Tai daro ne žodžiais, o veiksmais, dažniausiai reikalaujančiais ir užsispyrimo, ir dvasinės bei fizinės stiprybės, ir drąsos. Gabrielė skaito eiles mokyklos šventėse ir dalyvauja dailyraščio konkursuose, rengia ir skaito pranešimus moksleivių konferencijose, bėgioja, eina į žygius ir labai aktyviai dalyvauja jaunųjų šaulių veiklose – ne tik pati mokosi, bet ir su jaunesniais dalijasi savo žiniomis ir įgūdžiais.
Su Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės jaunąja šaule, Kauno „Aušros“ gimnazijos dešimtoke G. Žemblauskaite kalbamės apie kasdienes jos veiklas, laisvę ir atsakomybę.
Apie drąsą
– Kai Vasario 16-ąją stovėjai prie mikrofono prieš tūkstantinę minią VDKM sodelyje ir kalbėjai apie laisvę, ką tuo momentu jautei?
– Tą akimirką jutau daugybę jausmų – juk prieš mane stovėjo tūkstantinė minia, o Vasario 16-oji ypatinga diena. Tačiau priėjusi prie mikrofono įkvėpiau ir supratau, kad šios kelios minutės dabar skirtos tik man ir niekas manęs nesustabdys įkvėpti žmones, padėti jiems suvokti, kas yra laisvė ir kas yra toji atsakomybė. Supratau, kad kalbu ne tik savo vardu, bet kalbu ir tiems, kurie manęs klauso. Kalbu apie laisvę, kuri kainavo labai daug. Tada jaudulys virto nebe baime, o atsakomybe. Aš norėjau kalbėti taip, kad būtų verta klausyti. Žmonės mato manyje viltį, ir negalima jų nuvilti, reikia įkvėpti žmones rūpintis mūsų laisve, nes ir dabar tenka susidurti su daug iššūkių, abejingumu savo šaliai.
– Ar laikai save drąsia? Kaip Tau atrodo – kas apskritai yra drąsa?
– Taip, aš laikau save drąsia. Ne todėl, kad nebijau, o todėl, kad darau net tada, kai bijau daryti. Man drąsa nėra etiketė, kurią prilipdei ir tapai drąsus. Man tai yra pasirinkimas. Kiekvieną kartą išeiti į priekį, stovėti atkakliai, kalbėti, imtis iniciatyvos nelengva, būtų daug paprasčiau tiesiog likti minioje. Nelengva atsistoti ir kalbėti be kitų palaikymo ar pritarimo, kai, pavyzdžiui, būrelyje, mokykloje ar kur kitur dėl tavo pasiekimų bando įžeisti. Tačiau garbinga nepasiduoti, nepaisyti kitų replikų.
Drąsa prasideda tada, kai pasirenki būti sąžiningas, net jei tai nepatogu. Kai gini tai, kuo tiki, net jei lieki vienas. Drąsa reiškia prisiimti atsakomybę už tai, ką darai ir sakai, ir nesitraukti, net kai jauti spaudimą ar abejones. Drąsa man reiškia kalbėti tada, kai žinau, kad mano žodžiai gali suvirpinti kitų širdis.
Drąsa man reiškia kasdienį pasirinkimą būti sąžininga sau ir Lietuvai ne tik švenčių dienomis, bet ir tada, kai niekas neploja, būti patriotiška net tada, kai niekas nemato. Sustoti ir padėti senyvo amžiaus žmogui persinešti daiktus per gatvę. Pakelti ant žemės nukritusią kortelę autobuse mergaitei, jei tą akimirką jai sunku tai padaryti. Nebūti abejinga įvykus avarijai, nepravažiuoti, nepraeiti, o sustoti ir padėti. Nepabijoti gelbėti žmogų, nors žinai, kad gali neišgelbėti. Nebijoti išsikruvinti rankų gelbėjant žmogų, nes tai yra garbinga. Nelaukti už tai padėkos. Tai darydamas, turi būti drąsus prieš save, o ne dėl kitų, ne dėl reklamos. Būtent tokia tyli drąsa ir kuria mūsų bendrą ateitį.
Drąsa prasideda tada, kai pasirenki būti sąžiningas, net jei tai nepatogu. Kai gini tai, kuo tiki, net jei lieki vienas.
Apie Lietuvą
– Esi skaičiusi Janinos Degutytės eiles, kad Lietuva – tai širdimi tariami žodžiai. Ką Tau pačiai reiškia Lietuva?
– Lietuva man yra jausmas. Toks, kurio nereikia aiškinti, bet visada jauti. Tai ramybė girdint lietuvišką kalbą, stiprybė matant vėliavą, artumas žmonėms, su kuriais dalijiesi ta pačia istorija. Kiekvienas žvilgsnis į vėliavą man primena tuos, kurie prieš mums gimstant kovojo už mūsų laisvę, primena draugus ir šeimą, kurie čia pat, šalia, ir viską, kas dar laukia ateityje. Lietuva man – ryšys tarp praeities ir dabarties. Lietuva man yra vieta, kurioje noriu būti savimi ir augti. Lietuva yra mano šaknyse, ji yra manyje, mano gimtojoje kalboje, mano vertybėse, mano sprendimuose. Kuo labiau augu, tuo aiškiau suprantu, kad mylėti Lietuvą reiškia ne tik sakyti „aš – už Lietuvą“, o iš tikrųjų būti už ją. Meilė Lietuvai nėra scena.
– Laisvė Tau – labiau jausmas, pareiga ar kasdienis veiksmas?
– Laisvė man yra tai, ką sunku paaiškinti žodžiais. Tai šiluma krūtinėje, kai gali būti savimi, kai gali džiaugtis, mylėti ir svajoti. Kartais ji atsiranda tyliai, stebint aplinką, kartais staiga, kai supranti, kad tavo pasirinkimai, net maži, priklauso ne tik tau, jie paliečia ir kitus. Laisvė man yra vidinė ramybė, teisė būti savimi. Ji yra erdvė, kurioje gali augti, klysti ir vėl atsistoti, neprarasdamas savęs.
– Ar buvo akimirkų, kai aiškiai supratai, kad nori ne tik kalbėti apie Lietuvą, bet ir ją kurti?
– Tikrai taip, tokių akimirkų buvo ne viena. Kartu su tuo atėjo labai daug minčių ir nežinomybės: nuo ko pradėti, kaip ieškoti savo kelio, kaip tuos norus paversti realiais darbais. Supratau, kad noras kurti Lietuvą nebūtinai prasideda nuo aiškaus plano. Jis prasideda nuo vidinio apsisprendimo neapsiriboti vien žodžiais ir ieškoti būdų, kaip būti naudingai ten, kur dabar esu. Tas kelias dar formuojasi, bet pats noras jau yra labai aiškus – aš noriu būti naudinga Lietuvai, puoselėti savo kraštą ir gimtąją kalbą, noriu įkvėpti kitus.
Noriu ne tik kalbėti apie Lietuvą, bet jausti, kad kiekvieną dieną prie jos kūrimo prisidedu. Noriu, kad mano darbai turėtų prasmę, kad jie stiprintų žmones aplink mane. Noriu būti balsu, kuris ne tik skamba, bet ir uždega, kuris paskatina kitus patikėti, kad jie taip pat gali viską, ko trokšta širdis. Kai per televiziją rodo „Išsipildymo akciją“ ir vaikus su negalia, kurie geba eiti be kojų, išmoksta kalbėti be žodžių, įveikia sunkiausią gydymą, jie sako, kad myli savo šalį, turi svajonių ir nori jas įgyvendinti. Kaip galime mes, sveiki žmonės, pasiduoti, jei jie nepasiduoda? Jie turi daug daugiau drąsos nei mes – mokykimės iš tikrųjų Lietuvos patriotų.
Apie Šaulių sąjungą
– Kas Tave paskatino tapti jaunąja šaule? Kaip į tai reagavo tavo tėvai, artimieji?
– Mano mama nuo mažens puoselėjo manyje vertybes, susijusias su Lietuva – pagarbą jos istorijai ir laisvei. Kalbėdavome apie Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, ji mane supažindino su karyba, nes pati kadaise svajojo tapti karininke. Tai mane uždegė noru tarnauti savo šaliai, bet norėjau tai daryti kuo greičiau, nelaukdama aštuoniolikos. Mano svajonė išsipildė, kai per televiziją pamačiau savo amžiaus vaikinuką ir paklausiau mamos, kodėl jis toks jaunas ir vilki uniformą. Jis buvo jaunasis šaulys. Susiradau šią organizaciją. Mamytė mane padrąsino, ėjo kartu į pirmus užsiėmimus. Dabar aš jau esu jaunųjų šaulių būrio vadė. Tai didelė atsakomybė, apie kurią net nesusimąsčiau anksčiau. Didžiuojuosi savimi, kad galiu šiuo laikotarpiu parodyti, ką moku geriausia. Esu dėkinga visiems, kurie manimi tikėjo ir skatino, o ypač savo artimiesiems ir broliukams. Šaulių kelias man yra ir bus tas kelias, kurį pasirinkusi nesigailiu ir eisiu toliau.
– Ką Šaulių sąjunga Tau davė kaip žmogui – ne tik kaip organizacija, bet kaip bendruomenė?
– Davė ne tik žinių ar įgūdžių. Šaulių sąjunga man suteikė jausmą, kad nesu viena net tada, kai tokia jaučiuosi. Nuo pirmųjų dienų laukdavau kiekvieno jaunųjų šaulių susitikimo, kada vėl galėsiu ateiti, išmokti, pažinti. Tai bendruomenė, kurioje žmones jungia vertybės. Čia išmokau pasitikėti kitais ir pati būti verta to pasitikėjimo.
Šauliai mane išmokė, kaip galima būti dar geresniam. Išmokau nepasitraukti, kai sunku, ir nesutrikti, kai reikia priimti sprendimus. Būtent per bendrystę su kitais supratau, kad stiprybė gimsta tada, kai kiti, tokie pat kaip tu, stovi šalia ir eina ta pačia kryptimi, kuria ir tu eini ar tik ruošiesi eiti.
Jaunųjų šaulių veiklos padėjo man atsiskleisti, suprasti, ką moku geriausiai, kas man sekasi. Šaulių sąjungoje susipažinau su daugybe kitų žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Jei ne ši organizacija, aš nelankyčiau ir kitų būrelių, nes tik šioje organizacijoje supratau, kad galiu daugiau, nei maniau, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Supratau, kad galiu padėti šalia einančiam. Išmokau nepasiduoti baimei ar nuovargiui ir pasitikėti savimi net tada, kai dar nesu tikra dėl rezultato. Taip pat supratau, kad man svarbu būti tarp žmonių, kurie turi aiškią kryptį ir vertybes. Šauliai padėjo man atrasti vidinę stiprybę, kantrybę ir parodė man mano kelią. Su šauliais išgyvenau tokių patirčių, kurios augina ne tik kaip šaulę, bet ir kaip žmogų, kaip asmenybę.
– Kuo jaunasis šaulys skiriasi nuo savo bendraamžių? Ar užkrėtei šaulyste draugus?
– Man atrodo, kad jaunasis šaulys pirmiausia skiriasi savo požiūriu į viską. Jis anksčiau pradeda galvoti ne tik apie save, bet ir apie tai, kas vyksta aplink jį, apie kitus žmones. Jis sąmoningesnis, drausmingesnis, geba priimti sprendimus ir laikytis duoto žodžio, nes tai įpareigoja priesakai šauliui. Tai nereiškia, kad jaunasis šaulys geresnis už kitus, bet paprastai labiau įsiklausantis ir atsakingesnis. Jaunasis šaulys turi jaustis atsakingas nešiodamas uniformą. Jis turi rodyti kitiems pavyzdį, todėl negali rūkyti už kampo, net jei tuo metu nedėvi uniformos. Jaunasis šaulys per atostogas, kol kiti jo draugai miega lovose, dalyvauja stovyklose, eina į paskaitas arba pratybas.
Apie šaulius daug kalbuosi su savo draugais. Esu labai užsidegusi šaulyste ir negaliu nustoti šviestis ir šviesti, kaip ragino Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis. Nesu iš tų, kurie verčia eiti šiuo keliu, bet dalydamasi savo patirtimi ne vieną paskatinau susidomėti. Man atrodo, kad iš tiesų užkreti kitus, kai rodai pavyzdį, o ne kai įtikinėji. Vienas mano brolis įstojo į šaulių gretas, kitas taip pat nori būti toks kaip aš. Man tai didžiausias pagyrimas.
Viskas prasideda nuo tavęs, nuo tavo sprendimo būti neabejingam. Nuo tavo pasirinkimo įsitraukti arba pasilikti nuošalyje.
Apie ištvermę ir valią
– Žinau, kad mėgsti eiti į žygius. Pernai ėjai 90 km trasą. Toks žygis – ne kiekvienam. Kodėl Tau buvo svarbu jį nueiti?
– Tai yra ir bus mano gyvenimo dalis. Man buvo svarbu ne medalį ant kaklo pasikabinti, o išbandyti save. Norėjosi patikrinti savo jėgas ir valią. Kai eini tiek daug, anksčiau ar vėliau lieki vien su savo mintimis, nuovargiu ir sprendimu, sustoti, ar eiti toliau. Lieki vienas su savimi, nes tiek kilometrų ėjo mažiau nei dešimt žmonių. Tada supratau, kad esi stipri, nes pasirinkau bandyti. Buvau jauniausia, pasirinkusi eiti tiek kilometrų. To kelio nepasirinko nė viena moteris. Jaučiausi tokia maža tarp suaugusių vyrų, tačiau tvirta. Jie rūpinosi manimi, vis paklausdavo, ar reikia sustoti. Jaučiau, kad jie gali būti man atrama šiame žygyje, jei jos prireiktų. Tačiau jos neprireikė, atvirkščiai – aš juos motyvavau. Jie sakė: „Jei ne tu, mes jau būtume pasidavę.“ Tada supratau, kad esu stipri ir dabar mano tikslas – nueiti dar daugiau.
Tie 90 km, o asmeninėje tos dienos įskaitoje – 100 km, tapo asmenine riba, kurią peržengusi supratau, kad dažnai save stabdome galvoje. Tai buvo įrodymas sau, kad kantrybė ir užsispyrimas kartais gali nugalėti viską, nesvarbu, kiek tau metų. Jei tik norime, mes galime viską.
– Kas sunkiau tokiuose žygiuose – fizinis nuovargis ar kova su savimi?
– Fiziškai tikrai pavargsti: raumenys pavargę, kojų, atrodo, nebejauti, o jos pačios tave neša, tačiau kai sustoji pailsėti, sunku vėl atsistoti. Kur kas sunkiau yra kova su savimi. Tai tos akimirkos, kai galva sako sustoti, kai abejoji, ar dar gali, kai viskas atrodo beprasmiška. Kyla klausimas, kam man to reikia, ar tikrai reikėjo. Tada reikia vidinės energijos ir tikėjimo savimi, kad žengtum dar vieną žingsnį, kad nenuviltum savęs, o galėtum pasidžiaugti.
– Ar buvo akimirka, kai norėjai pasiduoti – žygyje, veiklose ar savo sprendimuose? Kas tada sulaikė?
– Taip, tokių akimirkų buvo. Būna momentų, kai pavargsti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, kai norisi tiesiog nieko negirdėti ir nieko nematyti. Mane sulaiko vidinis priminimas sau, kodėl apskritai pradėjau, kam pradėjau, jei negaliu padaryti iki galo, supratimas, kad pasiduoti visada lengviau, nei išbūti ten, kur esi, ir žinojimas, kad aplink yra žmonių, kurie tiki ir eina kartu su manimi.
– Kodėl, Tavo manymu, verta rinktis sunkesnį kelią?
– Sunkesnis kelias vertingas ne todėl, kad paskui gauni sunkiai uždirbtą rezultatą, o todėl, kad jame atrandi save. Kai eini per iššūkius, mokaisi kantrybės, kai reikia padėti draugui, mokaisi rūpestingumo, o kai pargriūni, mokaisi ištvermės, nes reikia vėl atsistoti. Sunkesnis kelias moko, kas iš tikrųjų svarbu, ir leidžia suprasti, ką gali pasiekti, kai nepasiduodi. Parodo, kiek verti tavo pasirinkimai ir kiek giliai esi pasiruošęs peržengti savo ribas.
– Esi sakiusi, kad Tavo valia – tavo ginklas. Kada tai pajutai stipriausiai?
– Buvo tokia akimirka, kai supratau, ką reiškia būti atsakingai ir veikti greitai. Ėjau namo ir pastebėjau gulintį savo amžiaus vaikinuką. Jis negalėjo pasakyti net savo vardo, atrodė, kad stipriai sutrenkta galva. Tą akimirką pajutau, kad mano veiksmai iš tiesų labai svarbūs. Kai jam jau buvo suteikta medicininė pagalba, džiaugiausi, kad galėjau padėti, ir kartu meldžiausi, nes jo būklė buvo kritinė. Džiaugiausi, kad jis liko gyvas.
Apie kūrybą ir lyderystę
– Skaitai eiles, dalyvauji konferencijose, konkursuose, sportuoji, žygiuoji. Kodėl tai darai?
– Visa tai darau dėl savęs pačios, kad turėčiau atsiminimų ir priminimų, kokia aš esu, kokia galiu būti ir kokia būsiu. Tam, kad galėčiau kada nors savo vaikams ir vaikų vaikams parodyti pavyzdį, kad būčiau žmogus, į kurį verta lygiuotis, kaip aš pati lygiuojuosi į mūsų Lietuvos karžygius, į partizanus. Aš noriu būti kaip jie.
Dalyvavimas renginiuose, žygiai ar sportas – tai ne tik šiaip veikla. Noriu kitus užkrėsti tuo, kuo degu pati. Noriu turėti galimybę augti, mokytis priimti iššūkius, jausti, kad mano gyvenimas visavertis, pasiimti iš jo viską, kas geriausia. Man svarbu jausti, kad kiekvienas žingsnis, kiekviena patirtis formuoja mane kaip asmenybę ir leidžia būti naudinga aplinkiniams. Man labai svarbu kitiems padėti, ir aš tai darysiu toliau.
– Kodėl Tau svarbu ne tik mokytis, bet ir dalytis žiniomis su jaunesniais? Jei neklystu, mokai jaunesnius jaunuosius šaulius?
– Tai mano pareiga, juk esu jaunųjų šaulių būrio vadė. Turiu būti pavyzdys, kuris įkvepia visą būrį. Žinios įgauna tikrą prasmę tada, kai keliauja toliau. Mokau jaunesnius jaunuosius šaulius, pristatau Šaulių sąjungą mokyklose, savo klasėje. Labai dažnai prisimenu, kaip ir aš buvau jų vietoje: klausanti, stebinti, ieškanti, nieko nežinanti ir bijanti. Dalydamasi patirtimi suprantu, kad ugdau ne tik kitus, bet ir save. Man gera matyti, kaip jaunesni pradeda labiau tikėti savimi, kaip užsidega jų akys.
– Ar jautiesi atsakinga būti pavyzdžiu kitiems? Kaip pavyksta?
– Taip, jaučiu. Stebėdavau vadus, imdavau iš jų pavyzdį. Jaunesni už mane jaunieji šauliai mato ne tik tai, ką sakau, bet ir kaip elgiuosi, kaip reaguoju į sunkumus, kaip laikausi duoto žodžio. Pavyzdžiu būti nelengva, nes tai reiškia nenuklysti nuo kelio ir būti savimi, pripažinti klaidas, o kartais būti stipria net kai pavargsti. Man atrodo, kad pavyzdžiu tampu ne tada, kai stengiuosi atrodyti tobula, o tada, kai esu tikra, kad laikausi savo vertybių, ambicijų ir duoto žodžio.
Apie ateitį
– Ar jauti, kad Tavo karta paveldi ne tik laisvę, bet ir atsakomybę? Kaip su ja gyveni?
– Laisvė nėra baigtas darbas. Ji gyva tiek, kiek gyvi mes patys. Mano karta gimė laisvoje Lietuvoje, todėl kartais gali atrodyti, kad laisvė – savaime suprantamas dalykas, tačiau taip nėra. Su ta atsakomybe gyvenu kaip su kryptimi. Ji primena, kad mūsų žodžiai, sprendimai ir net abejingumas turi didelę reikšmę. Man svarbu, kad mano karta ne tik naudotųsi laisve, bet ir ją stiprintų savo sąmoningumu, vertybėmis ir puoselėtų valstybę.
– Ką pasakytum bendraamžiui, kuris galvoja: „Nuo manęs vis tiek niekas nepriklauso“?
– Viskas prasideda nuo tavęs, nuo tavo sprendimo būti neabejingam. Nuo tavo pasirinkimo įsitraukti arba pasilikti nuošalyje. Gal atrodo, kad vienas žmogus nieko nepakeis, bet istorijoje pokyčiai visada prasidėdavo nuo vieno žmogaus. Jei kiekvienas galvotų, kad nuo jo niekas nepriklauso, tada tikrai niekas ir nepasikeistų. Taip negalima galvoti. Jei bent vienas pasako „man svarbu, aš darysiu“, tada ir kitiems atsiranda motyvacijos. Dažnai tas pirmas žingsnis yra mažas, bet būtent jis ir pradeda viską keisti ir augina lyderius.
– Kas Tave skaudina šiandienos Lietuvoje?
– Labiausiai skaudina abejingumas vienas kitam ir nepagarba. Kartais atrodo, kad skubėdami pamirštame paprastą žmogiškumą – tiesiog išklausyti, padėti, suprasti. Man atrodo, kad stipri valstybė prasideda nuo stipraus tarpusavio ryšio. Jei prarasime pagarbą ir gebėjimą būti vieni kitiems svarbūs, tada silpnės ir visa bendruomenė. Todėl svarbu mylėti vienas kitą ir negailėti gero žodžio – juk tai nieko nekainuoja ir tai yra neįkainojama.
– Kokią Lietuvą norėtum matyti ateityje?
– Norėčiau matyti Lietuvą, kurioje žmonės labiau pasitiki vieni kitais. Kurioje nesame susiskaldę į priešiškas grupes. Noriu matyti Lietuvą, kurioje gebame kalbėtis net tada, kai nesutinkame vieni su kitais. Svajoju apie Lietuvą, kur jauni žmonės nebijo kurti, bandyti, klysti. Man būtų džiugu, jei jie norėtų likti čia, Lietuvoje, nebėgtų į užsienį. Norėčiau, kad Lietuva ateityje būtų šalis, kurioje gera gyventi ne tik dėl galimybių, bet ir dėl jausmo, kad esi tarp savų mylimų ir mylinčių žmonių. Tai yra mano didžiausia svajonė.
– Kaip manai, ką šiandien gali padaryti jaunas žmogus, kad Lietuva taptų tokia, kokios ir nori?
– Jaunas žmogus šiandien gali pradėti nuo paprastų, bet kartu ir nuo labai svarbių dalykų, pavyzdžiui, būti neabejingas. Domėtis tuo, kas vyksta, turėti savo nuomonę, bet kartu mokėti išklausyti kitą. Galime kurti aplinką savo mokykloje, bendruomenėje, organizacijose. Įsitraukti į skirtingas veiklas, savanoriauti, kalbėti lietuviškai su pasididžiavimu, palaikyti vieni kitus. Nekalbėti svetimybėmis, mokėti kitas kalbas, tačiau puoselėti savo gimtąją kalbą. Jei mes pradėsim nuo savęs, jei kiekvienas iš mūsų padarys bent šiek tiek daugiau, Lietuva taps tokia, kokios patys ir norime.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)