J. Kisieliauskas: tikiu apgalvota, o ne instagramine meile

– Kuri meilė į jūsų gyvenimą atėjo pirmiau: skaičiams ar rašymo plunksnai?

– Esu labai dėkingas savo auklėtojai, skatinusiai imtis įvairių meninių veiklų. Pirmoji jų man buvo vaidyba, glaudžiai susijusi su kalbėjimu, dainavimu, tad ankstyvesnė buvo meilė žodžiui. Literatūra nuo vaikystės buvo nesvetima ir namie – tėtis prieš miegą man skaitydavo tokius kūrinius, kurie buvo įdomūs ir jam pačiam. Be to, turėjome dideles knygų spintas, mano nuomone, tai labai svarbu auginant vaikus – taip jie lengviau išsiugdo meilę knygoms. Pas mus buvo įprasta vietoj žaislų dovanoti knygeles.

– O pirmieji bandymai rašyti? Kas juos įkvėpė?

– Pažymiai (juokiasi). Kaip jau minėjau, kurti mokykloje mus skatino nuo mažumės. Kad ir kokie infantilūs buvo tuomečiai kūriniai, į juos buvo žiūrima rimtai. Mokykloje turėjome tam tikras knygeles, kuriose buvo mūsų kūryba. Jas kasmet dovanodavome tėvams. Manau, viskas prasidėjo nuo paskatos rašyti ir supratimo, kad tai daryti apsimoka. O vėliau atėjo suvokimas, kad rašyti apsimoka ne tik dėl pažymių, bet ir dėl asmeninio lavėjimo. Kadangi dienoraščio neturėjau, o jausmų prisikaupdavo, artimų draugų trūkumą kompensuodavau kūryba. Tai buvo savotiškas jausminis įsižeminimas, kuriame pynėsi realybė ir fikcija.

– Kaip apsisprendėte savąja kūryba dalytis su platesne auditorija?

– Kurį laiką pats buvau savos kūrybos gerbėjas ir kritikas. Vėliau ilgesnės apimties tekstu pasidalinau su lietuvių kalbos mokytoja, kuri gal ir nebuvo labai sužavėta, tačiau gautas pritarimas įjungė žalią šviesą savotiškai avantiūrai. Šią sustiprino socialiniai tinklai ir galimybė kūrybą publikuoti anonimiškai. Tai buvo reali galimybė susimauti mažiausiais kaštais arba, sulaukus teigiamo grįžtamojo ryšio, triumfuoti ir pasirodyti pasauliui savu vardu. Menu, kaip kūrybą publikavau viename pusėtino populiarumo puslapyje. Jame buvo tiek žymesnių autorių, tiek anonomiško mailiaus, tokio kaip aš pats, kūrinių. Visai atsitiktinai "Bernardinuose" aptikau vieną savo kūrinių, kurį straipsnio autorius pateikė kaip gerą internetinės kūrybos pavyzdį. Jam antrino skaitytojai. Tai buvo ženklas – privalau judėti pirmyn, tai buvo ir akstinas kūrybą skelbti savu vardu ir pavarde.

– Viename interviu minėjote, kad savo socialinių tinklų šekspyrizmu stengiatės sukurti atsvarą internete besipilančiam negatyvui. Kaip manote, kodėl jo čia – tiek daug?

– Manau, džiaugsmas nėra ta emocija, kuria esame linkę smarkiai dalytis. Galbūt tai bendrakultūriniai ar prigimtiniai dalykai, bet šių dienų tendencijos rodo: nepaisant to, kad paklausą turi ir geros naujienos, šokiruojančių ar liūdnų siūloma kur kas daugiau. Laisvė mums, matyt, nesukelia daug džiaugsmo. Veikiau – baimės, kuri bendražmogiška ir kuria natūraliau dalintis negu džiaugsmu. Baimė ir pyktis, pasisėję tarp žmonių plinta tarsi virusas, o štai džiaugsmas, priešingai – atsiremia į pesimizmo sienas ir realybę. Juk, šaržuodamas sakau, sekasi retai kam, o va nesiseka – visiems. Tai kur kas kasdieniškiau ir bendražmogiškiau. Tą lengviau suprasti ir pajusti.

Turiu savitą rašymo stilių, kuris nekinta metai iš metų. Vadinu šią poeziją ekonomine arba taupiąja. Turbūt žmonėms tai patinka, jie atranda save, tiki manimi, atpažįsta ir skaito, priimdami mintis kaip savas.

– Nors besidalijančių savo kūryba socialiniuose tinkluose – daugybė, ne visi skaitytojų pamilstami taip, kad išleistų knygas. Jūsų paties jau antrąją knygą neseniai išleido leidykla. Kuo paaiškintumėte savo sėkmę? Gal prie jos prisidėjo ir rinkodaros išmanymas?

– Pirmosios knygos "Meilė etc." tiražas buvo išpirktas per nepilnus metus, tai, tikiu, buvo signalas leidyklai, kad ir antroji knyga bus sėkminga. Kita vertus, man kryptingai judant pirmyn, atsiranda žmonių, kurie patiki tuo, ką darau, ir pasaulį ima matyti mano akimis. Nesakyčiau, kad tai genialios marketingo strategijos vaisius, nes, jei taip būtų, sakyčiau, kad per tiek metų buvo galima ir geriau. Veikiausiai tai darbo ir laimingų atsitiktinumų seka, kuri leidžia išgyventi tai, ką išgyvenu dabar. Pavyzdžiui, pats rinkausi savo knygų dizainą ir štai "Meilė etc." buvo renkama kaip dizaino prasme viena gražiausių tų metų knygų. Studijuoju ir dėstau asmeninio įvaizdžio pagrindus ir tikiu, kad visa, ką darome gyvenime, turi būti vientisa, tad siekiau, kad knyga tiek vidumi, tiek išore atspindėtų mane. Dievinu kokybę ir estetiką, todėl knyga išleista laikantis kokybiško minimalizmo bruožų, viršeliui parenkant subtilią drobę, kuri, kaip sako skaitytojai, kuria brandaus daikto pojūtį. Be to, turiu savitą rašymo stilių, kuris nekinta metai iš metų. Vadinu šią poeziją ekonomine arba taupiąja. Turbūt žmonėms tai patinka, jie atranda save, tiki manimi, atpažįsta ir skaito, priimdami mintis kaip savas.

– Yra teigiančių, kad popierinėms knygoms po truputį aušta pabaigos pradžia. Ką apie tai manote? Ar skaityklės, kompiuterio ekranas gali pakeisti tradicinę literatūros formą?

– Nors esu linkęs manyti, kad dalykinė literatūra pamažu persikels į skaitmeninį formatą, tikiu, jog grožinė literatūra niekada į jį nepereis. Paprasčiausiai todėl, kad jis nėra tikras, šiltas ir nesukuria intymumo jausmo – neįsivaizduoju savęs skaitančio klasikos kompiuteryje, planšetėje ar skaityklėje. Žinoma, galbūt mes esame toji sentimentali karta, sunku prognozuoti, kas bus su jaunais žmonėmis. Nors tendencijos rodo, kad ir šie vertina klasiką – antram gyvenimui prikelia vinilines plokšteles, kasetes, kitą madą. Manau, kad visada bus žmonių, vertinančių tai, ką mes laikome savotišku aukso standartu. Šie dalykai abipusiai: tiek autoriams smagiau laikyti kūrinius savose rankose, tiek skaitytojams juos kolekcionuoti didelėse lentynose, ugdant aplinkinių meilę žodžiui. Net jei tolimoje ateityje ir bus pereita prie elektroninio formato, žinau, bus žmonių, kurie, kaip fantastiniuose filmuose, nors aplinkui skraidys mašinos, sėdės savo didelėse židiniu apšiltinamose bibliotekose, gurkšnos gerą kavą ir skaitys Hemingvėjų.

– Ką šiuo metu skaitote? Kokie autoriai jums – artimiausi?

– Turbūt nustebinsiu, bet grožinės literatūros skaityti nemėgstu. Skaitydamas ją jaučiuosi it valgyčiau gardų tortą. Skanu, bet daug suvalgyti nepavyksta. Grožinei literatūrai reikia laiko. Jo gausa tikrai pasigirti negaliu, tad visiems žadu – skaitysiu, kai pasensiu. Be to, jos kiek ir privengiu, nenorėdamas, kad sąmoningai ar nesąmoningai darytų įtaką manajai kūrybai. Dažniausiai skaitau pagražintą dalykinę literatūrą, daugiau mažiau tai, kas susiję su mano profesija ar plačiu pomėgių laukiu, taip pat mokslu paremtą literatūrą – tai įvairūs tyrimai, psichologinės knygos. Pavyzdžiui, dabar skaitau Viktoro Emilio Franklio "Žmogus ieško prasmės". Ir jau beveik metai bandau skaityti Hermanno Hesės "Stepių vilką". Tikiu, kad skaitysiu dar ilgai. Su pasigardžiavimu.

– Galbūt pastebite savo kūrybos pokyčių (įkvėpimo, turinio, stiliaus ar raiškos prasme) tarp pirmosios ir antrosios knygos? Arba tarp pirmųjų eilėraščių ir tų, kurie gimsta šiandien?

– Nors meilė dažnai tragizuojama, mano pirmoji knyga "Meilė etc." buvo išimtinai pozityvi, mano akimis žvelgiant, gal net per saldi. Tačiau su laiku ėmiau justi, kad žmonės tokio saldumo linkę tikėtis ir iš manęs, o toks anaiptol nesu. Antroji, "Gyvenimas etc.", man patinka labiau. Joje lygesnis negatyvo bei pozityvo balansas. Patį jų turinį vertinti laike sunku, nes ir ką tik išleistoje knygoje įdėta kūrinių, kuriuos parašiau prieš penkerius metus. Bet kalbant apie su laiku ateinančius kūrybos pokyčius, pastebiu, kad dabartiniai jausmai labiau išbrandinti, o ankstesnieji – tokie, kurių galbūt antrą kartą ir nebekartočiau. Manau, ne vienas susigėstame pamatę savo nuotraukas, darytas prieš 10 metų. Linksma? Taip. Bet dažniausiai kitiems. Pastaruoju metu atsiranda noras labiau patį žodį apčiupinėti ir išleisti į gyvenimą. Kita vertus, gal dar po penkerių metų dabartinė kūryba atrodys vaikiška. Nekinta tik vienas dalykas – požiūris į įkvėpimą. Manau, šis yra per daug sudievinamas ir skirtas diletantams. Kūryba yra procesas, jame gali būti palankesnis ir nepalankesnis metas rašyti, o visa kita disciplina – tiesiog imi ir darai. Pavyksta arba ne. Tada darai vėl.

– Esate bandęs rašyti ir prozą. Gal trečioji jūsų knyga bus romanas?

– Kodėl ne? Turiu idėją, kuri jau pradėta įgyvendinti. Tai psichologinis romanas apie moterų (šypsosi) išgyvenimus vyro akimis. Iš esmės kolekcionuoju istorijas, kurias pasakoja moterys, galvoju, kad vieną dieną suguldysiu jas į tą romaną. Taip pat pradėjau rašyti šmaikščių patarimų XXI a. vyrams rinkinį, nes jaučiu, kad dažnai vyrai stigmatizuojami. Be to, manau, kad yra rimtas vyrams skirtos literatūros trūkumas.

– Esate poetas, ekonomistas, rinkodaros ekspertas, dėstytojas, universiteto prodekanas. Kuri veikla jums pačiam – arčiausiai prie širdies?

– Jei atvirai, kiekvieną dieną atsigulu į lovą ir pagalvoju, koks esu laimingas, kad gyvenu tokį įdomų gyvenimą. Turiu prabangą neturėti rutinos. Kiekviena diena – absoliučiai skirtinga. Pavyzdžiui, vakar sėdėjau ir diskutavau su Ilja Laursu bei galbūt būsimu Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda. Užvakar buvau išleistuvių renginyje su studentais, kuriems padedu augti asmeniškai. Dar kažkurią dieną su studentais iš užsienio, kuriuos labai mėgstu mokyti, kalbėjomės apie dirbtinio intelekto galimybes kasdieniame gyvenime. Kiekviena diena yra iš esmės kitokia, taigi gyvenu vaikiškos nuostabos pasaulyje ir nepatiriu nuobodulio. Turbūt sunkiai ištverčiau vienos srities darbą, kasdien prasidedantį aštuntą ir besibaigiantį penktą. Tačiau žinau žmonių, kuriems manasis gyvenimas būtų pragariškas, bet tai ir yra visas žavesys.

– Ekonomika ir poezija iš pažiūros atrodo sunkiai suderinami dalykai. Gal, vis dėlto, tarp jų yra nemažai bendro?

– Netikiu tokiomis klišėmis ir stereotipais. Tikiu mūsų išmokimu tokiais būti. Skaitydamas garsių mokslininkų biografijas pastebiu, kad beveik visų jų, net ir vadinamųjų tiksliukų, hobis būdavo įvairi kūryba. Nekuriantis žmogus – miręs žmogus. Kūryba yra vienas esminių gyvenimo elementų. O kurti galima ir skaičiais.

– Dėstote universitete, dirbate su jaunais žmonėmis. Kaip manote, ko reikia, norint tapti geru mokytoju ar dėstytoju, tokiu, kuris prisimenamas dar ilgai po mokslų baigimo?

– Nepasenti. Nesistengti būti tokiems, kaip jie, bet empatiškai būti su jais. Nuoširdumas ir atvirumas yra nesenstanti valiuta. Yra įvairių požiūrių: ir kad jie ateina tavęs paklausyti, ir kad tu ateini paklausyti jų. Bet kuriuo atveju atviras ryšys su studentu yra privalomas. Tam, kad pamiltų tai, ką mokai, pirmiausiai jie turi pamilti tave. Manau, labai dažnai mokytojai, užuot statę tiltus, juos griauna, pavyzdžiui, ima mokydami vartoti labai įmantrius žodžius, pernelyg sudėtingai pateikia medžiagą. Tada lengva skųstis, kad studentai nieko nesupranta. Juk kiekvienais metais tarp vis to paties amžiaus pirmakursių ir dėstytojo kasmet atsiranda dar vieni metai žinių. Kai imi tą suvokti ir empatiškai žiūri į jauną žmogų ne kaip į klientą, o kolegą, tampi jo mentoriumi, kuris ne tik išdėsto jam dalykus, bet ir prieš paskaitą paklausia, kaip jis jaučiasi, iš kur jis atėjo ir gal net kokia šiandien turėtų būti tema. Nuteisti žmogų, apkaltinti tinginyste ar kvailumu, nežinant aplinkybių, lengva.

Jeigu leisime sau nežinoti, jaustis šiek tiek vaikais, viskas bus labai gerai – mes žaisime gyvenimą. Tada sugebėsime mylėti iš tikro – kaip vaikai.

– Jaunoji karta iš vyresnės dažnai sulaukia kritikos. Kaip pats vertinate dabartinį jaunimą?

– Užvakar kaip tik rengiau prezentaciją savo kolegoms – dėstytojams, mokslininkams. Pavadinau ją: "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros, o Z karta – iš interneto". Tarkime, bendraujant su moterimis, svarbu suprasti, kad jos kiek kitaip priima informaciją, skirtingai interpretuoja tuos pačius žodžius negu mes, vyrai. Lygiai taip pat ir su jaunąja karta – jie tokie patys žmonės, su jais galima eiti į gražų kontaktą ir kartu kurti gražius dalykus, tiesiog reikia suprasti, kad tai karta, gimusi su telefonu rankose. Mes turėtume ne pykti ar bandyti pakeisti, o empatiškai priimti – gal net padėti, o svarbiausia – radus sinergijas, gerbti ir kurti. Po diskusijos prie manęs priėjo viena garbaus amžiaus moteris, turinti ilgametę akademinę patirtį, ir sako: "Prisimenu, kaip prieš trisdešimt metų irgi sėdėjome ir kalbėjomės ta pačia tema." Taigi, jaunoji karta visada buvo kitokia, mūsų akimis, daranti beprotiškus dalykus ir vedanti pasaulį į susinaikinimą. O kiek tokių kartų jau praėjo ir kiek kartų pasaulis buvo nustumtas prie prarajos? Jaunas žmogus subręsta ir tampa "normaliu", o kartais, gaila, gal net kiek per nuobodžiu asmeniu. Patiko vieno profesoriaus pastebėjimas: "Jeigu sakai, kad jaunimas yra blogas, vadinasi, pasenai." Manau, tai puikus indikatorius mums kartkartėmis kritiškai į save pasižiūrėti.

– Esate rašęs: "Gyvenimas yra apie meilę, o meilė nugali viską." Kas jums pačiam yra meilė?

– Užvakar sakydamas vieną kalbą citavau eilutes iš Šventojo Rašto. Jų esmė: kad ir ką darytume, jei darome be meilės, tai – niekai. Manau, meilė – viena gyvenimo prasmių, esminė varomoji jėga, kuri sukuria daug gražių dalykų ir užkerta kelią ne tokiems gražiems. Jei myli, sugebi atleisti, suprasti, įmatyti dalykus, kurių plika akimi žmogus paprastai nepamato. Meilė yra kilni ir padeda kitą pažinti iš pagrindų, leidžia jam augti, o kartu augti ir mums. Galiausiai, visi turime poreikį būti mylimi ir mylėti, tai mus ir daro žmonėmis.

– Kalbant apie romantinę dviejų žmonių meilę, kaip manote, ji – savaime ateinantis ir išeinantis stebuklas ar jausmas, dėl kurio reikia darbuotis, jei nori jį išlaikyti?

– Čia būtina išskirti įsimylėjimą (aistrą) ir meilę. Tikiu, kad meilė yra logiška. Tai subrandintas, išjaustas ir apgalvotas jausmas. Didesnis nei metus ir daugiau trunkanti biocheminė reakcija, kuriai praėjus, pasigendame ir neretai ieškome kitur. Esu linkęs manyti, kad dėl meilės reikia dirbti. Netikiu tokiais dalykais, kaip man skirtais ir lemtais žmonėmis. Nors ir esu romantikas, šiame etape dalykų neromantizuoju, gal ir dėl to, kad pačiam metas rinktis ir noriu tai padaryti vieną, apgalvotą, logišką ir paskutinį kartą (šypsosi). Įsimylėti dėl atsitiktinių biocheminių reakcijų lengva, tačiau ilgalaikis to žmogaus tinkamumas – atskiras klausimas. Žinoma, trauka privalo būti. Tačiau matant dabartinę skyrybų statistiką, akivaizdu, jog paplitęs santykių kūrimo modelis veikiausiai nėra itin sėkmingas. Nesėkmės rizikos išvengti neįmanoma, tačiau jei greta jausmų dar ir pagalvojama, nesėkmės tikimybė bus kur kas mažesnė. Tikiu, kad pora turi sutarti dėl trijų esminių dalykų: vaikų ir šeimos, pinigų ir karjeros, vertybių ir Dievo. Jei požiūriai į šiuos kertinius dalykus sutampa, visa kita, kad ir muzikiniai skoniai, gali skirtis, bet startas jau puikus. Ir, man atrodo, tokia meilė yra kur kas romaniškesnė, nes atėjus pykčiams supranti, kad rinkaisi pats, o ne atsitiktinai. Žinoma, gyvenant greitai judančiame "čia ir dabar" pasaulyje, aistros modelis yra kur kas patrauklesnis, tačiau nereikia pamiršti, kad cheminė meilė bus sprogdinanti pradžioje ir dugną mušanti - pabaigoje. Logiškai apmąstyta meilė everestų iš pradžių gal ir nepasieks, tačiau jausmas bus kur kas ilgesnis, o gyvenimo sumoje – didesnis ir vertesnis. Štai dėl ko ir tikiu apgalvota, o ne instagramine meile.

– Esate minėjęs, kad vienas stereotipų, su kuriais susiduriate – nuostaba, kad vyras gali būti jautrus, romantiškas. Kaip manote, kodėl vyrams vis dar sunku pripažinti, kad ir jie išgyvena stiprias, ne tik teigiamas emocijas?

– Reikia nepamiršti, kokioje kultūroje esame užaugę. Joje vyras buvo tas, kurio funkcija tėra parnešti pinigus ir nesiskųsti. Vienas labiausiai mane sukrėtusių dalykų buvo pamatytos tėčio, to stipraus, tvirto vyro, ašaros. Tada užgimė visai kitokie jausmai jam, pajutau, kad jis yra toks, kaip ir aš, vertas meilės bei šiltesnio pokalbio. Nemanau, kad vyro stereotipas pasikeis drastiškai ar greitai, bet tokie dalykai kaip standartinis vyro auklėjimas privalo kisti paties vyro labui. Banalu vartyti savižudybių, depresijų ir priklausomybių statistikas, verta atsižvelgti į faktinius pačių vyrų poreikius. Jiems norisi ir pašnekėti, ir atvirauti, o kartais ir ašarą nubraukti. Nors kultūra kinta lėtai, tačiau žmonėms gaunant naujos informacijos, keliaujant ir matant pozityvių pavyzdžių, progresas vyksta. Vis tik manau, kol kas mūsų populiarioji kultūra nėra visa lengvinantis veiksnys formuojant nuomonę. Nelabai turime gražių vyrų pavyzdžių, kurie be kraštutinumų kurtų jautraus, o kartu priimtino vyro paveikslą. Kita vertus, daug ką diktuoja ir moterys, kuriančios paklausą įvairiems vyro stereotipams, pavyzdžiui vadinamiesiems blogiems berniukams. Turiu nemažai pažįstamų, kurie, atrodo, ir išvaizdūs, ir išsilavinę, ir jautrūs, ir moka vinį įkalti, bet nėra tarp savo amžiaus merginų paklausūs. Juokiuosi, kad paklausūs jie taps tada, kai blogiukus pasirinkusios merginos nudegs ir supras, kad gyvenimas tęsiasi ilgiau nei jaunystė. Tad, drįsiu teigti, kad šiuo klausimu reikėtų šviesti ir moteris, juk būtent jos nemažai diktuoja vyrų madų.

– Kalbamės pačioje 2018-ųjų pabaigoje. Kokie jums buvo šie metai? Ko laukiate bei tikitės ateinančiais?

– Džiaugiuosi, kad praėję metai buvo dinamiški, kupini naujų pamokų, žmonių, veiklų, emocijų, jausmo, empatijos. Jaučiuosi daug išmokęs. Viena esminių mano vertybių yra mokytis ir mokyti, manau, tą šiemet įgyvendinau su kaupu. Sau ir visiems linkėčiau nebijoti nežinoti, nebijoti pasirodyti vaikišku ar net kvailu. Kas pasakė, kad nežinoti yra blogai? Net ir dirbant dėstytoju pasitaiko situacijų, kai tam tikrose srityse studentai išmano daugiau už mane. Ir tai puiku, nes atsiranda vietos žmogiškumui ir dalijimuisi. Jeigu leisime sau nežinoti, jaustis šiek tiek vaikais, viskas bus labai gerai – mes žaisime gyvenimą. Tada sugebėsime mylėti iš tikro – kaip vaikai.

truputį

aš,

truputį

tu,

mes abu...

kalti dėl

priežasčių

žaviai

privertusių paklysti

vienas kito

akyse...

j.kisieliauskas