Kaunas gatvės metraštininko akimis

Išmainė į skaitmeną

Sutarus susitikimo vietą ir laiką įtariau, kad prie Kauno centrinio pašto žinomas gatvės fotografas Remigijus Ščerbauskas ateis ne vienas. Neklydau. Dešinės rankos krumpliais pasveikinęs manuosius, savo kairėje vyras spaudė nediduką fotoaparatą.

"Čia vienas iš kelių, kuriuos turiu namuose", – kaip paaiškėjo netrukus, tądien į R.Ščerbausko striukės kišenę įkrito fotoaparatas, skirtas stambesniems planams, žmonių portretams. Likusiu namuose, kaip pats sakė, kaunietis fiksuoja miesto vibracijas ir nekontrastingai išplaukusius vaizdus.

Maždaug prieš trisdešimt metų pradėjęs fotografuoti juostiniu fotoaparatu, dabar Remigijus jo į rankas neima. Bičiulystė nutrūko bent dėl kelių priežasčių – vyras neturėjo savo laboratorijos, o ir skaičiuoti likusius laisvus kadrus juostelėje pabodo. Skaitmeninio aparato galimybės atrodė kur kas patrauklesnės.

"Pamenu, po daugelio metų į gatvę ir vėl išėjau su juostiniu aparatu, o tada pagavau save, kad liko instinktas nespausti, palaukti. Šiuolaikinės technologijos diktuoja visai kitą požiūrį, atveria kitokių galimybių. Tikrai negalima lyginti skaitmenos su juosta, tačiau pastaroji leidžia daryti tai, ko su pirmtake negalėčiau", – R.Ščerbauskas prasitarė, kad įpročio taupyti kadrus jam pavyko atsikratyti, todėl dabar jo archyve – bemaž 50 tūkst. nuotraukų, likusių po geros revizijos.

Nespavotos nuotraukos, anot fotografo, įtaigiau pasakoja istoriją nei spalvotos. (Remigijaus Ščerbausko nuotr.)

Miestas – žmonės

Skirtingai nuo daugelio, į Remigijaus fotoaparato objektyvą papuola visai kitokie vaizdai. Tarkim, atvykęs į Buenos Aires, La Bokos rajoną, eilinis turistas fotoaparatą nutaikytų į spalvotų medinių namelių eiles, o Remigijus fotografuotų vietos lauko kavinėje sėdinčią, cigarete, juodos kavos puodeliu ir vienatve besidžiaugiančią damą raudonais aukštakulniais. Vargu ar žinomą gatvės menininką sudomintų ir garsioji besišlapinančio berniuko skulptūra Briuselyje. Remigijui labiau knietėtų įamžinti šalia jo stovinčio, planšetę pirštais įnirtingai spaudančio, antakius raukančio jaunuolio siluetą ar besipykstančius įsimylėjėlius šalia garsiojo Eifelio bokšto, kuris menininkui likti tolimame plane.

"Juk miestas – žmonės", – kelionę į Prahą, pastūmėjusią arčiau susipažinti su gatvės fotografija, prisiminė R.Ščerbauskas.

Iš Čekijos sostinės kaunietis tąkart grįžo su šūsnimi nuotraukų. Dirstelėję į jas, bičiuliai žavėjosi pagautomis žmonių emocijomis, tačiau nė vienas negalėjo suprasti, kokiame mieste lankėsi Remigijus. Nei Prahos pilies, nei Karolio tilto, nei šokančio namo nuotraukose nebuvo matyti.

Įkvėptas gatvės fotografijos Remigijus aplankė ne vieną pasaulio kampelį. Fiksavo vietinius žmones, jų santykius ir situacijas, kurių liudininku atsitiktinai tapo. Prie vienų kaunietis prislinko nemačiomis, kiti,  pastebėję trečią akį, klausinėjo, kur ir kokiais tikslais bus panaudotos nuotraukos.

"Yra tekę ištrinti kortelę, nors kadrų būta išties gerų. Iš kelių kolegų Italijoje policija net konfiskavo fotoaparatus", – apie savo nuotykius pasakojo menininkas.

Situacijos scenaristas

Galiausiai Remigijus apsistojo ties Kaunu, o savo galeriją ėmė pildyti ne tik draugų, bičiulių ar pažįstamų, bet ir atsitiktinių žmonių nuotraukomis. Pradžioje manęs, kad tai reikia daryti su milžinišku objektyvu, besislapstant krūmuose, tarsi kanalo "National Geographic" kadrų medžiotojui, bėgant laikui vyras suprato, kad galima apsieiti ir be to. Gerai nuotraukai esą pakanka muilinės dydžio fotoaparato ir aplinkos jutimo – atsidurti ten, kur reikia, numatyti įvykių eigą ir žinoma, laiku paspausti mygtuką.

"Reikia treniruotis, įgūdžių, reikia peržengti tam tikrus socialinius barjerus", – nors R.Ščerbauskui tai pavyko, ne viskas priklauso nuo jo paties.

Vaikščiojant stebėjau fotografo veidą. Kur kas dažniau nei į mane, jo žvilgsnis krypo į Laisvės alėjos pėsčiuosius – senutę su megzta berete, miltelinį cukrų nuo spurgų laižančias paaugles ar tvirto sudėjimo vyrą su gležnu šuneliu po pažastimi. Supratau, kad daugiau nei pusvalandį buvau gerų kadrų kliuvinys. Žavingas akimirkas, anot menininko, sugriauna ir patys žmonės.

"Pamato fotoaparatą ir sutrinka", – kartu su šia būsena, anot fotografo, dingsta ir emocija, dėl kurios dar prieš sekundę jis traukė savo fotoaparatą.

Reikia treniruotis, įgūdžių, reikia peržengti tam tikrus socialinius barjerus.

Našta ant pečių

Remigijus, arba, kaip pats prisistato, Remis, yra kaunietis iki pat kaulų čiulpų, savo teritoriją brėžiantis nuo Rotušės aikštės iki Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Eidamas lėtu žingsniu minėtą atkarpą, vyras ne kartą linkteli galvą praeiviams – ir jis, ir jį daug kas pažįsta, todėl nusprendžiau paklausti, koks gi tas tipiško kauniečio portretas? Remigijus nesiryžo absoliutinti. Kalbėjo abstrakčiai.

"Kai žiūri į visumą – ji vienokia. Kai pradedi gilintis į atskirus žmones, neretai atrodo, kad liko tie patys 1990-ieji. Kai ką tvarkome, bet kai kas nepajudinama laiko. Tarkim, žmonių vaikščiojimas su skaromis, sunkiais pirkinių maišais. Kaip kokioje Indijoje. Tik ten kitaip tempia. Žinoma, šis fenomenas būdingas Rytų Europai, ne tik Kaunui", – žodis po žodžio menininko lūpose pasigirdo daugiau minčių apie Kauno žmones.

Jie nors ir spalvingi, ne itin charakteringi. Tačiau geriau pašniukštinėjus galima atrasti perlų. Ledų prekeivio ir seiles varvinančios vaiko žvilgsnius, prasilenkiančių Laisvės alėjos "medžiotojų" akių žaibus ar neseniai susipažinusios poros nebylų flirtą prie vieno pieno kokteilio su dviem šiaudeliais.

"Žvilgsniai labai daug pasako, tačiau juos pagauti sudėtinga", – apie savo darbo, kurį labiau linkęs vadinti gyvenimo būdu, specifiką pasakojo fotografas.

Duoklė gimtajam miestui

Pradėjęs fotografuoti, Remigijus negalvojo, kad jo darbai kada nors suguls į knygą. Archyvuose saugomas miestiečių istorijas perkelti ant popieriaus menininkas sugalvojo prieš kelerius metus. Pamanė, kad tam pagaliau pribrendo, o ir laikas atrodė palankus – Kaunas sužinojo tapsiąs 2022-ųjų Europos kultūros sostine.

"Pagalvojau, gal ir rinka kažkokia bus", – pasakojo R.Ščerbauskas.

Atrinkęs kiek daugiau nei 150 nuotraukų, Remigijus jas sutalpino į knygą, per pastaruosius metus savo formatą spėjusią pakeisti bent kelis kartus. Dabartinis variantas kūrėjui priimtiniausias. Beliko leidiniui suteikti sparnus, paleisti į žmonių rankas ir laukti jų vertinimo.

"Kaip sakoma, vartotojas – galutinis teisėjas, – menininkas vylėsi auditorijos palankumo ir susidomėjimo. Juolab kad kiekvienas miestietis knygoje gali aptikti save ar kitą pažįstamą veidą, sustabdytą nespalvotoje nuotraukoje – Kodėl nespalvotos? Tiesiog man taip patinka. Estetinis motyvas. Be to, nespalvota fotografija labiau atskleidžia informaciją, gražiau pasakoja istoriją. Atskiria ir teisingai sudėlioja informaciją. Tokioje nuotraukoje žaidžia pustoniai, išryškėja formos."

R.Ščerbauskas prašo nemaišyti – gatvės fotografija nėra paparacinimas. (Remigijaus Ščerbausko nuotr.)

Jei viskas vyks sklandžiai, Danijoje spausdinta knyga "Teritorija Kaunas / gatvės fotografija" turėtų pasirodyti dar šią vasarą. Tiesa, paties autoriaus veido leidinyje nepamatysite. Tik po įkalbinėjimų sutikęs pozuoti "Kauno dienos" fotografui, knygos puslapiuose Remigijus pasirinko būti šešėliu.

"Nemėgstu fotografuotis, bet jei gatvėje kas nufotografuotų, tikrai neprašyčiau ištrinti nuotraukos", – nusijuokė gatvės fotografas R.Ščerbauskas.