvėti pošalmį, o ant avalynės užsidėti specialius antbačius.

„Geriausia naudoti specialią žiemos važinėjimui skirta dviratininko aprangą. Kaip ir žvejams“, – dirstelėjęs į vandenyje mirkstančius žvejus, Rokas užsėdo ant dviračio ir pasuko miesto centro link.

Bristi iki žvejų net nebandėme. Veikiausiai to nebūtume darę net ir tuo atveju, jei būtų ledas – baisu. Panašu, kad ne tik mums.  Lampėdžių ežeras, nors ir užtrauktas ledu, šeštadienio vidudienį buvo visai tuščias. Nei žvejų, nei čiuožinėtojų ar ledo ritulio žaidėjų čia nebuvo.