Gyvosios donorystės stebuklas: tėčio inkstas išgelbės sergantį sūnų

Ši transplantacija vyrui bus antroji. Anksčiau jam buvo persodintas mirusio donoro inkstas.

Kaip teigia LSMUL Kauno klinikų gydytojas nefrologas, vyresnysis transplantacijų koordinatorius Andrejus Bura, transplantacija iš gyvo donoro dažniausiai būna sėkminga, transplantuotas gyvo donoro inkstas veikia geriau ir išlieka gyvybingas ilgiau nei transplantuotas mirusio donoro inkstas. 

Ši operacija šiais metais yra pirmoji gyvojo donoro inksto transplantacija Kauno klinikose ir jau septintoji Lietuvoje – šešios tokios transplantacijos šiemet atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Gyvoji donorystė – retesnė

Lietuvoje kol kas gyvosios donorystės atvejai yra gana reti. Daugiausiai tokių operacijų atlikta 2014 metais – 11. 2019 metais įvyko septynios gyvojo donoro inksto transplantacijos, 2020 metais – vos trys.

Didžioji dauguma inkstų transplantacijų atliekama iš mirusio donoro. Per metus registruojama iki 100 tokių operacijų. Jei abu donoro inkstai yra sveiki, jie persodinami dviem ligoniams.

Gydytojas A. Bura pastebi, kad daugiausiai nuogąstavimų dėl gyvosios donorystės paprastai turi ne donorai, o recipientai. Jie nerimauja, kad vieno inksto pašalinimas pakenks artimojo sveikatai.

Gydytojas nefrologas pataria mažiau nuogąstauti ir pasikliauti gydytojų profesionalumu. Gyvosios donorystės transplantacija atliekama tik tada, kai medikai įsitikina, kad potencialaus donoro fizinė sveikata yra gera ir abu inkstai veikia puikiai.

Tam, kad žmogus galėtų padovanoti savo inkstą, atliekama itin daug įvairiapusių tyrimų. Siekiama, kad intervencija donorui turėtų kuo mažesnių pasekmių, o po transplantacijos donoro sveikatos būklę nuolat seka ir vertina nefrologai.

Turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas

Europos transplantologai taip pat sutaria, kad geriausias gydymo būdas pacientui, sergančiam galutinės stadijos lėtine inkstų liga, yra gyvojo donoro inksto persodinimas. 2017 m. paskelbtose Europos Sąjungos transplantacijų rekomendacijų gairėse pabrėžiama, kad esant galutiniam inkstų funkcijos nepakankamumui transplantacija turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas. Antrasis rekomenduojamas gydymo būdas – peritoninė dializė.

Tik netikus pirmiesiems dviem gydymo būdams siūloma taikyti hemodializę. Lietuvoje dažniausiai pacientui nesupažindinus su kitais galimais gydymo būdais iš karto siūloma hemodializė.

Gyvojo donoro inksto transplantacija ypatinga tuo, kad recipientui nereikia laukti, kol atsiras donoras, be to, tai padeda išvengti komplikacijų, atsirandančių dėl ilgalaikio dializių taikymo.

Lietuvoje gyvuoju donoru gali būti sutuoktinis arba artimu giminystės ryšiu su recipientu susijęs giminaitis – mama, tėtis, sesuo, brolis, teta, dėdė. 

Mūsų šalyje įteisinta ir porinė donorystė. Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui. Tokių transplantacijų mūsų šalyje dar nėra atlikta.

Šiandien Lietuvoje inkstų transplantacijos laukia 107 asmenys, 67 iš jų yra aktyvūs, t. y. pasiruošę operacijai. Jiems tai – vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą.