Ypatingos Velykos: Kauno arkivyskupijai – 95-eri

Nepriklausomybės patvirtinimas

Kauno arkivyskupija, kartu ir pirmoji Lietuvos bažnytinė provincija įsteigta 1926-ųjų balandžio 4-ąją. Iki tol jos teritorija priklausė Žemaičių vyskupijai, o carinė valdžia XIX a. antrojoje pusėje šios vyskupijos centrą, kunigų seminariją ir patį vyskupą Motiejų Valančių, kurio gimimo 220-ąsias metines šiemet minime, 1864 m. iš Varnių perkėlė į Kauną.

"Sunkiomis tuometėmis istorinėmis aplinkybėmis, išmintingu popiežiaus Pijaus XI sprendimu ir jo deleguoto apaštalinio vizitatoriaus arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC rūpesčiu nuo 1926 m. balandžio gyvavimą pradėjo pirmoji Lietuvos istorijoje savarankiška Katalikų Bažnyčios provincija, o su ja – ir metropolinė Kauno arkivyskupija, kurios centru tapo besikuriančios Lietuvos Respublikos laikinoji sostinė Kaunas", – svarbius istorijos momentus primena Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas.

Buvusi Žemaičių vyskupija Pijaus XI popiežiaus bule buvo padalyta į metropolinę Kauno arkivyskupiją ir sufraganines vyskupijas: Panevėžio, Telšių, Kaišiadorių – pastaroji sudaryta iš Lietuvos pusėje likusios Vilniaus vyskupijos parapijų – ir Vilkaviškio iš Lietuvai tekusios Seinų vyskupijos dalies. 1997-aisiais nuo Kauno arkivyskupijos atskirta šiaurinė dalis ir įsteigta Šiaulių vyskupija.

Ypatingu ryšiu su Lietuva susijęs ir labai svarbų sprendimą Bažnyčiai Lietuvoje padaręs popiežius Pijus XI, dar būdamas kardinolas Achille Ratti, kaip Šventojo Sosto vizitatorius Lietuvai, 1920-aisiais lankėsi Kaune. Pernai vasarį Kauno kunigų seminarijoje buvo pašventinta šios prieš 100-metį vykusios viešnagės atminimo lenta. Renginio metu dabartinis apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius sakė, kad popiežius Pijus XI savo aktais – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu 1926 m. ir Šventojo Sosto konkordato su Lietuva pasirašymu 1927 m. – "prisidėjo prie vietinės Bažnyčios perorganizavimo ir tuo pat metu tai buvo galutinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės patvirtinimas tarptautiniu lygmeniu. Nepaisant sunkių laikų viso to pradžios, Šventasis Tėvas norėjo padėti tiek Bažnyčiai, tiek valstybei įsikurti ant tvirtų pamatų".

Palaimintojo darbai

Pasak D.Cmieliausko, Kauno arkivyskupijai ir visai Lietuvai, Bažnyčios ir valstybės santykių normalizavimui ypač nusipelnė dabar jau palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Jis ne tik parengė Lietuvos bažnytinės provincijos sutvarkymo projektą ir pristatė jį popiežiui Pijui XI Romoje, bet Kaune rengė ir vadinamąjį konkordatą – tarpvalstybinę sutartį tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos. "Nespėjęs jos užbaigti staiga susirgo ir dėl tuo metu po valstybės perversmo tvyrojusios įtemptos politinės situacijos įvedus komendanto valandą negalėjęs gauti tinkamo gydymo, 1927-ųjų sausio 27-ąją iškeliavo į dangiškojo Tėvo namus. Beje, palaimintasis J.Matulaitis būtent Kauno katedroje 1918-ųjų gruodžio 1-ąją priėmė vyskupo šventimus, o išsyk po mirties čia buvo palaidotas. Balandžio 13-ąją minėsime 150-ąsias jo gimimo metines", – apie išskirtinę asmenybę pasakoja D.Chmieliauskas.

Buvusiam Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui (1861–1945) pasitraukus iš užimamų pareigų, pirmuoju Kauno arkivyskupu metropolitu buvo paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas (1873–1959), kuris vadovavo arkivyskupijai iki 1944 m. Pagal pirmojo savo ganytojo vardą jai paskirtas ir dangiškasis globėjas – šventasis Jonas Krikštytojas.

Darius Chmieliauskas. Elijaus Kniežausko nuotr.

Viena svarbiausių bažnyčių

1921 m., minint Žemaičių vyskupijos 500 metų jubiliejų, popiežius Benediktas XV suteikė Kauno katedrai bazilikos titulą, ir ji tapo arkivyskupo metropolito sostu bei viena svarbiausių bažnyčių Lietuvoje. Kaip tik šįmet balandžio 26-ąją minėsime šio įvykio 100 metų jubiliejų. Metropolinei Kauno arkivyskupijai buvo priskirti Joniškio, Kauno, Kėdainių, Krakių, Raseinių, Šiaulių, Šiluvos, Ukmergės, Veliuonos ir Žeimių dekanatai, kuriuose gyveno apie 430 tūkst. katalikų.

"Nėra abejonių, kad, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją ir Kauno arkivyskupiją, mūsų kraštas buvo praturtintas, – įsitikinęs Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas. – Tai ir sąsajos su mūsų protėvių Lietuva – Didžiosios Kunigaikštystės ir Vytauto Didžiojo Lietuva, nes pamatai Kauno katedrai, kaip istorikai sako, dėti maždaug tuo laiku, kaip ir Šv.Jurgio kankinio ar Vytauto (Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – red. pastaba) bažnyčių. Kauno arkikatedra žymi tiltus – ir istorinius, ir kultūrinius, ir dvasinius, ir politinius."

Pasak dr. Irenos Vaišvilaitės, 1926 m. Kaunas ir Kauno arkivyskupija tapo religine Lietuvos širdimi. Čia netrukus įvyko du svarbiausi to meto arkivyskupijos gyvenimo įvykiai: 1934 m. surengtas pirmasis arkivyskupijos sinodas ir pirmasis nacionalinis Eucharistinis kongresas, kūrėsi bažnytinė struktūra, klostėsi tradicijos. 1940 m. Kauno arkivyskupijos teritorijoje gyveno apie 500 tūkst. katalikų, buvo 91 parapija, daugiau kaip 30 filijų, 84 koplyčios, dirbo 317 kunigų.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje arkivyskupijos gyvenimas buvo labai apribotas, o kai kuriose srityje ypač persekiotas ir visai sustabdytas.

Mūrai saugojo laisvę

"Sovietų okupuotoje Lietuvoje arkivyskupijos gyvenimas buvo labai apribotas, o kai kuriose srityje ypač persekiotas ir visai sustabdytas", – lemtingą posūkį primena D.Chmieliauskas.

Vis dėlto bažnytiniu centru Kauno arkivyskupija bei Kaunas išliko ir visą sovietmetį. "Kauno arkikatedra buvo laisvės oazė – tvirtovė, kuri išlaikė visai kitokią nuotaiką, negu buvo už jos durų. Tai buvo kitokios dvasios sala, kurioje žmogus galėjo pasijusti, kad yra ne tik sovietinės sistemos dalis, bet čia gali laisvai įkvėpti ir melstis Dievui. Tie mūrai saugojo ir Bažnyčios, ir tautos laisvę, jau nekalbant apie tai, kad tai buvo labai svarbus tikėjimo centras", – sako K.Kėvalas.

"Sovietiniai pareigūnai grasino uždaryti Arkikatedrą, visokių pretekstų tam buvo ieškoma, tarp jų buvo ir remonto pretekstas. Bet visi žinojo, kad Arkikatedros uždarymas gali praktiškai palaužti žmonių dvasią ir Bažnyčios veikimą. Arkikatedros vaidmuo sovietmečiu buvo tarsi Nojaus laivas išsigelbėjimo kelionėje", – vaizdžiai palygino dvasininkas.

Praeitis: arkivyskupijos kurijoje kabančiame paveiksle įamžinti dvasininkai, dalyvavę Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos įkūrimo iškilmėje Kauno arkikatedroje.

Padarė atpažįstamą pasaulyje

Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šv.Jono Pauliaus II pertvarkymu, greta Kauno metropolijos 1991 m. buvo įsteigta Vilniaus metropolija, tad nuo to laiko Lietuvoje turime du bažnytinio gyvenimo centrus.

Kauno arkikatedra bazilika buvo ypač pagerbta net dviejų popiežių – 1993-ųjų rugsėjo 6-ąją čia lankėsi Jonas Pauliaus II, dabar jau šventasis, o dabartinis popiežius Pranciškus šventovę aplankė 2018-ųjų rugsėjo 23-iąją.

"Nuotraukose užfiksuoti vaizdai pasklido po visą pasaulį Jonui Pauliui II meldžiantis prieš tą didingą Kauno arkikatedros altorių ir popiežiui Pranciškui sėdint čia drauge su kunigais. Popiežiaus yra pontifikas arba, kitaip sakant, tiltų statytojas. Ypač tai buvo mums svarbu 1993 m., kai Jonas Paulius II lankėsi. Tuomet apie Lietuvą pasaulyje mažai kas težinojo. Popiežius su raudonu apsiaustu, besimeldžiantis Kryžių kalne ir Kauno arkikatedroje, tapo kone ikonomis ir padarė mūsų kraštą atpažįstamą pasaulyje", – pastebi K.Kėvalas.

Anot jo, šie metai ir šios šv.Velykos – ypatingos. "Kauno arkivyskupijai 95-eri – kaip tik per šv.Velykas. Tai prisikėlimo naujam gyvenimui ženklas. Netrukus švęsime palaimintojo Jurgio Matulaičio 150-ies metų gimimo sukaktį – būtent jis tą arkivyskupijos įsteigimą ir organizavo. Tada – bazilikos titulo suteikimo Kauno katedrai 100 metų jubiliejus. O galiausiai Motiejui Valančiui – 220 metų ir 600 metų, kaip popiežius Martynas V pripažino savo bule Žemaičių vyskupijos įsteigimą ir suteikė asmeninę globą. Gausūs jubiliejų ir simbolių metai. Ir šios Velykos primena ne tik mūsų laukiančią tikrovę Amžinybėje, bet ir teikia viltį šioje tikrovėje nuolat vykstančiam žmogaus, tautos atgimimui ir pagaliau gyvenimo šventimui. Tegul šv.Velykos būna priminimas, kad po bet kokių išbandymų, suspaudimų visada turime pagrindą didžiulei vilčiai, kurią švenčiame Velykomis", – linkėjo Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas.