Samdė sargą
„Memento mori“ ciklo pirmasis pasivaikščiojimas prasidėjo Ąžuolyne ir nusidriekė Radvilėnų plentu.
„Nuotraukoje matyti, kaip atrodė ši vietovė anksčiau. Tolėliau, pro medžius, galima įžiūrėti baltą pastatą. Vienur nurodoma, kad sentikių kapinės įkurtos 1902 m., kitur rašoma, kad jos atidarytos 1905 m. Šios datos šaltiniuose šiek tiek skiriasi. Gali būti, kad 1902 m. buvo parengtas kapinių planas“, – pasakojo gidė Daiva Štarevičiūtė.
Žaliakalnyje šiuo metu nėra veikiančių kapinių, tačiau Ąžuolyno teritorijoje, prie Radvilėnų plento, gidė atrado iki šiol išlikusių čia buvusių sentikių kapinių ženklų.
Su grupe stabtelėjome prie žole apaugusių nediduko pastato pamatų. „Pasakojama, kad kapinėse kartais būdavo verčiami antkapiai, niokojami paminklai. Siekiant apsisaugoti nuo tokių vandalizmo atvejų, tikriausiai buvo pastatyta sargo būdelė. Šaltiniuose minima, kad jos būta netoli gatvės. Manau, kad prie jos ir esame“, – kalbėjo gidė, kol ekskursijos dalyviai dairėsi sau po kojomis.
Pasakojama, kad kapinėse kartais būdavo verčiami antkapiai, niokojami paminklai. Siekiant apsisaugoti nuo tokių vandalizmo atvejų, tikriausiai buvo pastatyta sargo būdelė.
Sustoję prie čia palaidotųjų atminimo kalnelio toliau klausėmės gidės. Ąžuolyno sentikių senosios kapinės dar vadintos Petrovka. 1918–1950 m. jos buvo pagrindinė Kauno sentikių bendruomenės mirusiųjų laidojimo vieta. Kapinėse buvo laidojami ir sentikių kariai bei Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kovų dalyviai.
Apie 1965–1970 m. kapinės buvo oficialiai panaikintos. Valdžia įpareigojo perkelti palaikus. Dalis šeimų taip ir padarė.
Mirtis pasivijo
D. Štarevičiūtė papasakojo kadaise Ąžuolyne palaidotų dviejų karininkų istorijas.
Sentikis Borisas Blagoveščenskis buvo išsilavinęs, pasižymėjęs ne viename kare, gavęs ne vieną apdovanojimą už narsą. Jis kariavo gudų dalinyje, kuris tuo metu priklausė Lietuvos kariuomenei. Mirė ne karo lauke, natūralia mirtimi.
Kitas didvyris – stalius. Jis įstojo į savanorių gretas, norėjo ginti Lietuvą. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo labai sunkiai sužeistas – neteko kojos. Jaunuolis pareiškė, kad vis tiek nori į frontą. Vadas asmeniškai išrūpino jam kojos protezą.
Jis išgyveno abu karus, kitus karinius neramumus, o mirė vesdamas ekskursiją Karo muziejuje. Jo rankose sprogo ginklas, kuriame buvo likusi kapsulė.
Neleido vienuoliai
Išeidami iš Ąžuolyno ekskursijos dalyviai stabtelėjo prie sankryžos, kur gidas Jonas Oškinis pristatė 1904 m. Kauno miesto planą, kuriame matyti, kiek teritorijos buvo skirta kapinėms.
Gidas atkreipė dėmesį, kad carinės Rusijos tvirtovės laikais ši vietovė atrodė visai kitaip nei dabar, bet orientyru gali tapti anuos laikus menantis dabartinis Radvilėnų plentas. Pasak jo, einant šiuo plentu galima įsivaizduoti, kaip ši teritorija atrodė prieš pusantro šimto metų.
Kelias prasidėdavo maždaug ties dabartiniu zoologijos sodu ir toliau driekėsi per apylinkes. Dabartinė Studentų gatvė buvo susijusi su tvirtovės kontūrais. „Tuo metu čia dar nebuvo kapinių, o XIX a. pabaigoje teritorija tebebuvo menkai užstatyta. Kaip jau buvo minėta, vietovėje būta ir pelkėtų žemumų. Tai nebuvo toks jaukus parkas, kokį pažįstame šiandien“, – pasakojo J. Oškinis.
Vienas įdomesnių išlikusių vietovės istorijos pėdsakų – senoji baterija. Vyresni gyventojai dar gali prisiminti, kad ji buvo abipus dabartinės Antano Baranausko gatvės, pasakojo gidas. Yra išlikusių nuotraukų, kuriose matyti, kaip studentai susirinkdavo prie baterijos, dainuodavo. Dabar ši vieta iš esmės nukasta, o per teritoriją eina K. Baršausko gatvė.
Gidas taip pat paminėjo, kad nuo Ąžuolyno kampo anksčiau būta kelių, vedusių gyvenviečių link. Vienas jų driekėsi dabartinės Studentų gatvės kryptimi. O ten, kur yra dabartinis Taikos prospektas, anksčiau buvo miesto riba. Tai, kad Ąžuolyno teritorija šimtmetį priklausė Karmelitų vienuolynui, stabdė miesto plėtrą, bet kartu išsaugojo ąžuolyną ateities kartoms. Kiti miesto miškai buvo kertami, o karmelitų valdytas miškas negalėjo būti liečiamas. Vienuoliai jį nuomojo gyvuliams ganyti, šienauti.
„Vietovės istoriją įdomu tyrinėti ir per senųjų pastatų likučius. Galima tik įsivaizduoti, kad vienas iš čia stovėjusių namų galėjo būti tarp seniausių pastatų visoje šiaurinėje Žaliakalnio dalyje. Prieš maždaug 150 metų čia plytėjo laukai ir miškai. Todėl šiandienos miesto vaizdas smarkiai skiriasi nuo to, kurį matė anuomet gyvenę žmonės“, – pasakojo J. Oškinis, ranka mostelėjęs į pastatus I. Kraševskio gatvėje, kai ėjome žydų kapinių link.
Padiktavo potvynis
Žaliakalnio žydų kapinių atsiradimą 1861 m. lėmė dažni upių potvyniai, dėl kurių XIX a. kelis kartus nepavyko nuplukdyti mirusiųjų į Vilijampolės žydų kapines, buvusias už miesto ribos, pasakojo D. Štarevičiūtė. Pagal žydų tikėjimo tradiciją mirusįjį reikia palaidoti kuo greičiau, paprastai per 24 valandas, geriausia – iki saulėlydžio. Žydų kapinės Radvilėnų plente veikė iki Antrojo pasaulinio karo.
Prie įėjimo neseniai pastatytas atminimo ženklas „Lietūkio“ garažo žudynių aukoms. Ekskursijos dalyviai teiravosi, kur jos palaidotos. Pasak istorinių liudijimų, aukų kūnai sunkvežimiais buvo atvežti į kapines ir užkasti, tačiau tiksli vieta lieka neaiški.
Anksčiau kapinės nebuvo aptvertos. Per jas ėjo takas, tačiau aplinkiniai gyventojai vakarais vengė juo naudotis, nes teritorija buvo apleista, joje rinkosi benamiai, girtaujantys asmenys. Pasitaikė ir kapaviečių išniekinimo atvejų, išvartyti antkapiai – tikėtasi rasti paslėptų vertybių.
Prie D. Dolskio kapo
„Danielius Dolskis buvo itin talentingas žmogus, atvykęs į Kauną ir tapęs vienu lietuviškosios estrados pradininkų. Greitai išmokęs lietuvių kalbą, D. Dolskis pradėjo kurti lietuviškų dainų tekstus kartu su poetu Mironu. Jų bendradarbiavimo rezultatas – dainos, kurias klausytojai prisimena ir dainuoja iki šiol“, – prie Žaliakalnio žydų kapinėse esančio žinomo atlikėjo kapo jo gyvenimą ir kūrybą apžvelgė D. Štarevičiūtė.
D. Dolskio antkapyje yra užrašas lietuvių kalba, o baltos raidės padeda jį lengviau rasti. Gidė tarstelėjo, kad mums pasisekė, nes ant daugybės antkapių užrašai yra tik hebrajų kalba.
„Apie D. Dolskio mirtį pasakojama istorija, esą jis po koncerto išėjęs iš užeigos išgerti bokalo alaus ir miręs. Tačiau ši istorija skamba kiek kitaip, kai prisimename aplinkybes. Kaunas labai greitai neteko ryškios savo muzikinio gyvenimo asmenybės“, – reziumavo gidė.
D. Dolskis Kaune gyveno vos porą metų. Svetainėje Patefonas.lt nurodoma, kad po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs jis išėjo į šaltą gruodžio orą. Taip pat minima, kad išgėrė šalto alaus ir, susirgęs plaučių uždegimu, po dviejų dienų mirė.
Pirmosios jo plokštelės buvo įrašytos 1929 m. įrašų kompanijoje Berlyne, paskutiniosios – 1931 m. kovą Londone.
D. Dolskis pasižymėjo ir humoro jausmu. „Taip save valdyti, kiekvienam momentui iššaukti savy gryną, natūralų juoką, užkrėsti tuo juoku visą auditoriją, priversti ją net verkti iš juoko – tas Dolskio ginklas buvo vertingas ir kilnus“, – 1931 m. rašė „Septynios meno dienos“.
„Norint suprasti, kuo D. Dolskio atėjimas į Kauno muzikinį gyvenimą buvo svarbus, reikia prisiminti to meto situaciją. Kaune veikė opera, buvo statomi spektakliai, koncertavo profesionalūs atlikėjai. Tačiau operos repertuaras nebuvo prieinamas ar patrauklus kiekvienam paprastam žmogui, ypač atvykusiam gyventi į miestą iš provincijos. Tuo metu lengvoji, arba mažoji, estrada buvo gana silpna. Kaune koncertuodavo užsienio atlikėjai, atvykdavo nemažai emigrantų iš Rusijos, tačiau lietuviškų dainų trūko, o ir jų lygis buvo prastas“, – pasakojo D. Štarevičiūtė.
Kandidatė į palaimintąsias
Ekskursijos maršrute – ir kandidatės į palaimintąsias Elenos Spirgevičiūtės, kurios beatifikacijos byla yra pirmoji Kauno arkivyskupijos istorijoje, kapas. Mergina palaidota Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Tai – jau trečioji jos palaidojimo vieta.
1944 m. sausio 3 d. ji buvo nušauta į namus įsiveržusių ir šeimą terorizavusių plėšikų. Užpuolikai ėmė priekabiauti prie Elenos, mėgindami ją palaužti. Mergina nesutiko paklusti jų reikalavimams. Galiausiai ji kreipėsi į šeimos narius ir pasakė, kad mirs, tačiau savo įsitikinimų neišsižadės.
Devyniolikmetė buvo giliai tikinti, svajojo tapti gydytoja, bet vokiečiams uždarius mokyklą, ji pasirinko pedagogikos mokslus. Kasdien melsdavosi, prieš pamokas eidavo į bažnyčią priimti Komunijos.
E. Spirgevičiūtės žūties vietoje, ties dabartine Taikos prospekto ir Studentų gatvės sankryža, 1998 m. pastatyta angelo skulptūra.
(be temos)
(be temos)
(be temos)