Gydytojas: operacinėje „Modern Talking“ ar „Bee Gees“ – kaip tik

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Ryte šio žmogaus akyse – sergantys pacientai, o vakare – šokanti publika. Sunku patikėti, kad galima vienu metu būti ir vaikų chirurgu, ir didžėjumi. Kitąmet rezidentūrą baigsiančiam medikui Benediktui Jonuškai, muzikos pasaulyje dar žinomam kaip BeLeo, žodis „neįmanoma“ neegzistuoja.

– Jūsų akimis, vakarėliuose žmonės jau atsipalaidavę?

– Visiškai, jokio susikaustymo. Nieko keisto, žmonės pasiilgę socializacijos, miesto. Pirmi vakarėliai po tokios pertraukos buvo gana keisti, kai grojau jau ne namuose, ne radijuje, bet žmonėms. Aišku, viskas pasikeitė po karantino. Žmonės, išsiilgę vieni kitų, linkę mėgautis laiku bendraudami, tad didžėjaus darbas, t. y. grojama muzika, lieka antrame plane. Kita vertus, visai neseniai grojau viename Kauno klube, kur sausakimša auditorija šėlo iki pat 6 val. ryto, tad būna visaip. Klausimas, kiek ilgai galėsime džiaugtis atlaisvėjusia kasdienybe.

B.Jonuškos darbo vietoje – traumatologo kabinete – visada groja muzika, o kai kurie pacientai net paprašo pagarsinti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– O ligoninės koridoriuose vis dar tvyro įtampa?

– Kadangi nedirbau COVID-19 skyriuje, tai įtampos nebuvo ir karantino metu. Dirbame viename burbule, kuriame visi pacientai ir jų tėvai testuojami, ir nesvarbu, ar pasiskiepiję, ar ne. O šiaip kartu su kolegomis pastebime, kad prieš kurį laiką pacientų, atskubančių dėl, tarkime, mažesnių problemų, buvo kur kas mažiau negu dabar.

– Ar kelia nerimą naujoji delta atmaina?

– Kelia nerimą ne pati atmaina, o būtent jos imlumas. Ji plinta 2,5 karto greičiau nei britiškoji. Ekspertų akimis, jeigu visų pasiskiepijusiųjų skaičius, tarkime, siekia 40 proc., tai skiepai, matant plitimą ir atmainos savybes, tampa nebe tokie efektyvūs. Tokiu atveju visos populiacijos atsparumas gali siekti vos 10 proc. Tai yra tas pats, ką mes patyrėme praeitą rudenį. Kažin ar norėtųsi dar kartą išvysti visuotinį užsidarymą ir sausakimšas ligonines. Portugalijos žingsniai link užsidarymo ir Rusijos pavyzdžiai rodo būtent tai, kad reikia ruoštis. Baisiausia, kad delta atmaina yra agresyvesnė jaunų žmonių, vaikų atžvilgiu. Nors vaikų iki dvylikos metų nepaskiepysi, tačiau vyresni gali tai padaryti, kad įgytų imunitetą. Kitų šalių patirtys rodo, kad paskiepyti žmonės nemiršta nuo COVID-19 infekcijos ir iki 99 proc. sumažėja hospitalizacijų. Dėl naujų atmainų skaičiai ateityje tikrai skirsis, bet be skiepų neišsisuksime.

Gydytojui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikia turėti kokią nors malonią veiklą, nes gali labai lengvai nuvažiuoti stogas.

– Ar greičiau pavargstate, kai bandote suderinti budėjimus ligoninėse ir didžėjaus darbą?

– Jei atvirai, galbūt atpratau nuo vakarėlių karantino metu, nes tuo laikotarpiu būdavo tik darbas ligoninėje, studijoje ar radijuje. Kita vertus, dabar jau stengiuosi pasilikti daugiau laiko poilsiui. Tikrai greičiau pavargstu, bet pasiilgau ir judesio, o tai atperka visą nuovargį, kai, pavyzdžiui, po grojimo grįžtu patenkintas namo.

– Pamenate beprotiškiausią laikotarpį, kai buvo užklupęs darbų maratonas?

– Kalbant apie grojimus, tai vienas tokių įsimintinesnių buvo, kai vieną penktadienį reikėjo groti Vilniuje, o kitą dieną Nidoje. Palinksminęs publiką ten, paskutiniu keltu kėliausi į Klaipėdą ir galų gale grįžęs į sostinę kitą dieną vėl stovėjau prie pulto – turėjau groti viso renginio metu. Prie muzikinių reikalų tą savaitgalį užtrukau bene 30 valandų. Taip sakant, atėjo, praėjo, patiko, bet daugiau nekartoju. Prireikė laiko atsigauti.

– Kokia yra toji paslaptis, leidžianti neužmigti per visą budėjimo ligoninėje laiką?

– Budėjimas yra toks dalykas, kad niekada nežinai, kaip viskas bus. Intensyviausias, kokį teko patirti, buvo tada, kai dirbau sostinės Lazdynų ligoninėje suaugusiųjų skyriuje. Tądien per parą buvo paguldyti 22 pacientai. Be pacientų priežiūros, turėjome aštuonias operacijas, dar keturis perdavėme kitai brigadai, kuri budėjo kitą dieną. Tąkart atrodė, kad niekur nespėju, o dirbti reikėjo daugiau nei parą, kol susitvarkėme. Po tokių dienų tarsi iškrenti iš normalaus ritmo, bet toks tas darbas. Būtent todėl kai kada ir būna pikta dėl žmonių, kurie trečią nakties atvažiuoja dėl pilvo skausmų, kurie pasibaigė jau bevažiuojant.

– Ar neteko pramiegoti ko nors svarbaus darbo metu?

– Vienąkart per budėjimą nusprendžiau atsisėsti ir pailsėti. Kaip tik buvau pamiršęs įsijungti telefono garsą. Natūralu, kad užmigau, o po valandos prabudau nuo beldimo į duris. Pažvelgiau į telefoną, pamačiau, kad praleidau dvylika skambučių, o priėmimo skyriuje laukė pacientų eilė. Buvo tikrai labai nemalonu… Nuo to laiko garsas nuolat įjungtas, o suskambus žadintuvui, nepaisant to, ar esu pavargęs, ar ne, – visada keliuosi.

– Ar ligoninėje darbo metu klausotės muzikos? Jei taip, kokios?

– Mano darbo vietoje – traumatologo kabinete – visada groja muzika. Būna net ir tokių atvejų, kai atėję pacientai prašo pagarsinti. Taip pat ir operacinėje, kai būna ilgesnės operacijos, įsijungiame muzikos, kad nekankintų spengianti tyla ir kad nuotaika būtų geresnė. Kadangi komandoje gana dažnai darbuojasi vyresnio amžiaus medikai, tai esame išsibandę: „Modern Talking“ ar „Bee Gees“ repertuaras – kaip tik.

– Ar esate sutikęs savo pacientų vakarėliuose? Kokia būna jų reakcija?

– Pasitaiko. Prieina, pasilabina, pagaliau klausia, kur galėjo mane matyti ar iškart prisistato ir primena, kad jų vaiką operavau ar gipsavau. Kai mano hobis netrukdo darbui ligoninėje, kai stengiuosi viską atlikti kokybiškai ir žmonės patenkinti, tai ir emocijos pakilios. Tiesa, nesvarbu, kur gydytoją besutiktum – ar parduotuvėje, ar vandens parke – reikia nepamiršti, kad medikai irgi yra žmonės, turintys savų pomėgių, veiklų. Be jokios abejonės, tų reakcijų būna visokių, bet dažniausiai – teigiamos.

B.Jonuška ragina nepamiršti, kad medikai irgi yra žmonės, turintys savų pomėgių ir laisvalaikio veiklų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– „Medikas didžėjumi būti negali“ – ar išgirstate tokių replikų?

– Labai retai. Dažniausiai vyresnės kartos žmonės mano, kad, jei dirbi gydytoju, visą savaitę ir kiurksai ligoninėje, esą ligoninė tau turi būti viskas. Tai yra senamadiškas požiūris, kuris keičiasi taip pat, kaip ir keičiasi kartos. Jeigu nori būti geras specialistas, turi būti pailsėjęs. Juk akivaizdu, kas būna, kai perdega žmonės, tiesa? Turiu omenyje savižudybes ar kitus kraštutinius atvejus: ari, ari ir save pamiršti, o kai prisimeni, tai jau būna per vėlu. Ne kartą esu sakęs: man šeima yra svarbiausia, o paskui jau galima galvoti apie darbą, hobius, pomėgius. Aišku, reikia ir tų visiškai atsidavusių – juk taip turbūt ir gimsta genijai, moksliniai atradimai… Bet manau, kad gydytojui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikia turėti kokią nors malonią veiklą, nes stogas gali labai lengvai nuvažiuoti.

– Nusifilmavote vaizdo įraše „Petys už laisvę“, kur raginate skiepytis. Buvote pašieptas pabrėžiant jūsų darbų nesuderinamumą?

– Nieko naujo šiame fronte. Labai normaliai sureagavau, pasijuokiau ir tiek. Suprantu, kad skamba šokiruojančiai, kai didžėjus siūlo, kaip buvo ištarta vaizdo įraše, susileisti, t. y. vakcinuotis. Geriau didžėjus kviečia skiepytis, o ne nusipirkti narkotikų, ką kartais galima pastebėti vakarėlių metu. Verta paminėti, kad kiekvieną veiklą galima labai lengvai pašiepti. O pomėgiai – kiekvieno reikalas. Pavyzdžiui, vieni gydytojai mėgsta nardyti su rykliais, kiti – šoka tango, treti – dirba kepėjais ar tiesiog po darbo keliauja į vandens parkus.

– Esate aktyvus socialiniuose tinkluose. Ar ten sulaukiate prašymų patarti sveikatos klausimais?

– Kiekvieną dieną. Sekėjų yra tikrai daug, tad ir klausimų būna nemažai. Nors konsultacija internetu niekada neatstos gyvos, bet bent jau taip galima pasakyti žmonėms, kai klausia dėl įvairių negalavimų, ar reikia kreiptis į gydytoją, ar ne. Problemų nekyla, kol spėju atrašyti visiems.

Geriau didžėjus kviečia skiepytis, o ne nusipirkti narkotikų, ką kartais galima pastebėti vakarėlių metu.

– Nemanote, kad ir nuotoliniu būdu pagalba gali būti nors kiek efektyvi?

– Skubi pagalba turi būti suteikiama gyvai: čia ir dabar. Taip, pavyzdžiui, mūsų ligoninėje radiologai puikiai dirba ir nuotoliniu būdu: gauna nuotrauką, parašo, kas ir kaip, perduoda kitam klinikos darbuotojui, ir šis jau vertina situaciją, bet… Gyvo kontakto tikrai nepakeisi, o ypač chirurginiais klausimais, kai reikia pamatyti, pačiupinėti, išsiaiškinti, kuo skundžiasi pacientas. Kai kas tikrai galėtų būti gydoma nuotoliniu būdu. Tai, mano galva, yra medicinos ateitis.

– Kuris jausmas mielesnis širdžiai: kai pacientas nusišypso, ar kai pavyksta išjudinti nejudrią publiką?

– Išjudinti nejudrią publiką, nes pacientą pralinksminti yra kur kas lengviau. Jei reikėtų rinktis tarp sėkmingos sudėtingesnės operacijos ir publikos išjudinimo, tai vienareikšmiškai rinkčiausi pirmąjį variantą. Emocija šokio aikštelėje būna laikina. Visai kas kita – pagelbėti sergančiam žmogui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

na...,,,.koks lesimas toks ir pisi....as,,,

na...,,,.koks lesimas toks ir pisi....as,,, portretas
po ,,repuojancio ,,, ar ,,rokuojancio,,, chirurgo peilio ,,,isgijes,,, ligonis ...visa likusy gyvenima luosas vaiksto arba guli y lubas akis ysmeiges kol numirsta [zinoma jei gyvas po operacijos islieka] ....manau viskam turetu buti laikas , laikas gydyt .laikas didzejum but... jei viskas is karto --gaunasi,,, kreivas vaikas,,,

hirugas turi tureti poilsio rezima

hirugas turi tureti poilsio rezima portretas
kaip po vieno darbo gali dirbti hirurgini darba sito nesuprantu.

MAMUTE

MAMUTE portretas
SAUNUOLIS ! As tik uz
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių