Kaip Kovno tapo Kaunu

Dar viena knyga

Kaunietis istorikas dr. M. Balkus neabejotinai apie savo gimtąjį miestą žino gerokai daugiau nei bet kas kitas. Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyresnysis bibliografas Kauno tema yra parašęs ne vieną straipsnį, kartu su kauniečiu Feliksu Zinevičiumi išleidęs knygą „Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“, o vos prieš kelias dienas M. Balkus visuomenei pristatė monografiją „Kaip Kovno tapo Kaunu“.

Įsibėgėjant savaitei, naujausią knygą autorius pristatė savo alma mater – Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje. Knygoje, kurios viršelyje panaudota trikalbės gatvės lentelė, anuomet kabojusi Kaune, nagrinėjama, kaip per tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį mieste plito ir įsitvirtino lietuvių kalba, moderni lietuvių tautinė tapatybė.

Kūdikis: naujausia M. Balkaus knyga – ne vienų metų darbo rezultatas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Monografijoje atskleidžiama, kaip sekėsi lietuvių kalbos mokytis įvairių tautybių moksleiviams, nagrinėjama lietuviškų švietimo įstaigų plėtra. Knygoje aiškinamasi, kaip lietuvių kalba buvo įtvirtinta vykstant mokslo ir studijų procesams aukštosiose mokyklose. Nagrinėjama, kaip Kauno katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčiose daugėjo pamaldų lietuvių kalba. Galiausiai knygoje atskleidžiama, kokį teigiamą vaidmenį plintant lietuvių kalbai suvaidino Kaune dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai ir Lietuvos šaulių sąjungos nariai.

Pokyčiai Kaune pradėjo matytis praėjus maždaug dviem mėnesiams, kai miestas tapo laikinąja sostine.

Šiek tiek intrigos

Iki 1918-ųjų Kauno nebuvo – daugumos gyventojų lūpose skambėjo Kovno vardas. Žmonės daugiausia vartojo rusų kalbą, miestiečiai katalikai šnekėjo lenkiškai. 1897 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno tik 5,8 proc. lietuvių ir maždaug 1 proc. žemaičių. Daugiausia lietuviškai kalbančių žmonių gyveno suvalkietiškoje Kauno dalyje – Aleksote ir jo apylinkėse.

1918–1920 m. Lietuva turėjo kovoti netgi su trimis priešiškomis jėgomis: Sovietų Rusija, bermontininkais ir Lenkija. 1919 m. sausio 2 d. laikinajai Lietuvos vyriausybei, Lietuvos valstybės tarybai ir kitoms centrinėms valdžios institucijoms dėl artėjančios Raudonosios armijos grėsmės teko skubiai palikti Vilnių ir persikelti į Kauną. Taip Kaunas pačioje 1919-ųjų pradžioje netikėtai daugiau nei dviem dešimtmečiams tapo Lietuvos valstybės laikinąja sostine. Nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpis, anot knygos autoriaus, žymėjo kokybinį ir kiekybinį pokytį Kauno gyvenime. 1919–1940 m. Kaunas buvo Lietuvos politinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo centru, kartu su Klaipėda dalijosi ekonominio centro vaidmenį. Kaune telkėsi lietuvių visuomenės elitas, plėtojęs moderniąją lietuvių tautinę kultūrą.

„Pokyčiai Kaune pradėjo matytis praėjus maždaug dviem mėnesiams, kai miestas tapo laikinąją sostine“, – M. Balkus pasakojo, kad mieste, kuriame iki tol lietuviškas žodis buvo retai girdimas, lietuvybė ėmė populiarėti.

1918 m. atkurtoje Lietuvos valstybėje politinę valdžią įgiję lietuviai ėmėsi įgyvendinti savo viziją – sukurti lietuvišką Lietuvą, t. y. lituanizuoti Lietuvos visuomenę ir viešąją erdvę. Tam reikėjo nacionalizuoti krašto visuomenę – atlietuvinti nutautėjusius lietuvius, o tautines mažumas priversti būti lojalias, t. y. sutikti su lietuvių dominavimu valstybėje, gerbti tautinę lietuvių kultūrą ir lietuvių kalbą, kuri pirmą kartą istorijoje tapo valstybinė.

Metų pokyčiai

Pirmojo pasaulinio karo metu daugumoje Lietuvos miestų susitelkė lietuvių inteligentų branduoliai. Vykdydami aktyvią kultūrinę ir šviečiamąją veiklą, vis daugiau tautiškai neapsisprendusių ar dvejojančių asmenų ėmė tapatintis su modernia lietuvių tauta. Vis daugiau žmonių ėmė save laikyti lietuviais. Žinoma, kai kurie tai darė dėl asmeninių tikslų, tarkim, dėl didesnių galimybių įsidarbinti ar mokytis.

„Buvo itin svarbu Kauno gyventojus mokyti kalbos ir kuo plačiau ją vartoti. Pateiksiu tam tikrų pavyzdžių. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Žaliakalnyje kūrėsi nauja Kristaus prisikėlimo bažnyčia. 1923 m. nustatyta pridėtinių pamaldų tvarka, pagal kurią vieną šventadienį pamaldos turėjo būti laikomos lietuviškai, kitą – lenkų kalba. Pagal tai galime spręsti, kad lenkų kalbos vartojimas Žaliakalnyje buvo plačiai paplitęs“, – tęsdamas knygos pristatymą, M. Balkus pasidalijo Kaune gimusio istoriko Edvardo Gudavičiaus prisiminimais apie kalbinę situaciją šiame rajone XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Savanorių prospekto kairėje pusėje įsikūrusi Žaliakalnio dalis, anot M. Balkaus, buvo darbininkiška, todėl joje buvo kalbama lenkiškai. Dešinėje pusėje driekėsi verslininkų ir baldininkų gyvenamieji namai, kuriuose dominavo lietuvių kalba. Ši Žaliakalnio dalis buvo urbanizuota XX a. 3–4 dešimtmečiais.

„Pasak E. Gudavičiaus, lenkiškai kalbančių tėvų vaikai vis dažniau su bendraamžiais ėmė kalbėti lietuviškai, nors namuose tebekalbėdavo lenkų kalba. Štai ir matome lietuviškos mokyklos galią!“ – knygos pristatymą tęsė autorius.

Pamažu ėmė augti ir lietuvių skaičius mieste. 1923 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno beveik 59 proc. lietuvių, o 1938 m. jų jau buvo 61,4 proc. Pagrindinė priežastis – migracija į Kauną ir natūralus gyventojų prieaugis. Žmonės turėjo asmens dokumentus su lietuviškomis pavardėmis. Gatves žymėjo lentelės su lietuviškais pavadinimais, pradinėse mokyklose, gimnazijose, valstybinėse įstaigose taip pat skambėjo lietuvių kalba.

„Kovno tapimas Kaunu buvo dešimtmečių evoliucijos rezultatas. 1918 m. šio miesto lietuviškumas buvo periferinis reiškinys, o 1940-aisiais jis jau buvo dominuojantis“, – sakė knygos autorius. Paklaustas, ar neapmaudu, kad, bėgant metams, žmonės tolsta nuo lietuviško žodžio, knygos autorius nedaugžodžiavo: „Tarpukariu tautinės idėjos buvo labai populiarios, o dabar – globalizacija. Anglų kalba ir kitos tendencijos.“

Kūdikis: naujausia M. Balkaus knyga – ne vienų metų darbo rezultatas. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nemokamas leidinys

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mažojoje salėje pristatyta  monografija – ilgų metų rezultatas. Ji parengta papildžius 2012–2017 m. jungtinių VDU ir Klaipėdos universiteto studijų metu parengtą disertaciją „Visuomenės ir viešosios erdvės lituanizavimas Kauno mieste 1918–1940 m.“.

„Monografija nebūtų pasirodžiusi, jei ne dalykinė pagalba, naudingos įžvalgos“, – autorius dėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad leidinys išvystų dienos šviesą. Ypatingi padėkos žodžiai skriejo disertacijos moksliniams vadovui prof. dr. Jonui Vaičenoniui, doktorantūros komiteto pirmininkams prof. habil. dr. Egidijui Aleksandravičiui, prof. habil. dr. Jūratei Kiaupienei, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros, Kauno apskrities viešosios bibliotekos bendruomenėms, Kauno regioninio valstybės archyvui, kuriame autorius praleido ne vieną šimtą valandų.

Monografijos išleidimą parėmė Vasario 16-osios fondas. Dienos šviesą ji išvydo VDU leidyklos ir UAB „Vitae Litera“ darbuotojų dėka. Išleista kelių šimtų egzempliorių tiražu, knyga dalijama nemokamai.