Kaunas ir Lietuva – ne tik lietuviai: tautinės mažumos kvietė susipažinti per muziką

Jaučiasi savas

Ant scenos vieni atlikėjai ir šokėjai keitė kitus. Kol koncertavo žydų, baltarusių, lenkų, vokiečių, totorių, azerbaidžaniečių, romų dainininkai, šokėjai, sodelyje su šių ir kitų tautybių atstovais buvo galima pabendrauti akis į akį, išbandyti įvairias kultūrines edukacijas, sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, paragauti tautinio maisto.

„Jagada malina...“ – užvedančiai nuo scenos traukė rusų moterys, o Totoriško maisto asociacijos palapinėje greitai seko skanaus plovo ir sriubos atsargos. 

Lėkštes vos spėjęs pildyti uzbekas Bakhtiiar Sadykov Lietuvoje gyvena dešimt metų. Vilniuje jis apsistojo čia sutikęs savo žmoną lietuvę. Su ja dabar augina septynmetį sūnų Timur. Iki tol su Lietuva jį siejo tik autoverslas.

Sunkiausia, kaip įvardijo uzbekas, buvo išmokti kalbą. „Aišku, skiriasi tradicijos, papročiai. Bet žmonės – labai geri, mane draugiškai priėmė“, – pasakojo B.Sadykov. Jis neslėpė, kad pradžioje buvo pasitaikę nesusipratimų.

„Pagal mūsų tradicijas, ką nors skanaus gaminant, reikia pavaišinti ir kaimynus. Kvapai eina, ir jiems sukyla apetitas“, – ėmė kalbėti pašnekovas. Šio papročio jis laikosi ir mūsų šalyje. Pirmą kartą, kai nunešė lėkštę to, ką gamino šeimai, ir kaimynui, šis puolė ieškoti pinigų – galvojo, kad atnešė parduoti. Tačiau greitai išaiškino, kad tai vaišės. „Geri jūsų papročiai“, – tąkart garsiai reagavo kaimynas į uzbeko gestą.

Aišku, skiriasi tradicijos, papročiai. Bet žmonės – labai geri, mane draugiškai priėmė.

Jis pasakojo turįs daug draugų lietuvių. Tačiau stengiasi nepamiršti ir savo tautinio identiteto. Pasiteiravus, kaip jis, uzbekas, padeda gaminti totorišką maistą, aiškino, kad šios tautos labai artimos savo kultūra, papročiais, kulinariniu paveldu.

Gimtąją kalbą jam tenka prisiminti ne tik per malonius susitikimus su tautiečiais. Vertėjauti įvairiais atvejais kviečiasi migracijos tarnybos, policijos atstovai.

Lietuvoje labai patinka ne tik jam. Gerą įspūdį mūsų šalis paliko ir marčios aplankyti atvykusiam jo tėvui, mokslų daktarui.

Situacija keičiasi, bet lėtai

Kiek kitokia patirtis su aplinkiniais yra „Romų integracijos namų“ pirmininkės Boženos Karvelienės. Jos tėtis – romas, mama – lenkė.

Vilnietė pasakojo dėl savo tautybės patyrusi nemažai užgauliojimų, netgi buvo atleista. „Jeigu nedirbame – blogai, kai dirbame – dar blogiau. Tegul visuomenė nusprendžia, ar mes dirbame, ar nežinau, ką dar sugalvoti, kad mus priimtų“, – aplinkinių požiūrį suabsoliutino moteris.

B.Karvelienė pasakojo daug prisikentėjusi dėl tamsaus savo gymio. Maža to, tėtis leido baigti vos septynias klases. Ji labai dėkinga močiutei, kuri neleido pasiduoti ir skatino toliau mokytis, siekti geresnio gyvenimo. Šiuo metu Božena – vienos iš parduotuvių vedėja. Parduotuvės savininkai – lietuviai, iš pradžių ją priėmę į pardavėjas, vėliau patikėjo vedėjos pareigas.

Nesusiklosčius pirmai santuokai šiuo metu ji puoselėja šeimą su lietuviu. Su juo augina du vaikus.

Savo patirtimi su festivalio svečiais besidalijusi B.Karvelienė džiaugiasi, kad į visuomenę integruotis, susirasti normalų darbą nori ir sugeba vis daugiau romų. Tačiau visuomenėje dar labai gajus neigiamas stereotipas. Anot jos, darbą sunku rasti net ir romams, turintiems aukštąjį išsilavinimą.

Šis festivalis yra 2006-2012 m. Kauno įvairių tautų kultūrų centro organuoto kasmečio Lietuvos tautų festivalio „Kultūrų tiltai“ tąsa. Siekiama, kad ir „Kultūrų sodas“ išaugtų į vieną didžiausių tautinių mažumų kultūros renginių Lietuvoje.

Stiprios valstybės pagrindas

Vienas festivalio rengėjų Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius Dainius Babilas akcentuoja, kad šimtmečiais ir dešimtmečiais mūsų šalyje gyvenantys tautinių bendrijų žmonės yra Lietuvos dalis.

„Jų kultūra, tradicijos, paveldas yra Lietuvos tapatybė. Turime ieškoti ir stiprinti tarpusavio ryšius, kad galėtume gyventi ir dirbti kartu. Pilietinė visuomenė yra stiprios valstybės pagrindas. Tautinių bendrijų negalime palikti periferijose ir užribiuose, kažkaip susieti su užsienio valstybėmis. Jie – Lietuvos žmonės. Jie reikalingi mūsų šaliai“, – kalbėjo D. Babilas.

Tarpkultūrinis bendradarbiavimas, anot jo, reiškia nuolatinį mokymąsi, kuriame dalyvauja įvairių tautybių žmonės.

„Kultūros sodas“ yra reikšmingas atspirčiai kurti tarpkultūrinį bendradarbiavimą. Čia žmonės susipažįsta, bendrauja tarpusavyje, kyla naujų projektų idėjos. Mums svarbu, kad festivalio erdvėje žmonės nesuskiltų į dvi grupes: atlikėjus ir žiūrovus. Efektyvus tarpkultūrinis bendradarbiavimas yra puiki terpė apjungti skirtingas patirtis, atrasti inovatyvius ir tvarius sprendimus bei iniciatyvas. Šioje srityje vis dar turime neišnaudoto potencialo", – dėstė Kauno įvairių tautų kultūrų cento direktorius.

Daugiau skaitykite pirmadienio dienraščio "Kauno diena" numeryje.