Jaunosios balerinos tėvai: mūsų misija – įžvelgti vaiko gabumus, patikėti ir palaikyti

Vienos šeimos mėgsta sportuoti, kitos – žaisti stalo žaidimus ar kartu gaminti maistą. Kauniečių Budrevičių šeima jau daugelį metų gyvena šokio ritmu. Ir ne bet kokio – baleto! Tiesa, jo nešoka nei tėtis, nei mama ar jų sūnus Naglis – tik vienintelė Goda, šiuo metu besimokanti Šveicarijoje, Bazelio baleto teatro mokykloje.

– Iš kur tas šokio genas? Papasakokite apie savo šeimą.

– Esame keturiese: mama Birutė, tėtis Žilvinas, sūnus Naglis ir dukra Goda. Aš dirbu vienoje gamybos įmonėje Kokybės skyriaus vadove. Kai mokiausi, buvau viskam gabi ir galiausiai pasirinkau informacinių technologijų sritį. Patiko dailė, bet jei klausiate, ar Godos talentas šokti slypi mano genuose, – tikrai ne. Visus nuopelnus atiduodu savo vyrui Žilvinui. Jis ne tik puikus gydytojas odontologas, estetinių restauracijų specialistas, bet ir nuo pat vaikystės geras šokėjas. Iki studijų Kauno medicinos universitete lankė iš pradžių tautinius, paskui – moderniuosius šokius. Pradėjus studijuoti, laiko šokiams neliko. Beje, mudu su Žilvinu buvome klasiokai nuo septintos klasės, bet rimčiau draugauti pradėjome tik dvyliktoje. Šeimą sukūrėme jau baigę universitetus, o visą tą laiką draugavome. Kaip pavyko? Gal išsyk supratome radę savo žmogų? Tad daugiau nieko ir nebeieškojome. Įdomu, kad ir Godos seneliai, vyro tėvai, taip pat buvo bendraklasiai, o dar – puikūs šokėjai, susipažinę būtent per šokius.

– Sūnus Naglis su šokiu nesusidraugavo?

– Na, ne... Nagliui dabar septyniolika, jis domisi krepšiniu, verslininkyste, technologijomis. Kai buvo mažas, su juo turėjome labai daug iššūkių. Sūnus buvo daug kam alergiškas, tad ne šokiai ar kitokie būreliai man rūpėjo, bet paprasčiausia buitis – ką duoti jam valgyti, kaip atmerkti užtinusias akis ir pan. Dvylika metų gyvenau ant receptų šūsnies su nuolatiniu galvos skausmu, kuo pamaitinti alergišką vaiką. Kai gimė Goda, Nagliui buvo treji. Kadangi dėl sveikatos jai problemų nebuvo, augo tarsi brolio šešėlyje, – visi rūpinomės tik Naglio reikalais. Paskui, kai nuvedžiau dukrą į baletą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jei atvirai, gyvenimas mums su vyru įdomiai susiklostė: su vienu vaiku stačia galva nėrėme į sveikatos iššūkius, o su kitu – kūlvirsčia į hobius.

Svajonė: G.Budrevičiūtė jau šiandien tvirtai žino, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Atėjo laikas pristatyti ir mūsų jaunąją baleto žvaigždę – Godą Budrevičiūtę. Šiuo metu mergina studijuoja Šveicarijoje profesionalųjį baletą. Ar vesdama šešerių metų dukrytę į pirmąjį baleto užsiėmimą svajojote apie tai?

– Oi ne, ką jūs... Nuo vaikystės Goda buvo labai smulki, gležna. Matėsi jos polinkis į menus, nes gražiai piešė. Vis dėlto ilgainiui su vyru pastebėjome, kad mažylė labai mėgsta strikinėti savo laibomis kojytėmis. Nuvedėme ją į baletą, kad sustiprėtų kojų raumenys, nes kur tik eidavo, ten ir griūdavo. Kojos pindavosi, o visos kelnės ties keliais būdavo suplėšytos. Ir dar... Iki trejų metų jai dažnai lūždavo smulkūs kauliukai. Vienu metu, kai dar kartą turėjau kreiptis į draudimą, net pradėjau įtarti trapių kaulų ligą. Kai Godai sukako šešeri, nuvedžiau į baleto mokyklą. Vos ją išvydusi pirmoji baleto mokytoja pasakė: jūsų mergaitei Dievas davė ir dar drėbtelėjo. Vėliau baleto kelias atvedė į Lietuvos tarptautinę baleto akademiją (LTBA) – dukra ją lankė, nors didelių tikslų neturėjome. Patekusi į mokytojos Rasos Drazdauskaitės klasę, dukra tarsi sužydėjo. Mokytoja įžiebė ir išpuoselėjo tikrąją meilę šokiui, klasikiniam baletui. Pas mokytoją Rasą dukra šoko penkerius metus, iki pat išvykimo į Šveicariją.

– Ar jau tada supratote, kad paprastas baleto būrelis gali virsti didžiu mergaitės keliu į sėkmę, į profesionalios balerinos karjerą?

– Iš pradžių tik stiprinome kojas ir apie talentą per daug nekalbėjome, o įstojus į LTBA prasidėjo kur kas rimtesni dalykai. Individualios repeticijos, soliniai pasirodymai, tarptautiniai konkursai, kurie vykdavo visame pasaulyje. Į juos skrisdavome ir mes, tėvai. Juk negi leisi vieną keturiolikmetę į Londoną ar Niujorką? Kitas dalykas – finansai. Kainavo viskas – individualios repeticijos, baleto kostiumai, puantai, baleto stovyklos, konkursai. Supratome, kad tai milžiniškos investicijos, kurios galbūt niekada neatsipirks. Bet ko tik nepadarysi dėl savo mylimo vaiko! Ir dabar kartkartėmis kyla visokių minčių – baleto kelias be galo sunkus, reikalauja didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime. Nors dabar tik tai ir galime sau leisti – viskas mūsų gyvenime sukasi apie baletą tiek laiko, tiek finansinių galimybių prasme. Netgi mūsų šeimos kelionės – Niujorkas, Paryžius, Kanai ir kt. – susijusios ne su poilsiu ar turizmu, bet su Godos baletu.

– Taigi į Godos baleto stovyklas, atrankas, konkursus vykstate draugiškai visa šeima?

– Tenka. Bet poilsiauti ten nelabai turime laiko. Matote, tos mūsų išvykos paprastai būna dvejopos: baleto stovyklos arba konkursai. Jei paliekame Godą stovykloje, patys tą savaitėlę galime kažką nuveikti, apžiūrėti vietos įžymybes, pailsėti prie jūros ar pasilinksminti kokiame nors pramogų parke. Įsivaizduokite, kaip apmaudu buvo Godai, kai mes važinėjomės disneilende, o ji tuo metu plušėjo baleto salėje? Bet dukra supranta ir nesiskundžia, nes baletas – visas jos gyvenimas. Beje, į tokio lygio baleto stovyklas iš 1 000 kandidatų patenka vos kelios dešimtys. Godai yra tekę būti garsios Paryžiaus operos baleto mokyklos, taip pat – Londono karališkosios baleto mokyklos vasaros stovykloje, Monako princesės Grace Kelly vasaros kursuose. Prieš kelias dienas sužinojome, kad dukra pateko ir į prestižinę, jau vyresnių vaikų baleto stovyklą „Prix de Lausanne“ Šveicarijoje. Į sustiprintą grupę! Taip pat važiuosime į Amsterdamo nacionalinės baleto mokyklos intensyvius kursus. Norint dalyvauti atrankoje reikia siųsti komisijai kokybiškai nufilmuotą vaizdo klipą, kuriame atsispindėtų organizatorių iškelti techniniai reikalavimai, reikiamos baleto kombinacijos ir pan. Videofilmavimas irgi yra didelis komandinis projektas, kurį vykdome kasmet.

Atgaiva: laisvalaikis drauge – itin retas, bet labai brangus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Baleto kelias be galo sunkus, reikalaujantis didelių investicijų, visos šeimos atsidavimo. Bet abu su vyru sutariame, kad, kol galėsime, tol dukrą palaikysime.

– Minėjote, kad keliaujate su šeima ne tik į Godos stovyklas, bet ir į konkursus. Ar daug jų būta?

– Nemažai. Pirmaisiais metais, kai Goda pradėjo dalyvauti konkursuose, didelių pasiekimų nebuvo. Mokėmės pralaimėti ir susitaikyti su mintimi, kad grįžus reikia dirbti dar daugiau. Visada jai sakėme: padaryk, ką gali, geriausiai. Didelis Godos pasiekimas buvo dalyvavimas konkurso „Youth America Grand Prix 2019“ finale Niujorke, į kurį kasmet patenka keli šimtai geriausiųjų po visame pasaulyje vykstančių daugiau nei 30-ies pusfinalių. Ten varžosi po keliolika tūkstančių dalyvių. Goda į Niujorką važiavo po pusfinalio Barselonoje, taip pat buvo pakviesta du kartus po pusfinalio Italijoje, kur laimėjo antrą vietą, ir po virtualiojo pusfinalio 2021-aisiais. Pavyko išvykti tik kartą, nes pasaulį sudrebino koronaviruso pandemija. Manote, kad viešėdami Niujorke mes matėme miestą? Tikrai ne. Lakstėme, žiūrėdami į laikrodį, kur ir kada turime būti. Konkursuose vyksta vadinamieji workshopai. Kiekvieną dieną dalyviai kažką veikia – šoka klasinį ar modernųjį baletą, grupinius šokius. Viskas sustyguota minučių tikslumu – vos spėji bėgioti iš vieno į kitą. Pasibaigus konkursui reikia skubėti namo. Mūsų laukia darbai, Godos – mokslai.

– Tuomet ir pakalbėkime apie juos. Prieš išvykdama į Šveicariją Goda mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, o išsyk po pamokų skubėdavo į baleto repeticijas. Ar dėl šokio nenukentėdavo mokslai?

– Tikrai ne. Goda – labai gabi. Spėdavo viską. Žiūrėdama į Godą aš supratau viena: kuo vaikas labiau užimtas, tuo daugiau jis visko spėja. Žinodama, kad negali gaišti nė vienos minutės, dukra stengdavosi viską išmokti klausydama pamokose. Ilgainiui jos sunkėjo. Pradėjo sėdėti iki išnaktų prie namų darbų. Bet netgi dabar, kai dukra gyvena viena ir studijuoja baletą maždaug Kauno dydžio Bazelio mieste, jai sekasi puikiai. Maža to, po rytinių baleto pamokų ji skuba į dar vieną tarptautinę akademinę mokyklą (HWS) su šokio pakraipa. Ją baigę vaikai įgyja bendrąjį išsilavinimą. Visa bėda, kad toje mokykloje nėra nei fizikos, nei matematikos – tik menai, o mes vis dar manome, kad šokėjui reikia plano B. Taigi, vakare, grįžusi po visų pamokų į bendrabutį, pavalgiusi ir kiek pailsėjusi, ji dar griebiasi lietuviškų 8 klasės mokslų – nuotoliniu būdu studijuoja Vilniaus Ozo gimnazijoje.

– Mylintys tėvai savo vaikams linki visko geriausio, bet ar nebijote, kad dirbdama tokiu dideliu krūviu Goda pervargs?

– Ir bijome, ir dažnai pagalvojame, kad jai tikrai per sunku, bet... pati Goda mus ramina. Sako, kad kol kas jai viskas gerai. O dar – kad yra be galo laiminga ir dėkinga mums už galimybę siekti savo svajonės.

Kelias: Lietuvos tarptautinė baleto akademija suteikė ne tik diplomą – čia gimė tikra meilė klasikiniam baletui. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip manote, jei jūsų šeima negyventų šokio ritmu, ar Goda šiandien studijuotų baletą Šveicarijoje?

– Kaip ir daugelyje veiklų, manau, didieji pasiekimai sunkiai įveikiami vienam. Norint tapti gera balerina neužtenka puikios sveikatos, fizinių duomenų ar intelektinių gebėjimų (balerinos privalo turėti gerą galvą!). Reikalingas ir sceninis grožis, ir psichologinis nusiteikimas, motyvacija. Dar reikia gero mokytojo (ačiū R.Drazdauskaitei), kuris išmokytų teisingos technikos ir artistiškumo, norėtų daug dirbti su vaiku papildomai. Tačiau net ir turint omeny tai, ką išvardijau, vaikui be galo svarbus yra tėvų palaikymas – tiek psichologinis, tiek ir fizinis. Tėvų pagalba neįkainojama. Jie organizuoja ir vežioja vaikus į repeticijas ir konkursus, rūpinasi puantais ir kostiumais, bendradarbiauja su mokytoju, užtikrina kokybišką vaiko mitybą, darbo ir poilsio pusiausvyrą. Svarbu ir finansinė parama. Tad visų laurų, kad šiuo metu Goda studijuoja baletą Šveicarijoje, aš neskirčiau vien tik tėvams. Kokybiškas rezultatas, manau, priklauso nuo trijų kolonų – vaiko, mokytojo ir tėvų – stiprumo.

– Ar nesulaukiate priekaištų iš pažįstamų, draugų, kad per Godą įgyvendinate savo slaptas vaikystės svajones?

– Esu girdėjusi iš artimos aplinkos, kad mes per daug aukojamės dėl vaikų. Gal. Pasitaiko iš tiesų nelengvų dienų, bet mėgaujamės kiekviena iš jų, nes vaikai taip greitai auga! Mums su Žilvinu didžiausias atpildas, kai jiems sekasi, kai matome žibančias iš laimės jų akis! Manome, kad vaikas negali ir neturi įgyvendinti savo tėvų svajonių. Todėl mūsų misija – įžvelgti vaiko gabumus, pažiūrėti, kokį kelią jis renkasi, o paskui juo patikėti ir būtinų būtiniausiai – palaikyti. Tai, ko gero, didžiausias visų tėvų džiaugsmas ir gyvenimo prasmė.

– Išduokite paslaptį, kaip jūsų šaunioji balerina atsidūrė Šveicarijoje?

– Dalyvaudama tarptautiniuose konkursuose, Goda yra gavusi daug pakvietimų mokytis įvairiose baleto mokyklose. Pasauliui užsidarius dėl kovido, į daugybę stažuočių pasaulinio garso mokyklose Goda nebenuvažiavo. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad nenorime gaišti laiko: Lietuvoje mažai baletą šokančių berniukų, nėra duetinių pamokų. Kur tik Goda pasirodydavo pasaulyje – visur ją pastebėdavo, kviesdavo, girdavo. Likus metams iki išvykimo (Bazelyje Goda studijuoja nuo praeitų metų rugpjūčio), pati dukra mums ėmė sakyti, kad nieko daugiau gyvenime nenori daryti – tik šokti baletą. Sėkmingi konkursai sustiprino jos pasitikėjimą savo jėgomis, tad mums, tėvams, neliko nieko kito, kaip tik palaikyti jos pasirinkimą. Laimėjo Bazelis – trečias pagal dydį Šveicarijos miestas – ir Bazelio baleto teatro mokykla, kurioje Goda galės mokytis ketverius metus.

Pasirodymai: jaunosios balerinos sceninė patirtis – gana turtinga. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nelengva išleisti dukrą į svetimą kraštą? Ar ilgai abu su vyru svarstėte?

– Ilgai dvejojome. Aš labai prisirišusi prie vaikų. Be to, visada maniau, kad pirmiau teks paleisti sūnų: juk jis vyresnis… Išėjo atvirkščiai – pirmoji iš namų išvyko Goda. Todėl visi praeiti metai (prieš Godai išvykstant) man buvo kupini nerimo ir nemigo naktų. Dvejojome ir dėl mokyklos pasirinkimo, nes pasiūlymų studijuoti ir stažuotis turėjome ir iš Niujorko, Amsterdamo, Miuncheno, Štutgarto, Milano „La Scala“ mokyklų. Skaičiavome, ar pakaks su vyru finansų, ar Goda atlaikys fiziškai ir psichologiškai – juk nebus šalia tėvų, teks gyventi bendrabutyje, rūpintis buitimi. Laimei, kai visi drauge nuvykome susipažinti su miestu, mokykla, pasidarė ramiau. Mokykla – tarptautinė. Joje baletą studijuoja gabiausi vaikai iš viso pasaulio. Goda – vienintelė lietuvė. Pamokos vyksta anglų kalba, dėl to problemų nekyla.

– Kaip ištveriate atsiskyrimą?

– Pasiilgstame, daug kalbamės, bendraujame vaizdo skambučiais kiekvieną vakarą ir rytą. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be šiuolaikinių technologijų, nes dabar nuolat esame kartu. Matome jos nuotaikas, jos aplinką, kasdien dalyvaujame dukros gyvenime. Viską galime, tik apkabinti – ne!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Emilija Girgaliene

Emilija Girgaliene portretas
Kaip grazu skaityti, kad vaikas jau tokiame jauname amziuje atrado save. Tevai - bravo! Jei visi Lietuvos vaikai butu taip auginami - nebutu nei narkomanu, nei vagysciu, nei savizudybiu…

Q

Q portretas
Vargša mergaitė , o broliukui matyt smuika ikišo ...

tadas

tadas portretas
iskrype nuo puantu koju pirstai, klisa eisena, pastovus dietos laikymasis - ko dar galima palinketi mylimam vaikui?
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių