Globotinių šypsena ar apkabinimas atperka visus rūpesčius

Tiek Edita, tiek Gediminas Jančaičiai yra kilę iš trijų vaikų šeimų. Prieš 30 metų, sumainydami aukso žiedus, jie sutarė: augins tiek pat vaikų, kaip ir jų tėvai. Bet kaip sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Šiandien Domeikavos seniūnijoje, Radikiuose, gyvenančių Jančaičių namuose klega vienuolika vaikų. Visi jie – šeimos globotiniai, nes trejetas savų jau yra pasukę savais gyvenimo keliais. Iš viso šeimoje pabuvojo 21 vaikas, o daugiausia vienu metu gyveno keturiolika: du biologiniai ir dvylika globotinių.

Globėjais Jančaičiai tapo neplanuotai. "Mūsų vyriausioji dukra jau studijavo Vytauto Didžiojo universitete, kai mirė vyro sesuo, našlaičiais palikdama dešimties ir dvylikos metų berniukus. Nė akimirkos nedvejodami juos parsivežėme pas save ir taip prieš devynerius metus prasidėjo vaikų globa. Lankėmės įvairiuose kursuose, kad gautume kuo daugiau informacijos. Po kiekvieno tokio susitikimo kildavo minčių, kad reikia suteikti namus dar vienam vaikučiui, juolab kad vietos pas mus netrūko", – prisiminė E.Jančaitienė.

Iš karto pavadino mama

Edita su vyru parsivežė laikinai pasisvečiuoti šešiametį berniuką iš vaikų namų. "Jam labai trūko šeimos, vaikas jau patį pirmą vakarą mane pavadino mama. Po antrojo pasisvečiavimo jis pas mus pasiliko visam laikui", – viena jautriausių akimirkų pasidalijo moteris.

Jam labai trūko šeimos, vaikas jau patį pirmą vakarą mane pavadino mama.

Šiuo metu globotinių amžius yra nuo dvejų iki penkiolikos metų. Ir visi jie Editą vadina mama, o Gediminą – tėčiu. Prieš dvejus metus, sūpuodami du kūdikius, Jančaičiai parsivežė naujagimį. "Pas mus jau gyvenančių sesučių mama pagimdė dar vieną vaikelį, nusprendėme, kad visi jie turi augti kartu. Tuo metu kaip tik rašiau bakalauro darbą, vyras labai padėjo rūpindamasis vaikučiais ir drauge įveikėme visus sunkumus", – pasakojo pašnekovė.

Globėjai patvirtino visus globojamus vaikus mylintys kaip savus, besąlygiškai. O jie visi yra skirtingi savo charakteriais ir pomėgiais. Moteris pastebi, kad su mažiukais yra paprasčiau, jie greitai pripranta, įsilieja į šeimą. "Mažiukai tiesiog reikalauja dėmesio ir meilės, mes tai suteikiame ir jie auga kaip savi. Vyresnių kaip dešimties metų poreikiai jau kitokie: jiems labai svarbūs bendraamžiai, jie nori būti pastebėti ir įvertinti draugų, o patirtis atsineša iš šeimos. Tenka įdėti daugiau pastangų, kad didesnių vaikų širdyse atsirastų pasitikėjimas", – patikino globėja.

Puoselėja gražią tradiciją

Moteris neslėpė, kad į šeimą patekusiems vyresniems vaikams iš pradžių suteikiama daugiau laisvės, "Kol pripranta, leidžiame stebėti pas mus vykstantį gyvenimą, jaukinamės ir šildome dėmesiu. Tačiau vaikus reikia ne tik prižiūrėti, bet ir auklėti, todėl, laikui bėgant, įtraukiame į veiklas, pripratiname prie dienotvarkės, nubrėžiame ribas, kad suprastų ir jaustų atsakomybę. Visi mūsų vaikai turi pareigas", – aiškino E.Jančaitienė.

Mažiukai mokosi kantriai sėdėti, klausytis kitų, vyresnieji – pamąstyti.

Šie globėjai puoselėja tradiciją, kuri dar labiau sujungia didžiulę šeimą: kiekvieną sekmadienį visi kartu, pietų metu, susėdę ratu prie stalo, skaito Šventąjį Raštą. "Skaitome paeiliui: ir mažieji pirmokėliai, ir suaugusieji po pastraipėlę, vaikams suprantamas vietas, dažniausiai apie vertybes. Pastebėjau, kad tokie susibūrimai labai stiprina bendrystę šeimoje. Mažiukai mokosi kantriai sėdėti, klausytis kitų, vyresnieji – pamąstyti. Po to aptariame savaitės įvykius, kas įvyko gero, o kas nepasisekė, prisimename daug džiugių akimirkų, pasijuokiame. Vaikams tokie pasisėdėjimai patinka, jie suartina mus visus, nelieka nė vienas pamirštas ar nepastebėtas, pakalbiname kiekvieną. Jau dabar mažieji patys klausia, kada ateis vėl sekmadienis ir skaitysime Šventąjį Raštą. Stebuklai vyksta mažuose dalykuose, nes tokių akimirkų metu mes patiriame džiaugsmą ir keičiamės patys", – pasakojo moteris.

Edita patikino: ją ir vyrą džiugina kiekvienas vaikų apkabinimas, geras žodis, nuoširdus ačiū. Ne mažiau džiugina ir kiekvienas kartas, kai surandamas raktas į vaiko širdį. Paklausta, kas šiame darbe yra sunkiausia, globėja ilgai mąstė ir atsakė vos vienu sakiniu: sunkiausia išgyventi globotinių paauglystę. "Tuomet svarbu išlaikyti vidinę pusiausvyrą, ramybę, ugdyti kantrybę ir nepykti, nepaisant to, ką globotiniai iškrėtė", – kalbėjo globėja.

Santūriai ji kalbėjo ir apie finansinius dalykus. Globėjos žodžiais, valstybės skiriamų lėšų tikrai užtenka elementariems vaikų poreikiams: maistui ir drabužiams. Tačiau dažniau tenka remontuoti patalpas, greičiau iš rikiuotės išeina buitiniai prietaisai. Jančaičių šeimoje augantys vaikai lanko įvairius būrelius, keletas – muzikos ar dailės mokyklas. "Teko pirkti pianiną, o šis instrumentas kainuoja nemažus pinigus, kitas vaikas groja saksofonu. Be pagalbos iš šalies būtų sunku globotiniams suteikti daugiau galimybių lavintis ar kurti savo aplinką. Esame labai dėkingi Kauno rajono savivaldybei, kuri kompensuoja patirtas išlaidas. Be šios paramos būtų gerokai sunkiau, o juk labai norisi, kad vaikai užaugtų išsilavinę, pasiektų tuos tikslus, kurių trokšta", – sakė E.Jančaitienė.

Suteikia tvirtą pagrindą po kojomis

Lietuvoje liepos pirmąjį sekmadienį minima Globėjų diena. Ji vos prieš porą metų įtraukta į atmintinų dienų sąrašą. Liepos 5 d., minint Globėjų dieną, Kauno rajono Babtų Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje bus laikomos šv.Mišios už globėjus.

"Ne visi vaikai turi galimybę užaugti saugioje namų aplinkoje gaunant dėmesio ir jaučiant rūpinimąsi. Dėl įvairiausių priežasčių vaikai, laikinai ar nuolatinai, netenka savo artimųjų, įprastos aplinkos, kurioje augo. Kartais jiems reikia globos ir namų aplinkos tik laikinai, kol stabilizuojasi artimųjų gyvenimas, kol šeima pasveiksta, atsikratydama laikinų nesklandumų. Kartais vaikai neturi kur sugrįžti, nelieka tvirtos žemės, kurioje jie galėtų įleisti šaknis. Globėjai – žmonės, suteikiantys tvirtą pagrindą po kojomis, padedantys išgyti nuo patirtų emocinių traumų, praradimo jausmo, suteikiantys galimybę vaikui sustiprėti, kartais – atrasti naujus namus", – sakė Kauno rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė.

Kauno rajone esantis Vaiko gerovės centro "Gynia" Globos centras jau kelerius metus dirba su Kauno rajono globėjais, teikdamas jiems emocinę / psichologinę paramą globos procese, organizuodamas būsimų globėjų mokymus, savitarpio palaikymo grupes, skatindamas Kauno rajono bendruomenės šeimas rūpintis be tėvų globos likusiais vaikais. Šiuo metu Globos centras dirba su 145 globojamais vaikais. Nuolatinėje globoje yra 110, laikinojoje – 35 vaikai. Globos centras teikia ir savo paslaugas bei pagalbą įtėvių šeimai. Kauno rajone yra trys šeimynos, globojančios vaikus.

Globos centras yra parengęs vienuolika globėjų, nesusijusių giminystės ryšiais, iš kurių du globėjai – kriziniams atvejams, kurie paruošti priimti vaiką, paimtą iš nesaugios aplinkos, bet kuriuo paros metu. Globos centro darbuotojai konsultuoja vaikus ir globėjus, lankosi šeimose, stengiasi sukurti artimą ryšį su globėjų šeimos nariais, tarpininkauja iškilus sunkumų. Globėjai suteikia vaikams namus ir saugumą, dalijasi savo rūpesčiu ir meile. "Gynios" darbuotojai lydi šeimą ir globojamą vaiką globos kelyje, kol jis sugrįžta pas tėvus ar pradeda savarankišką suaugusiojo gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vanga

Vanga portretas
Ar nebijote , draugas "chm", kad po tokio jūsų komentaro gali žaibas į niekingą jūsų esybę imti ir pataikyti? Bumerango dėsnis Visatoje vis dar veikia...Gerb. Jančaičiams- kuo geriausios kloties!

chm..

chm.. portretas
ir jie suteikia demesio visiems 11 vaiku? Aha... Na, bet is 11-os vaiku daug globos pinigeliu susidaro..

Jolanta

Jolanta portretas
Nuostabūs žmonės. Įkvepianti istorija
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių