Tai – gyvas pavyzdys, kad 1940 m. totalitarinis režimas uždraudė nuo 1922 veikusios organizacijos veiklą kaip žalingą sovietinei visuomenei, represavo mažiausiai penktadalį jos narių, tačiau nepajėgė sužlugdyti bendruomenės. Pabėgę iš šalies jos nariai išeivijoje veikė toliau, likę Lietuvoje, kai kurie grįžę po tremčių, slapčia bendravo, kol galiausiai dar nelaukdamas Nepriklausomybės paskelbimo Juozas Enčeris, paskutinis korporacijos pirmininkas prieš sovietų okupaciją 1940-aisiais, atkentėjęs tremtį, ėmė ieškoti būdų kaip atgaivinti „Neo-Lithuania“.
J. Enčeris, savo įgaliojimus ir dešimtmečius saugotas relikvijas perdavė Jonui Vitkauskui, pirmajam atkurtos korporacijos vadovui. Maža to, jis dar sovietmečiu iškart po tremties sugebėjo atgauti nusavintą korporantų fortepijoną, kad galėtų perduoti naujiesiems tikriesiems savininkams kartu su autentišku vėliavos antgaliu (visa vėliava buvo užkasta ir žemėje sudūlėjo, kaip ir korporacijos narių sąrašai). Šis simbolinis perdavimas patvirtino, kad 1922 m. įkurta korporacija grįžo ten, kur jos vieta – į laisvą Lietuvą.
Pirmasis korporacijos pirmininkas Jonas Vitkauskas atsimena, kad nors tuo metu smarkiai trūko resursų, entuziazmas buvo beribis. „Visur galėjai įeiti laisvai – pas rektorių, prorektorių ar net kreiptis į tuometinį ministrą pirmininką Aleksandrą Abišalą, kai reikėdavo paramos renginiams ar transporto studentų kelionėms,“ – prisimena J. Vitkauskas.
„Neo-Lithuania“ tapo viena iš pilietinės visuomenės pradininkų. Pradžioje, 1990-aisiais, korporantai budėjo naktimis prie universiteto rūmų ir saugojo pirmąjį pastatytą kryžių Kaune nuo sovietų kariuomenės provokacijų, o dienomis pamažu kūrė modernią akademinę kultūrą. Organizacija rengė aukšto lygio konferencijas, mokymus jaunimo lyderiams, kuriose pranešimus skaitė iškiliausi to meto visuomenės veikėjai, leido žurnalą „Akademikas“, studentų laikraštį „SAVAS“, aktyviai mezgė ryšius su užsienio studentais iš Estijos, Latvijos, Suomijos ir Švedijos.
Vienas didžiausių iššūkių buvo išlaikyti senąsias tradicijas ir kartu kurti naujas, pritaikytas moderniai Lietuvai. Neolituanai pirmieji pasiūlė keisti patriotines šventes iš liūdnų minėjimų ir pradėjo švęsti Vasario 16-ąją su fejerverkais ant Parodos kalno, akcentuodami valstybės gimtadienį kaip džiaugsmingą datą.
Prisimindamas tuos metus, Jonas Vitkauskas neslepia šypsenos: „Man tai buvo tiesiog geras nuotykis, dėl kurio neturiu jokių priekaištų nei likimui, nei korporacijai. Jaunimo organizacija, mano supratimu, ir yra skirta tam, kad žmogus galėtų pridaryti milijoną klaidų jaunystėje, jog jų nebereiktų daryti vėliau, rimtame gyvenime. Mes tas klaidas darėme, bet jos visos buvo labai prasmingos ir reikalingos.“
J. Vitkauskas pabrėžia, kad tokia „treniruotė“ nevyriausybinėse organizacijose yra būtina kiekvienam būsimam lyderiui. „Dabar, susidūręs su politika, matau, kad tie, kurie nepraėjo šio NVO etapo, dažnai taip ir lieka neišaugę iš tam tikrų vaikiškų klaidų – jie tiesiog neturi tos patirties, kurios mes pasisėmėme korporacijoje“.
Kalbėdamas apie patriotizmą, J. Vitkauskas pastebi, kad, patriotizmas šiandien yra gyvas ir aktyvus, tai įrodo ir auganti Šaulių sąjunga bei kiti judėjimai. „Priešas vis dar už sienos, o tas jausmas, kad reikia burtis ir kurti modernią valstybę, jaunimui išlieka toks pat stiprus, kaip ir mums prieš tris dešimtmečius,“ – reziumuoja pirmasis atkurtos korporacijos pirmininkas.
Naujausi komentarai