Aklasis prie vairo – įmanoma misija?

Aklasis prie vairo – neįtikėtinas derinys? Aklųjų vairavimo varžybos skamba dar nerealiau. Būtent taip – nerealiai – jautėsi 20 Kauno silpnaregių ir aklųjų, vairavimo aikštelėje švęsdami Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. 

Svajonė – vairuoti autobusą

„Pernai šią dieną minėjome žaisdami boulingą. Tai kai kuriems tai jau atrodė iš fantastikos srities. Nematai, kur mesti kamuolį, bet žaidi boulingą. Juokais pasakiau, kad kitąmet vairuosime. Po to pagalvojau – o vis dėlto kodėl gi ne?“ – pasakojo akcijos organizatorius Saulius Kavaliauskas.

Jis pridūrė, kad tradiciniai minėjimai yra nuobodūs. Likimo draugams bent tokia proga norėjosi surengti ką nors, kas suteiktų daugybę teigiamų emocijų, juos išjudintų.

„Baltosios lazdelės diena mums neįneša nei daugiau šviesos, regėjimo nepagerina, tačiau tądien išsipildo daugiau mūsų norų nei paprastai. Tokia atmintina diena mums yra galimybė būti matomiems, išgirstiems“, – laukdamas galimybės sėstis prie vairo sakė Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktorius Stasys Babonas.

Jis apgailestavo, kad ir kokia sparti būtų medicinos pažanga, silpnai matančių ar visai aklų žmonių Lietuvoje jau daugybę metų yra pastovus skaičius.

S.Babono vaikystės svajonė buvo dirbti autobuso vairuotoju, tačiau dėl regėjimo negalios vyras negali vairuoti net lengvojo automobilio. Niekada to ir nebandė. „Bet dabar tai pavairuosiu!” – entuziastingai buvo nusiteikęs 54 metų kaunietis.

Išbandė policijos automobilį

Iš pradžių „Rigvedos“ vairavimo aikštelėje šventės dalyviams policija pristatė hibridinį – elektra ir benzinu varomą – automobilį. „Važiuodamas elektra jis beveik nekelia jokio garso“, –atkreipė dėmesį „Rigvedos“ direktorius Rimvydas Krocas. „Tai yra mūsų siaubas“, – šūktelėjo viena mergina.

Tačiau nerimas netrukus perėjo į smalsumą ir renginio dalyviai noriai sėdo į policijos automobilį, tyrinėjo, kaip jis atrodo ir vidaus. „Ten baisu. Nedrįsčiau durų užsidaryti“, – įspūdžiais dalijosi 23 metų Irma Jokštytė. Vėliau pastebėjusi, kad policijos automobilio galinės durys atsidaro tik iš išorės – viduje jokių rankenėlių – jai sukilo dar daugiau emocijų.

Ji sakė laukianti, kol su instruktorium galės pavairuoti. „Labai to norėčiau. Galbūt ateityje bus išrasti automobiliai akliesiems?“ – nestokojo vilties Naujajame neįgaliųjų teatre aktore dirbanti mergina. Beje, jos hobis – mokytis kalbų. Pašnekovė sakė gerai kalbanti angliškai, vokiškai, kiek prasčiau – prancūziškai, ispaniškai, rusiškai. Yra nagrinėjusi ir graikų, japonų, turkų kalbas.

Teko apvažiuoti kliūtis

Susirinkusiųjų laukė ne tik pramoga – paspausti greičio pedalą, pajusti, kaip rieda automobilis ir išgirsti, kaip riaumoja variklis, bet ir iššūkis. Tiksliausiai apvažiavusiems kliūtis, o vėliau įsibėgėjusiems ir tiksliausiai sustojusiems prie linijos buvo parengta prizų.

„Tiketa“ skyrė tris bilietus į Marijono Mikutavičiaus koncertą, naudingų dovanų bei suvenyrų paruošė ir „Rigveda“.

„Rigvedos“ vairavimo instruktorius Rimantas Auštras prieš startą buvo ramus. „Pirmą kartą atsisėdę prie vairo baimių turi ir tie, kurie mato. Tačiau čia šiandien susirinkusieji labiau nori nei bijo“, – įžvelgė R.Auštras. Anot jo, mokant vairuoti svarbiausia – neliepti mokiniui kažko, jei jis nežino, kas po to nutiks.

Turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą

Pirmiesiems neįprastiems mokiniams įsitaisius prie mokomųjų automobilių vairo, likusieji su jauduliu laukė savo eilės. Tiesa, kai kurie iš jų turi nemažą vairavimo stažą. „Mano vairuotojo pažymėjimas galioja iki šiol“, – šyptelėjo S.Kavaliauskas.

45 metų vyras dabar savo pirštus įžiūri tik jei juos prisikiša beveik prie pat akių. Iš 2 cm atstumo perskaito ir padidintas raides telefono ekrane. Toliau esančių objektų mato tik neryškius kontūrus.

Regėjimo bėdų jis turėjo nuo vaikystės. Vis silpstant regai ryžosi daugybei operacijų. Būdamas 26 metų su medikų pagalba atgavo gana gerą regėjimą. Tuomet suskubo išmokti vairuoti.

„Atsimenu, labiausiai nesisekė automobilį atbuline eiga pastatyti tarp kitų dviejų automobilių“, – šyptelėjo prisiminęs kaunietis.

S.Kavaliauskas yra išbandęs montuotojo, pastolininko darbą. Tačiau prieš trejus metus ėmus vėl silpus akims jis buvo priverstas keisti profesiją. Dabar jis valgo studentišką duoną.

„Kauno kolegijoje studijuoju socialinį darbą. Esu pirmakursis. Gana įdomus jausmas į mokyklą sugrįžti po 27 metų“, – juokėsi vyras, vienas auginęs dukrą. Dabar jai – jau 19 metų.