Sieks pilietybės

Kanadietė Sabina Carbajal Lietuvoje lankosi jau ne pirmą kartą. Buvo ir vaikystėje, ir paaugusi.

Išmokti kalbą, kuriai jaučia ypatingų sentimentų, ši studentė siekia dėl kelių priežasčių: dėl lietuviškų šaknų (mama – lietuvė) ir dėl to, kad norėtų čia likti studijuoti medicinos. Jos pasirinkta sritis – psichikos sveikata – susijusi su bendravimu su žmonėmis, tad be gerai išmoktos kalbos nieko nebus.

Populiarumas: lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai užsieniečiams organizuojami jau daugiau kaip 20 metų. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Turiu pranašumą – augau girdėdama lietuvių kalbą. Tarti man pavyksta  natūraliau, nors gramatika sekasi sunkokai. Labai skiriasi nuo anglų kalbos, kur nėra daugybės galūnių“, – pastebėjo mergina, kuriai kursai pravers ir siekiant Lietuvos pilietybės. „Mokydamasi rimtai ruošiuosi ateičiai Lietuvoje“, – teigė S. Carbajal ir užsiminė apie vizitą į Migracijos departamentą, kurio metu pateiks prašymą.

„Anksčiau atvykdavusi čia būdavau lyg viešnia, turistė. Dabar turiu galimybę labiau pajausti vietinį gyvenimą. Stengiuosi, mokausi lietuviškai“, – pasakojo S. Carbajal. Lietuvių kalbos ji mokėsi ir pernai.

Sprendimas: kanadietė S. Carbajal sieks lietuviškos pilietybės, nes mama – lietuvė. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

S. Carbajal gyrė ir kursų metodologiją, ir užklasinę veiklą. Labai patiko diena, kai visi paruošė savo nacionalinių patiekalų, dainavo lietuviškas dainas, šoko lietuviškus šokius. „Išmokysiu ir savo draugus, kai grįšiu“, – šypsojosi pašnekovė.

Lietuvių kalba vienija skirtingų pasaulio šalių atstovus, kurie skleidžia gerą žinią apie Lietuvą.

Susikalbėti su močiute

Roberta Falade-Ojo – Didžiosios Britanijos atstovė, kurios mama – taip pat lietuvė. Tėtis – iš Nigerijos.

Kam jai reikalinga lietuvių kalba? „Lietuvoje – šeima, močiutė, pusbroliai. Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje. Mano universitetas Londone rengia 30 savaičių lietuvių kalbos mokymus. Pagalvojau, kad vasarą galėčiau patyrinėti Lietuvą, o paskui grįžčiau į universitetą ir pratęsčiau lietuvių kalbos mokslus. Kai buvau maža, mama su manimi kalbėjo tik lietuviškai. Tačiau paskui – mokykla, draugai, ir pradėjau kalbėti tik angliškai“, – pasakojo R. Falade-Ojo.

Mergina norėtų sklandžiau lietuviškai bendrauti su mama, kitais šeimos nariais. „Močiutė angliškai visai nekalba, todėl šie kursai man labai praverčia“, – teigė pašnekovė ir pridūrė, kad kalbų mokėjimas suteikia laisvę, galimybę pasijusti tam tikros bendruomenės dalimi.

Londonietei patinka unikalus lietuvių kalbos skambesys, nors kai kuriuos žodžius, neslepia, labai sunku ištarti. Mėgstamiausias žodis – „mamytė“. „Patinka „lietus lyja“. Londone visada lyja. Mama dažnai sako: „O, lauke lietus lyja“, – angliškai su lietuviškais intarpais vardijo mergina.

R. Falade-Ojo Londone studijuoja istoriją. Lietuvių kalbos ir kultūros kursuose – nemažai ir istorinių akcentų, kurie merginą domina. Ji neatmeta galimybės Lietuvoje siekti magistro diplomo.

Lietuvių kalba vienija skirtingų pasaulio šalių atstovus, kurie skleidžia gerą žinią apie Lietuvą.

Mokslinis interesas

Ukrainietė Oksana Lebedivna – lingvistė. Be gimtosios kalbos, kalba angliškai, vokiškai, lenkiškai, šiek tiek slovakiškai, turi bulgarų, lotynų kalbų pagrindus.

Mergina gilinasi į istorinę fonologiją. Didžiojoje Britanijoje vykdo projektą, susijusį su istoriniais kalbų fonetikos pokyčiais. „Noriu įtraukti lietuvių kalbą. Man tai iššūkis, bet planuoju Lietuvoje atlikti tyrimą – eiti per kaimus ir klausytis žmonių dialektų. Lietuvių kalba yra vienintelė su tokiais išlikusiais archajiškais bruožais. Man tai labai patinka. Norėčiau apie tai sužinoti daugiau“, – kalbėjo O. Lebedivna.

Prie to prisidėjo prieš šešerius metus studijuojant Varšuvoje sutiktas lietuvis draugas. „Supratau kai kuriuos lietuviškus žodžius, nors lietuvių kalbos nemokėjau. Pradėjau rekonstruoti, galvoti, kodėl šie žodžiai (pavyzdžiui, brolis, sūnus, tėtis ir kt.) yra panašūs, lyginau ukrainiečių ir lietuvių kalbas. Gilinausi į kalbų istorines šaknis. Slavų ir baltų kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų grupei – tos pačios ištakos“, – aiškino ukrainietė ir pakartojo vieno žymaus ukrainiečių istorinės fonologijos mokslininko mintį, kad padorus slavistas, besigilinantis į fonologijos istoriją, privalo kalbėti ir lietuviškai bei rumuniškai.

Kalbėdama apie kalbos istorijos, šalies istorijos išmanymą O. Lebedivna sakė, kad tai labai svarbu identitetui. „Istorija yra labai galinga priemonė kovojant su propaganda, manipuliacijomis. Istorijos žinių neturinčius žmones lengviau apgauti, lengviau įteigti, kad jie yra niekas, tik maža dalis didesnės kultūros, o ne jų pačių šaknys yra galingos“, – sakė O. Lebedivna. Savo šaknų ir istorijos išmanymas suteikia pasitikėjimo, jėgų kovoti už save, už savo žemę ir kultūrą.

Pasirinkimas: britei R. Falade-Ojo ir ukrainietei O. Lebedivnai lietuvių kalba reikalinga dėl skirtingų priežasčių. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Vienija kalba

Mėnesį trunkantys lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursai jau eina į pabaigą. Jie skirti užsieniečiams, norintiems pramokti mūsų kalbos ar patobulinti jos įgūdžius, susipažinti su šalimi. Organizuojami jau daugiau kaip 20 metų.

„Lietuvių kalba vienija skirtingų pasaulio šalių atstovus, kurie skleidžia gerą žinią apie Lietuvą“, – sakė kursų vadovė VDU Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė.

Šiuos kursus šiemet baigia atvykėliai iš Meksikos, Saudo Arabijos, Amerikos, Vokietijos, Sakartvelo, Belgijos, Ukrainos ir kt.