Kaip Lietuva sužlugdė Maskvos operaciją (išskirtinis interviu)

Tuo metu ėjęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pareigas, o po metų paskirtas krašto apsaugos ministru A.Butkevičius ir dabar detaliai prisimena pasirengimą tuometės SSRS puolimui.

Jis "Kauno dienai" pasakojo, kad pasipriešinimas nebuvo spontaniškas. Būtent civiliais asmenimis paremta gynyba ir buvo planuota. Lietuvos žmonių gyvybių nusinešusius Sausio 13-osios įvykius jis vadina pergale.

Žinojo apie planus

– 1991-ųjų sausio 13-osios kruvini įvykiai vainikavo Maskvos parengtą ataką prieš Lietuvą. Kada jau žinojote apie agresorių planus ir kada ėmėte rengtis atremti ataką?

– Galiu pasakyti labai tiksliai – 1990 m. liepos mėnesį jau turėjome informacijos, kad būsime atakuojami. Ją gavome ir ji buvo patvirtinta iš kelių kanalų. Pirmiausia – iš mums gerai žinomų asmenų Maskvoje. Turėjome ryšių Boriso Jelcino (tuo metu ėjęs Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas) aplinkoje. Tie asmenys buvo suinteresuoti Lietuvos laimėjimu kaip ledlaužiu. Turėjome informacijos iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos Saugumo ir gynybos komiteto, informacija taip pat pradėjo eiti ir iš Lietuvos KGB, kuris taip pat gavo duomenų apie pasirengimą.

A.Butkevičius pasakoja, kad civiliais asmenimis paremta gynybos strategija buvo žinoma tuomečiams Lietuvos vadovams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Grupė žmonių iš to paties KGB nenorėjo tokio pobūdžio konfliktų Lietuvoje, todėl jie mus laiku informavo. Galbūt dabar kas nors mielai pasakotų apie tuos žmones, bet tai buvo aukšto rango pareigūnai, kurie mums padėjo laiku gauti šią svarbią informaciją. Kita vertus, mes gaudavome informaciją ir iš karinių dalinių, kurie buvo dislokuoti Lietuvoje. Jų pareigūnai stengėsi nepakliūti į įvairias Maskvos organizuojamas operacijas Lietuvoje, nes suvokė, kad anksčiau ar vėliau už tai teks atsakyti. Kaip žinome, Lietuvoje dislokuoti kariškiai nebuvo panaudoti agresijos metu prieš mus, kariniai daliniai ir jų vadai atsisakė dalyvauti tokio pobūdžio veikloje. Rugpjūčio mėnesį pradėjome ruoštis atakai.

– Kada buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva neturi veltis į ginkluotą kovą?

– Aiškumas atėjo 1990 m. birželio mėnesį. Būdamas gynybos departamento vadovu, ieškojau koncepcijos, sakykime, doktrinos, kuria remiantis, galėtume organizuoti gynybą. Aš puikiau suvokiau, kad naudoti didelės valstybės gynybines strategijas nėra jokios prasmės, nes mūsų protėviai pastaruosius 200 metų, nuo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo laikų, pralaimėjo pasipriešinimo kovas Maskvai, taip pat ir partizaninį pasipriešinimą.

Taigi, mes galėjome atlikti tik tam tikrus herojinius gestus, tačiau tai būtų davę labai mažai naudos. Aš norėjau, jeigu taip galima pavadinti, psichologinio karo veiksmų. Šiandien tai būtų pavadinta hibridiniu karu.

Taip gražiai sutapo, kad du lietuviai filosofai atėjo pas mane į Aukščiausiąją Tarybą, mes atsisėdome kavinėje ir jie iš krepšio ištraukė knygą. Tai buvo amerikiečių profesoriaus Gene'o Sharpo knyga apie civiliais asmenimis pagrįstą – nesmurtinę – gynybą. Akimirksniu suvokiau, kad tai yra atsakymas į mano klausimą. Yra toks senas rytietiškas posakis: "Kai mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiranda". Psichologiškai aš jau buvau pasiruošęs priimti panašaus pobūdžio doktriną ir staiga visa tai atkeliavo pas mane. Prieš tai ant mano stalo gulėjo kita knyga apie apie mažos nacijos gynybą – knyga, kuri taip pat orientavo į panašius veiksmus. O čia atsirado labai tiksliai apskaičiuota gynybinė strategija ir taktiniai dalykai ir, žinoma, aš tai priėmiau kaip atsakymą į klausimą.

Nežinau, kiek gali būti įdomūs tokie labai asmeniniai dalykai, bet kai buvau vaikas, viena iš mano mėgstamų knygų buvo pasakojimas apie Jeruzalės karalių Balduiną IV. Jis būdamas jaunas ir sirgdamas tapo karaliumi ir jam teko organizuoti savo šalies gynybą. Perskaičiau, kad pirmas dalykas, kurį puolė daryti tas karalius, – skaityti knygas. Kai jis susirgo ir nebegalėjo skaityti, įsakė, kad jam kiti skaitytų knygas apie karybą.

Kai tapau gynybos departamento vadovu, man kažkaip tie vaikystės atsiminimai išplaukė su tokia aiškia imperatyvia nuoroda – skaityk knygas, ieškok atsakymo. Ieškojau knygų ir knygos pas mane atėjo.

Taigi mūsų sprendimas panaudoti civilius asmenis ir organizuoti tokiu būdu pagrįstą gynybą gimė maždaug 1990 m. liepą.

– Ar tam buvo kažkaip specialiai rengiamasi?

– Žinoma, mes ėmėmės atitinkamų veiksmų.

1991 m. sausio 7–8 d. mano iniciatyva buvo įkurta laikinojo gynybos komiteto vadovybė. Ją sudarė ministras pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, užsienio reikalų ministras, aš kaip gynybos departamento vadovas, nacionalinio gynybos komiteto vadovas. Buvo sukurta institucija, kuri, negalint veikti parlamentui ir vyriausybei, nedideliu balsų skaičiumi galėtų priimti reikalingus sprendimus.

Šios institucijos pirmuoju sprendimu ir buvo patvirtintas mano pateiktas planas organizuojant gynybą panaudoti civilius asmenis.

Galėjo būti blogiau

– Ar tuo metu įvertinote, o gal nekilo mintis, kad gali būti aukų?

– Man dažnai užduoda šį klausimą ir juo spekuliuoja. Aš negalėjau nesuvokti, kad aukų gali būti. Aš negalėjau žinoti, kaip reaguos į mūsų organizuojamą pasipriešinimą priešininkas. Aš negalėjau žinoti, ar jie išsiųs šarvuotą techniką į miestą, ar ne. Tai ne nuo manęs priklausė. Tai buvo Maskvos sprendimai.

Tačiau aš daviau sau ataskaitą. Dažnai, bandydamas paaiškinti šią situaciją, sakau, kad net į futbolo varžybas yra siunčiama greitoji pagalba, suvokiant, kad gali kažkas įvykti, kad aukų gali būti.

Aukų buvo mažiau, nei galėjo būti tokiu atveju, jei būtų priimtas sprendimas naudoti ginklą ir būtume pradėję iš tų kelių vamzdžių pyškinti galvodami, kad taip galime išspręsti klausimą.

– Aukų būtų buvę daugiau ir vargu ar klausimas būtų išspręstas.

– Joks klausimas nebūtų išspręstas. Mes būtume pasitarnavę Maskvos planui parodyti mus kaip teroristus. Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

Be abejo, mums buvo labai gerai žinoma, kad Maskva stengsis pasauliui pristatyti savo sukurtą įvykių vaizdą. Jie norėjo parodyti, kad Lietuvoje kilo konfliktas tarp vietinių rusakalbių ir lietuvių, todėl jam užgesinti Maskva įveda karines pajėgas. Kitaip tariant, jie turėjo sukurstyti konfliktą, kurį, pagal jų planą, turėjo parodyti į Lietuvą gausiai sukviesti užsienio žurnalistai.

Nepasidavė provokacijoms

– Situacija su užsienio žurnalistais taip pat verta atskiro pasakojimo.

– Kaip jūs žinote, 1990-aisiais prie valstybės sienų visur dar stovėjo SSRS kariuomenė, KGB, ir tai, kokie žurnalistai įleidžiami į Lietuvą, kontroliavo Maskva. Užsienio žurnalistų buvo išskirtinai daug ir jie buvo kviečiami paties KGB. Buvo ne vien CNN žurnalistai su neseniai pasirodžiusiomis televizijos naujovėmis, t.y. galimybe perduoti informaciją realiu laiku. "FOX News" netgi buvo. Jau nekalbant apie BBS ir kitus europinius kanalus.

1991 m. A.Butkevičius parlamentui ginti buvo subūręs apie 2,5 tūkst. žmonių. (Romualdo Požerskio nuotr.)

Pagal Maskvos sumanymą, jie visi turėjo parodyti, kaip lietuviai susipliekia su rusais ir kaip, bandant išvengti aukų, M.Gorbačiovas įveda prezidentinį valdymą, įveda kariuomenę, kuri perima kontrolėn šią netvarką leidusį parlamentą ir vyriausybę. Tai toks buvo Maskvos planas.

Mes tai iš anksto žinojome ir veikėme, kad sugriautume šį  planą. Pirmiausia labai kietai apibrėžėme, kad ginklas bus naudojamas tik tokiu atveju, jei SSRS kariuomenė atakuos parlamentą, t.y. tik vienoje vietoje. Ir tai būtų daryta tik tuo tikslu, kad mūsų niekas negalėtų apkaltinti, jog Lietuva pasidavė be ginklo kaip 1940 m. Mes žaidėme su tuo 1940 m. mitu.

Antra, metėme visas pajėgas, kad būtų užgesintas galimas konfliktas tarp lietuvių ir rusakalbių. Daugybė mūsų žmonių važinėjo po rusakalbius kolektyvus ir aiškino, kad Lietuva yra valstybė visiems, kad niekas nesiruošia jų skriausti, kad padėtis visoje Sovietų Sąjungoje blogėja ir kad mes norime nepriklausomybės, bet jie, kaip Lietuvos gyventojai, naudosis tos nepriklausomybės vaisiais kartu su mumis.

Man pačiam teko dalyvauti tokiuose pokalbiuose su aršiausiais rusakalbių atstovais. Jie buvo įsikūrę Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje. Jie turėjo būti metami į šito konflikto židinį ir, jiems padedant, konfliktas turėjo būti organizuojamas. Man pavyko susitarti su vadovais, aiškiai perduodant, kad ir TSRS padėtis yra nevienareikšmė, kad vyksta kova dėl valdžios, kur vienoje pusėje yra Michailas Gorbačiovas (SSRS vadovas) ir komanda, o kitoje – Borisas Jelcinas (Rusijos vadovas) ir, kad mes jiems nerekomenduojame veltis į šį karą, nes dėl to jie tik patys gali nukentėti. Žodžiu, labai tiksliai susitarėme ir jie savo žodį išlaikė. Pagal Maskvos sumanymą, turėjo būti suformuotos rusakalbių kolonos, kurios atakuotų parlamentą ir Televizijos bokštą. Tačiau jos neįvykdė šito plano.

– Rusakalbiai gyventojai neatvažiavo.

– Jie nepajudėjo iš savo vietos. Jie netgi nebuvo surinkti į vieną vietą. Tik keliolika asmenų, kurie buvo laikomi raudonaisiais draugovininkais,  figūravo demonstruodami, kad egzistuoja kažkokie rusakalbiai.

Ši situacija visą Maskvos planą pavertė absurdu. SSRS kariuomenė buvo metama į ramų miestą, kuriame nebuvo jokių susidūrimų ir jokių neramumų, be jokio logiško paaiškinimo. Ir visas vaizdelis, kurį turėjo parodyti užsienio žurnalistai apie lietuvių konfliktą su rusakalbiais, apie riaušes, negalėjo būti parodytas.

– Nes riaušių nebuvo.

– Prie užsienio žurnalistų mes pasiuntėme savo žmones. Visos jaunos, gražios žurnalistės buvo apstatytos mūsų berniukais ir visi rodė aiškų vaizdą, kad neegzistuoja joks konfliktas, bet staiga į ramų miestą įsiveržia SSRS karinės pajėgos bei pradeda šėlioti. Štai čia buvo mūsų pergalės pagrindinis elementas – mes pakeitėme priešininko vaizdelį.

Priešininkas, t.y. SSRS pajėgos, atvedė mums žurnalistus, bet jie rodė ne tą vaizdelį, kuris turėjo pateisinti SSRS kariuomenės veikimą, o mūsų. Štai ir viskas.

Kadangi įsakymas Maskvoje buvo duotas, jo negalėjo niekas sustabdyti ir, nesant jokio loginio pagrindo, jie metė kariuomenę į gatves.

– Kariuomenei nebuvo lengva užduotis. Tokiu atveju jie turėjo pulti žmones, kurie nieko nedarė.

– Apie tai ir kalba. Jie negalėjo šiems tikslams išnaudoti Lietuvoje esančių karinių dalinių, todėl buvo priversti įsivežti Pskovo ir Vitebsko desanto divizijų žmones. Šitą ataką jie vykdė tik dalyvaujant atsivežtiems žmonėms. Buvo daugybė kuriozinių atvejų. Tie atvežti asmenys nepažinojo miesto, todėl pasiklydo važiuodami. Jiems labai greitai sugedo uždaro šifruoto ryšio priemonės. Jie pradėjo kalbėti atvirame eteryje, o mes tą visa informaciją kaupėme. Tuo metu jau turėjome galimybę pasiklausyti, ką šneka priešininkas.

Visa ši situacija mums suteikė daug pranašumų. Visi tie pokalbiai buvo atiduoti transliuoti CNN, BBS ir kitiems užsienio kanalams.

Palaikymas iš Rusijos

– Laimėta neginkluota ir viešumu pagrįsta kova?

– Čia vyko labai svarbus dalykas. Tuo metu visame pasaulyje, ypač Europoje, buvo garbinamas M.Gorbačiovas. Jis buvo laikomas išgelbėtoju nuo šaltojo karo baisumų. Ką nors pasakyti prieš M.Gorbačiovą buvo pavojinga. Nedaug kas iš užsienio valstybių būtent dėl to mus rėmė.

Daug kas painioja prasidėjusį rėmimą po pučo rugpjūčio mėnesį Maskvoje. 1991 m. pradžioje to rėmimo nebuvo. Europiečiai manė, kad mes ketiname pakenkti M.Gorbačiovui ir kartu jiems.

Susiklosčiusi situacija buvo labai svarbi, nes užsienio valstybių paprasti žmonės pamatė, kad lietuviai nekuria jokių konfliktų su rusakalbiais, o gina standartinius demokratinius dalykus – parlamentą, kuris yra demokratijos simbolis, spaudos rūmus, kurie yra laisvo žodžio simbolis, ir Televizijos bokštą, kuris yra galimybės laisvai komunikuoti simbolis. Jie pamatė, kad mes norime tų pačių dalykų, kurie yra įtvirtinti pas juos kaip demokratijos pagrindai.

Prasidėjo rimtas spaudimas Vakarų politikams iš jų pačių žmonių pusės. Įvyko tokia keista transformacija – ne politikai pradėjo mus remti, bet paprasti žmonės pradėjo taikyti spaudimą Vakarų politikams.

Kad ir kaip būtų keista, pirmieji mus palaikė Sankt Peterburgo ir Maskvos žmonės. 200 tūkst. žmonių demonstracijos ėjo paremti mūsų laisvės.

Mums būtų užtekę mažiausio, kvailiausio konflikto su rusakalbiais ir tų šimtatūkstantinių mitingų mums paremti nebūtų buvę. Todėl metėme visas turėtas pajėgas, kad būtų nugesinti kvailiai. Mes labai bijojome provokatorių, kurie apsimestų tautiškai nusiteikusiais žmonėmis ir pradėtų konfliktą. Aš pasakysiu, kad labai nemažai kvailai tautiškai nusiteikusių žmonių gavo į kuprą ir konfliktą mes sustabdėme.

Todėl ir buvo toks vaizdas, kad ramiai gynėme parlamentą, televiziją, o kariuomenė atakavo taikius žmones. Rusiškai kalbantys žmonės pasisakydami palaikė mus. To meto televizijos įrašuose pamatytumėte keletą rusiškomis skaromis apsisiautusių moterėlių, kurios gražiausiai  rusų kalba dėstė, kad jos čia gyvena, draugauja su lietuviais ir nesupranta, ką čia daro kariuomenė.

Ginklai ir butaforija

– Minėjote, kad parlamentą buvote pasiruošę ginti ginklu.

– Negalėjome leisti, kad Lietuvos žmonių išrinktą valdžią išvaikytų kažkokia minia ar kariškiai. Su galima rusakalbių minia mes buvome pasiruošę dorotis. Kaip žinote, į parlamentą buvau įleidęs apie 1 000 organizuotų mūsų žmonių iš pasienio, 400 Krašto apsaugos departamento žmonių. Nuolat būdavo dar maždaug 1 000 savanorių, kurie keitėsi. Taigi, parlamento gynybai buvo suburta apie 2,5 tūkst. žmonių. Jei būtų atėjusios kelios civiliais perrengtos kariškių kolonos,  buvome pasiruošę ginti kiekvieną langą.

Žinoma, jei tai būtų dariusios karinės pajėgos, mums reikėjo demonstratyvios gynybos, parodant, kad Lietuva nepasidavė be šūvio. Tam viskas buvo paruošta, tačiau puikiai supratome, kad apginti parlamento nepajėgsime, tačiau sukurti užsienio televizijoms reikalingą vaizdelį buvome pajėgūs. Tam buvo pasiruošta.

– Bet realiai jūs turėjote vos apie 100 šaunamųjų ginklų?

– Daugiau, tačiau nei pastatas, nei ginklai nebuvo pritaikyti gynybai. Aš juokavau, kad tai buvo teatrinis rekvizitas. Jo tikslas buvo vienas – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jeigu mus būtų puolusi kariuomenė, parlamentas būtų degęs.

– Jūs turite omenyje iš kino studijos atvežtą specialią įrangą sprogimams ir dūmams imituoti, kad parlamento paėmimas atrodytų kuo efektingiau?

– Ne tik tai. Turėjome ir savo įrangos, bet taip, turėjome ir kino studijos  rekvizito. Ši gynyba buvo skirta CNN ir BBS kameroms. Jokio noro pražudyti jaunus lietuvius vien dėl noro gintis aš neturėjau. Žinoma, jei būtų tekę gintis ginklu, būtume turėję nuostolių ir būtų žuvę daugiau žmonių.

– Tačiau turėjote kažkokį planą, kaip puolimo atveju išvesti parlamentarus?

– Be abejo. Kiekviena grupė turėjo jiems parengtą evakuacijos planą. Jei būtų gaisras ar gindamiesi būtume pasiekę savo tikslų, jie turėjo planus, kaip išvesti žmones. Negaliu garantuoti, kad visa tai būtų buvę atlikta idealiai, tačiau planai buvo ir mes puikiai suvokėme, ką darome.

– Ginklų gavimo istorijos – gana kurioziškos.

– Kiekvienas mūsų turėtas ginklas turėjo savo istoriją. Apie kiekvieną būtų galima pasakoti atskirą istoriją. Kaip apie mano asmeninį medžioklinį karabiną su gera optika, taip ir apie iš partizanų slėptuvių iškastus ginklus, ant kurių buvo užrašai "Smert komunistam"("Mirtis komunistams"). Buvo Degteriovo sistemos kulkosvaidis, atkeliavęs iš Ukrainos, buvo vokiškų automatų iš partizaninių laikų, nemažai medžioklinių karabinų.

Noriu pabrėžti, kad visi tie ginklai buvo skirti vienam tikslui – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jie buvo reikalingi kaip dalis šio hibridinio karo. Jei kas nors rusus kaltina, kad jie naudoja hibridinį karą, tai pirmieji jį prieš rusus panaudojome mes.

M.Gorbačiovas pasislėpė

– Ar tikėjote, kad vis dėlto, nepavykus Maskvos planui išprovokuoti konfliktą tarp rusakalbių ir lietuvių, kariuomenė puls taikius žmones?

– Aš buvau įsitikinęs, kad jeigu mes sulaužome jų išankstinį planą, t.y. neleidžiame įtraukti rusakalbių asmenų kolonų, jie neturės prasmės atakuoti. Net kalbėdamas su gamyklų, kuriose dirbo rusakalbiai, vadovais, sakiau, kad jei jie neišves savo žmonių į gatves, mes išvengsime didelio kraujo praliejimo. Kariuomenė neturės pagrindo pradėti savo veiksmų. Aš galvojau, kad mes taip sustabdysime karinę agresiją, bet nebuvau dėl to tikras.

Kaip paaiškėjo, SSRS kariuomenė, nepaisant, kad sužlugo jų pačių planai, vis tiek vykdė tą savojo plano komponentą, nors tai tapo visišku alogizmu.

Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

– Tačiau kaip paaiškinti tai, kad vis dėlto rusų kariuomenė puolė civilius prie Televizijos bokšto?

– Aš manau, kad tuo metu jų centrinė vadovybė nusišalino nuo vadovavimo. M.Gorbačiovas pasislėpė už atskirų asmenų nugarų ir visus sprendimus priėmė trečio ar net ketvirto lygio vadovai. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikė generolai Vladislavas Ačalovas, Valentinas Varenikovas, bet jie buvo atsakingi tik už savo pajėgas. Turėjo būti kompleksinė operacija ir, nesant to vieno komponento, apie kurį mes kalbėjome, operacija tapo absurdu. Politinis komponentas dingo, mes jį sugebėjome likviduoti, tačiau SSRS kariuomenės vadovybė negavo nurodymo stabdyti savo operacijos dalį. M.Gorbačiovas įlindo į krūmus, o niekas, užimantis žemesnes pareigas, nepriėmė sprendimo.

Pagal duomenis, kuriuos gavome jau vėliau, KGB apskritai priešinosi šiai operacijai, nes jie buvo įsitikinę, kad tai neturės pasisekimo. Lietuvos KGB praktiškai nedalyvavo šioje operacijoje. Man teko bendrauti su daugeliu asmenų, kurie pasakojo informavę savo vadovybę, kad šis planas pasmerktas žlugti.

1994 m. teko kalbėti su buvusiu SSRS KGB vadovu apie tai. Tada jis tik buvo išėjęs iš kalėjimo po pučo Maskvoje. Jis man teigė, kad KGB priešinosi šitai operacijai, bet viršų paėmė kariškiai, kurie viską bandė paversti mažesne įvykių Čekoslovakijoje kopija.

Kiekviena grupė Aukščiausiojoje Taryboje turėjo jiems parengtą evakuacijos planą, tačiau to neprireikė. (Romualdo Požerskio nuotr.)

– Kodėl KGB priešinosi šiai operacijai?

– Tuo metu jau vyko ganėtinai rimtas konfliktas tarp M.Gorbačiovo  ir B.Jelcino grupuočių. Vienos žinybos arba jų dalys palaikė vienus, o kitos – kitus. Reikia prisiminti, kad B.Jelcinas tuo metu dar nebuvo  Rusijos federacijos prezidentas. SSRS vadovybė buvo tarsi pakibusi ore. Pagal Rusijos konstituciją, prezidentas turėjo labai daug svertų. M.Gorbačiovo aplinkos žmonės daugeliu atvejų buvo priklausomi nuo šios situacijos. Tai, ką darėme mes, B.Jelcinas suvokė kaip tam tikrą ledlaužį, kuris turi pradėti SSRS byrėjimo procesą ir kuris jam buvo reikalingas, kad gautų visišką valdžią. Mes labai tiksliai išnaudojome konfliktą, kuris vyko tuometinėje SSRS.

– Maskva, ko gero, tikėjosi, kad įvykiai Lietuvoje prasprūs pro pasaulio akis, nes tą pačią dieną, sausio 13-ąją, JAV įvykdė pirmąją karo prieš Iraką operaciją.

– Taip. Mes kreipėmės į JAV sakydami, kad Rusija prisidengs informaciniais pranešimais, kurie užpildys eterį apie Irako karą ir taip bus nepastebėta, kas vyksta Lietuvoje.

Tačiau viskas įvyko kitaip. Mes sugebėjome su savo informacija permušti pranešimus apie tai, kas vyksta Irako įlankoje. Nei mes, nei Maskvos žinybos nepajėgėme suvokti, kad egzistuoja tam tikras paralelizmas, kad vieni įvykiai, prikaustantys žmones prie ekranų, padeda pateikti kitus įvykius. Kitaip sakant, tie, kurie stebėjo pranešimus apie Irako karą, matė pranešimus ir apie mus.

Mes irgi bijojome to paties, kuo stengėsi prisidengti Maskva, bet išėjo atvirkščiai. Informacija apie Irako karą padėjo plačiau atskleisti įvykius Lietuvoje. Apie tai, kas vyksta pas mus, pranešdavo tuo pačiu intensyvumu, kaip ir apie Irako karo įvykius. Kai kuriais atvejais mes netgi atsidurdavome pirmame plane.