Ką Hamburgo meras veiktų Kaune?

Purvinas, apleistas, beveik negyvenamas ir socialinių problemų draskomas rajonas virsta prestižiniu kvartalu ir miesto verslo, kultūros, pramogų centru. Ten, kur anksčiau švartavosi baržos ir krovininiai laivai, šiandien ilsisi milijonus kainuojančios jachtos, o apleistuose sandėliuose nedideli butai pardavinėjami už kelis milijonus. Apie buvusių industrinių teritorijų virsmo bumą Europoje ir Kauno potencialą – pokalbis su architektu Algimantu Kanču, kurio „gulbės giesme“ laikomas Kauno „Akropolis.

– Esate atlikęs ne vieną istorinio pastatų ir net jų kompleksų konversijos projektą, be abejo, domėjotės ir pasauline patirtimi. Kuriuos buvusių industrinių teritorijų įsisavinimo pavyzdžius išskirtumėte?

– Tokių pavyzdžių Europoje nemažai. Ypatingai įdomi yra Vokietija, kurioje buvo stipri pramonė, tačiau keičiantis technologijoms, poreikiams daug pramoninių teritorijų su esančiais statiniais ir infrastruktūra tapo nebenaudojami pagal pirminę paskirtį ir miesto centruose, dažniausiai prie upių, paliko daug apleistų statinių ir teritorijų. Čia, galima sakyti, kilo senųjų industrinių teritorijų regeneracijos bumas.

Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – pirklių miesto, Hamburgo, uosto sutvarkymas. Apleistoje uosto teritorijoje, kurios beveik pusę užima vanduo, rekonstruotose pastatuose šiandien įsikūrę biurai, parduotuvės, gyvenamieji namai, sukurtos viešosios erdvės – parkai, aikštės, mokslo ir kultūros centrai. Projektas, kurio pagrindinė idėja – „miestas turi sugrįžti prie vandens“, yra ilgalaikis – šalia senųjų pastatų projektuojami nauji, šiuolaikiški statiniai. Miestas plėtojamas kaip vientisas organizmas, atsižvelgiant ir į senąsias tradicijas, kultūrinį paveldą bei šiuolaikinio miestietiško, patogaus gyvenimo principus.

Panašus projektai vykdomi Šiaurės Reino Vestfalijos poindustriniame Rūro regione: Duisburgo bei Kelno krantinės jau virto prestižiniais miesto kvartalais, o Diuseldorfo krantinės – geriausių šio meto architektų kūrinių kolekcija.

Aišku, reikia paminėti ir Londoną, kuris XX amžiuje garsėjo kaip didžiulis juros uostas, tačiau praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje užsidarė paskutinysis dokas ir visas pramoninės Temzės rajonas pradėjo merdėti. Šiandien, įgyvendinus milžinišką teritorijos konversijos projektą, Canary Wharf rajonas ne tik viena brangiausių vietų gyventi, bet ir prekybos, pramogų ir finansų centras.

Taip pat ir nepamirštamas Amsterdamas.

– Kada prasidėjo šių buvusių industrinių teritorijų perstatymo mada?

– Galima sakyti, kad pradžią davė kaunietis – Jurgis Mačiūnas, kuris 20 a. 7-ajame dešimtmetyje Manhetene (Niujorkas, JAV), Soho rajone, įkūrė kooperatinius namus menininkams Fluxnamius. Europoje ši tendencija prasidėjo keliais dešimtmečiais vėliau, o prieš 15 - 10 metų pasiekė savo piką.

Visi didesni miestai, kurie turėjo stambiąją pramonę, susidūrė su ta pačia problema – buvusių industrinių teritorijų įsisavinimas ir pritaikymas šiandieniniams poreikiams. Daugelis miestų sėkmingai šį klausimą išsprendė pakeisdami šių teritorijų funkciją, derindami sena ir nauja bei sukurdami naują vertę, įdomius architektūrinius sprendimus. Šiandien gyventi tokiame rajone jau yra madinga ir, aišku, brangu. Visų pirma čia esantys istoriniai namai yra savaime gražūs, antra – strategiškai gerose vietose, miestų centruose, prie upių. Galiausiai – alsuoja šimtamete istorija.

– Kokia situacija Kaune? Juk turime nemažai buvusių pramoninių, karinių teritorijų?

– Mes šiek tiek atsiliekame nuo europinių tendencijų. Be to, ir unikalių, senų ir gražių, šimtmečius skaičiuojančių pastatų pas mus nėra tiek daug. Pavyzdžiui, Kaune, sakyčiau, vieninteliai verti dėmesio yra buvusi brolių Tilmansų metalo fabriko teritorija, kur šiandien įsikūręs „Akropolis“, Šančių kareivinės, kurios beveik įsisavintos, o perliuku galime vadinti Kauno „Pieno centro“ kompleksą, kuris atitinka europietišką galimos konversijos projekto sampratą.

„Pieno centras“ unikalus ir vertingas dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai jo istorinė vertė: statytas tarpukariu, 1934-1939 m. ir puikiai išsilaikęs iki šių dienų, išlikusi ir didžioji dalis unikalių, praėjusio amžiaus pradžią menančių, detalių. Kompleksą statė ne vienas, o keli žymiausi tarpukario Lietuvos architektai ir inžinieriai, išsilavinę vakarietiškos architektūros mokyklose: Bronius Elsbergas, Jonas Kovalskis-Kova ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Anatolijus Rozenbliumas.

Antra – vieta. „Pieno centro“ pastatai išsidėstę Nemuno pakrantėje, miesto centre. Galiausiai – tai ne vienas pastatėlis, o išlikęs visas statinių kompleksas, formuojantis jaukią, uždarą teritoriją su vidinėmis erdvėmis.

Mums pasisekė, kad Kauno „Pieno centro“ nebuvo nugriautas sovietmečiu, čia nebuvo pristatyta daugiabučių. Būtume turėję antrus Šilainius.

Kiti statiniai ir jų kompleksai tiek Nemuno, tiek Neries pakrantėse yra jau sovietinis palikimas. Gamyklos, sandėliai ir administraciniai pastatai, kurie didesnės architektūrinės, istorinės vertės neturi. Šios teritorijos yra patrauklios dėl savo vietos, tačiau griautinos ir skirtos naujais statybai.

– Tarpukario pastatai yra paveldo sargų teritorija. Kaip skiriasi požiūris į saugotinus pastatus Lietuvoje ir Europoje?

– Esminis skirtumas tas, kad vakaruose principas yra „saugoti ir naudoti“, o Lietuvoje – „drausti, neleisti, saugoti“. Vakaruose yra suprasta, kad bet koks išsaugotas, restauruotas, kad ir su nedidelėm netektimis, istorinis pastatas yra daug geriau negu sugriuvęs. O Lietuvoje turim ne vieną pavyzdį, kai per daug „saugotas“ pastatas yra prarastas. Juk reikia suprasti, kad prieš šimtą ar daugiau metų buvo viena pastato funkcija, vienokios gyvenimo tradicijos, o šiandien keičiasi gyvenimo standartai, gali kisti ir pastato paskirtis. Juk šiandien negalima gyventi taip, kaip akmens amžiuje gyvenome. Europoje nebijoma rišti senovės, tradicijos su naujovėmis, šiuolaikiškais architektūros sprendimais. Iš šios sąjungos gimsta begalė įdomių architektūrinių sprendimų. Pas mus vis dar remiamasi draudimais, nors reikia pripažinti, kad situacijas šiek tiek, po truputį ir mažais žingsneliais keičiasi.

– Buvusios industrinės teritorijos šiandien tapo patrauklia gyvenamąja erdve. Kas renkasi tokį būstą?

– Manau, kad tai savitas gyventojas. Tokį būstą renkasi kūrybiškos asmenybės. Nesakau, kad menininkai, bet žmonės, kurie ieško išskirtinumo, saviraiškos galimybių – norintys save realizuoti. Juk šie seni pastatai siūlo kitokią erdvę, kurioje gali įgyvendinti savitas idėjas. Pirkdamas tokį būstą tu įsigyji ir dalį jo istorijos. Šių pastatų net negali lyginti su paprastu daugiabučiu ar naujos statybos standartiniu namu.

– O lietuviai ar domisi tokiomis erdvėmis?

– Gal ir domėtųsi, tačiau, kaip ir minėjau, mes neturime daug tokių erdvių. Geros, gražios senovės pas mus nėra daug. Taip vadinami loftai dažniausiai daromi buvusiose sovietinėse gamyklose, kurios gali pasiūlyti kitokią, įdomesnę erdvę, tačiau istorijos dvelksmo čia nėra. Gyvenimas šimtmečius skaičiuojančiame pastate visai kitoks.

– Jūsų minėti sėkmingi Europos industrinių teritorijų konversijos pavyzdžiai – ne tik investuotojų, bet ir miesto vadovų nuopelnas? Kaip yra pas mus?

– Lietuvoje, ne tik Kaune, trūksta kompleksinio požiūrio į miestą. Turime paradoksalią situaciją – gyventojų skaičius miestuose mažėja, o teritorija plečiasi. Priemiesčiuose esančiuose laukuose statomi nauji namai, ten keliasi žmonės ir susiduria su tokiomis problemomis kaip infrastruktūra, mokyklos, darželiai, galiausiai – darbo vietos, dažnas juk dirba mieste. Tai nelogiška ir atsitiktinė miestų plėtra. Miestų vadovai turėtų galvoti ir planuoti atvirkščiai – intensyvinti miesto užstatymą, išnaudoti jau esamas erdves, pritraukinėti investuotojus į apleistas miestų teritorijas, kurių turime tikrai nemažai.