Kalėjime ilgus metus praleidęs kaunietis neranda darbo: likau gatvėje, renku centus

Dienomis – gyvenimas gatvėje, o naktimis glaudimasis apšiurusiame pastate slepiantis nuo lietaus, vėjo ar šalčio – tokia kauniečio Žydrūno kasdienybė jau ketverius metus. 36-erių vyras neturi nei būsto, kuriame būtų galima gyventi geresnėmis sąlygomis, nei darbo. Susirasti darbą, sako jis, labiausiai kliudo į biografiją įrašyta kriminalinė praeitis.

„Sėdžiu gatvėje ir renku centus. Žmonės praeina lyg manęs nematydami, o kartais ir ištaria: „Oi, tu – jaunas, gali dirbti“. O aš jų klausiu, kokį darbą pasiūlysite, jei visi kratosi manęs, nes ilgus metus praleidau kalėjimo kameroje už žmogžudystę… O, jeigu kas nors ir pasiūlo darbą – išnaudoja“, – portalui kauno.diena.lt pasakojo Žydrūnas.

Vyras įsitikinęs, jei tik atsirastų žmogus, kuris pasiūlytų darbą, gyvenimas pasikeistų iš pagrindų. Juk gyvenimas gatvėje – nemielas.

– Žydrūnai, kokia dabar yra jūsų kasdienybė?

– Jau ketverius metus gyvenu apleistame apdegusio namo sandėliuke. Atsinešiau konteineryje rastų pagalvių ir antklodę, nes jokių daiktų nebuvo. Čia ir miegu. Valgau tai, ką randu, arba ką sušelpia draugės. Kai suteikia galimybę, padedu moteriškėms Kauno geležinkelio stotyje – už pagalbą kartais gaunu 3 eurus. Už juos nusiperku maisto. Aprangos ir batų taip pat ieškau konteineriuose, renku butelius...Vietoje nestoviu, nes reikia gyventi – valgyti, nusiprausti. Apskurusiam vaikščioti nesinori, juk tenka susitikti ir bendrauti su žmonėmis.

Visi kratosi manęs, nes ilgus metus praleidau kalėjimo kameroje už žmogžudystę…

– Papasakokite, kaip susiklostė, kad dabar esate priverstas dienas leisti gatvėje, o naktis – kuklioje pastogėje?

– Grįžęs iš įkalinimo įstaigos nuvykau į savo gimtinę Ukmergę. Porą savaičių gyvenau pas krikšto mamą. Po to pavyko susirasti darbą siuvykloje. Ten ėmiausi įvairiausių veiklų – siuvėjo, sukirpėjo, pakuotojo ir net valytojo. Sėkmingai dirbau du mėnesius, kol kolegos nesužinojo, kad esu kalėjęs už žmogžudystę, nors Darbo biržos darbuotojų ir buvau prašęs, kad apie mano praeitį darbdaviams nepasakotų. Pamenu, pirmadienį atėjęs į darbą, buvau paprašytas užeiti į vedėjos kabinetą, o į darbo vietą nebegrįžti. Paklausė, kodėl nepasakiau, kad esu grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kur kalėjau už žmogžudystę. Pasakiau, jog manęs niekas apie tai neklausė, todėl nesakiau. Sužinojusios apie mano praeitį, siuvėjos sakė bijančios kartu dirbti...

– Kokia linkme įvykiai vystėsi toliau?

– Po šio įvykio Ukmergėje pradėjau išgėrinėti. Tai sužinojusi į mano namus, kuriuos dirbdamas nuomojausi, atvyko siuvyklos vedėja, tačiau jos neįsileidau, nes tą kartą buvau išgėręs. Man paskambinusi bendradarbė patarė atvykti į darbą, kai išsiblaivysiu ir parašyti prašymą dėl išėjimo iš darbo. Ji užsiminė, jog vedėja ir toliau visiems šneka apie mano praeitį, sakydama, kad esu baisus žmogus, nes kalėjau už žmogžudystę ir galiu griebtis peilio ar sukelti kitą pavojų… Buvo skaudu girdėti tokius žodžius, nes tokios kvailystės neiškrėsčiau. Vis dėlto iš darbo išėjau ir jau netrukus pavyko įsidarbinti kitoje siuvykloje. Tačiau ir ten moteris pasiekė kalbos, kas aš toks. Teko palikti ir šią darbo vietą. Po to dirbau kiemsargiu, bet ir čia nepasisekė. Kai darbdavys sužinojo, kad turiu skolų, kurias išieško, nes buvau pasiėmęs paskolą, mane išvarė. Antstoliai užblokavo ir mokėjimo kortelę. Paskambinęs paklausiau, kodėl taip nutiko ir paaiškinau, kad atsiskaičiuotų sau reikiamą sumą, bet man taip pat paliktų šiek tiek pinigų. Juos pasiėmęs iš banko, išvykau į Kauną.

– Prisiminkite tą lemtingą dieną, po kurios atsidūrėte kalėjime.

– Tuomet mokiausi Vilkijoje, tačiau, kai penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais paskaitos nevykdavo, grįždavau atgal į Kauną. Ieškojausi būsto, kurį galėčiau išsinuomoti. Laikraštyje radau skelbimą, kad išnuomojamas butas studentui. Man tiko. Pagyvenęs čia du mėnesius, sulaukiau pasiūlymo padėti žmogui prekiauti žvakėmis ir šventais paveikslėliais per Vėlines. Sutikau. Po prekybos grįžome į jo butą įkaušę – aš šiek tiek, jis – daugiau. Jis pasakė, jog paruoš sumuštinių ir arbatos, o man pasiūlė palaukti kambaryje. Sėdėjau fotelyje ir žiūrėjau televizorių, kai minėtas vyras atnešė man žadėtą vakarienę. Girdėjau, kai nuėjęs užrakino namų duris, įsidėjo raktus į kišenę ir atėjo į kambarį iš virtuvės už nugaros slėpdamas peilį. Jis pasakė: „Jei man neatsiduosi, aš su tavimi susidorosiu. Tad rinkis – arba tu, arba aš“. Bandžiau sakyti, kad nuo alkoholio jam pasimaišė protas ir, kad daugiau nebegertų, ir kad man patinka moterys, o ne vyrai… Jis puolė mane peiliu, o po to įvyko kaip įvyko. Taip patekau į kalėjimą už žmogžudystę, jame praleidau 11 metų. 

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai išėjus į laisvę? 

– Išėjęs į laisvę, šiek tiek pabuvau Ukmergėje, daug meldžiausi kartu su kitais krikščionimis, kad Dievas man atleistų ir padėtų, bet kaip gyvenu gatvėje, taip gyvenu – išsikapstyti iš duobės neišeina… Grįžęs į Kauną, nuėjau į Darbo biržą, bet darbą radau Tauragėje. Nelegaliai dirbau ūkyje – melždavau, šukuodavau karves, valydavau… Kai atėjo laikas vykti į Darbo biržą, manęs neišleido ir buvau išbrauktas iš sąrašų. Dirbau ir Vilkijoje – prižiūrėdavau vištas ir šunis. Per savaitę už 7 darbo dienas man sumokėdavo vos 20 eurų. Neslėpsiu, jaučiausi išnaudojamas kaip vergas. Iki šiol nesu atgavęs visų pinigų.

– Kokiais būdais dabar ieškote darbo?

– Klausausi skelbimų per radiją, kartais apie darbą pasako ir draugai. Nedirbu jau ketverius metus, pavargau ir nebežinau, kaip elgtis, – ar visgi ieškotis darbo, ar kristi į duobę ir tegul mane užkasa… Atlapotos durys, ant galvos lyjantis lietus ir nuolatinis galvojimas, kur gauti pinigų maistui – tai – ne gyvenimas.

– Kalbate taip lyg būtumėte visiškai vienas. Giminių, kurie galėtų jums padėti, neturite?

– Broliai ir seserys išvykę į Angliją. Bandau susisiekti su jais telefonu ar socialiniais tinklais – jokio atsakymo. Vadinasi, esu jiems nereikalingas. Seneliai ir abu tėvai mirė, kai dar buvau vaikas. Augau Ukmergės internate, o vėliau pas globėjus. Mano gyvenimas – sugadintas. Ukmergėje draugavau su viena mergina, tačiau ji, sužinojusi, kad kalėjau, mane paliko. Pastebiu, kad daugelį žmonių sukrečia faktas, jog esu grįžęs iš kalėjimo – vadinasi, jau ne žmogus, pasmerkia. Ne visi supranta, kad aš noriu kibtis į gyvenimą, stotis ant kojų…

Atlapotos durys, ant galvos lyjantis lietus ir nuolatinis galvojimas, kur gauti pinigų maistui – tai – ne gyvenimas.

– Kokį darbą dirbdamas jaustumėtės laimingu?

– Norėčiau dirbti siuvėju. Tik šis darbas yra mano išsvajotas. Nors neturiu išsilavinimo, siūti mane išmokė krikšto mama ir puikiai sekėsi. Visos moterys stebėjosi, kaip aš taip greitai pasiuvu suknelę – o man tai atrodė vieni juokai. Moku ir megzti, gaminti valgyti. Galiu viską, tik statybose būtų per sunku – sveikata ne ta. Taip pat galėčiau valyti patalpas ar bare plauti indus.

– Kaip keistųsi jūsų gyvenimas, jei pavyktų rasti darbą?

– Noriu susitaupyti pinigų, kad galėčiau susitvarkyti asmeninį gyvenimą –išsinuomoti būstą, rasti antrąją pusę. Nebenoriu iš kampo į kampą slampinėti gatvėmis. Noriu pakeisti savo gyvenimą 180 laipsnių kampu. Gyvenimas gatvėje – nemielas, niekam to nelinkėčiau…

Jei galite padėti ir turite darbo pasiūlymų Žydrūnui, susiekite tel. +37068993436.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o ko tu nori ?

o ko tu nori ? portretas
rezidencijos, automobilio su vairuotoju ir rentos ? Kaip bufetava ?

Tfr

Tfr portretas
Šūdo gabalas ir latras plius tinginys. Ką čia verkė nėra darbo tyletu niekas net neklaus tu ne žinotų kad sedejas

to- kaunietei iš kaimo

to- kaunietei iš kaimo portretas
ar, tamsta, nenusipykęs su protu ? Labai panašu....
VISI KOMENTARAI 25
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių