Nepavaldūs laikui

Laikas smarkiai pakoregavo grožio sampratą ir moterų atvaizdą veidrodyje. Neliko siūlo storio antakių – vietoje jų pieštuku braukti, dvigubai storesni, nei Dievas davė.

Veiduose lūpdažiais dramatiškai išryškintų Kupidono lankų taip pat nepamatysite, o lūpų, sprogstančių nuo botulino toksino injekcijų, nesuskaičiuosite. Drabužiai? Anuomet atidengdavusios tik kelius, riešus ir kaklą, dabar stiliaus ikonos drąsiai nuogina pečius, o apvalius sėdmenis spraudžia į lateksines kelnes. Bėgantys metai įsisuko ir į kvepalų buteliukus. Antai nuo 7-ojo dešimtmečio moterys ėmė geisti lengvų ir gaivių kvapų, o po dešimties metų jos jau maudėsi baltų gėlių ir ryškesnių rytietiškų kvapų dulksnoje. Dar vėliau ant naktinių stalelių rikiavosi ryškūs ir svaiginantys aromatai, žinomi "Opium" ar "Poison" vardais.

Kuo kvepėjo 1919-ųjų Kauno damos? Istorikai atsakytų – pramone. Miestui tapus laikinąja sostine, prasidėjo spartus pramonės augimas, o avalynė, drabužiai, plytelės ir metalas iš vietos fabrikų keliavo net už šalies ribų.

Sukūrė "bestselerį"

Kauno muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja Inga Puidokienė paprieštarautų – tarpukario kaunietės kvepėjo alyvomis.

"Žinoma, ne visos. Kvepalus sau galėjo leisti tik pasiturinčios damos. Kitos gi kvepėjo muilu. Tiesa, ir ši prekė nebuvo visoms įkandama", – pakilusi laiptais į antrąjį Kauno rotušės aukštą I.Puidokienė plačiai atvėrė sunkias medines duris.

Kvepalus sau galėjo leisti tik pasiturinčios damos. Kitos gi kvepėjo muilu.

Nosį subtiliai užkuteno pavasarinė alyva, stikliniame buteliuke užkonservuota, veikiausiai, trečiame dešimtmetyje. Būtent tada, t.y. 1921 m., buvo įsteigtas moderniausias kosmetikos ir parfumerijos fabrikas Kaune "Florance". Čia buvo gaminami sieros-deguto, lelijos pieno ir vazelino muilai. Bene labiausiai graibstomas buvo "Jaunystės muilas", moteris tariamai gelbėjęs nuo odos senėjimo.

"Florance", su kuriuo siejama ir Kauno parfumerijos pramonės pradžia, anot I.Puidokienės, iš kitų gamintojų išsiskyrė savo parfumerijos produktais ir gaminiais, papildytais alyvų aromatu. Parfumeriai maišė atsivežtines kvepalų esencijas, tačiau nevengė eksperimentų – patys mėgino kurti originalius lietuviškus odekolonus ir kvepalus. Tikru to meto bestseleriu Kaune tapo  "Lilas de Lituanie".

Inga Puidokienė

Dovanojo kaunietė

Nors ant buteliuko, kuris šiuo metu saugomas Kauno muziejuje, rašoma "Gėlių kvapas", spėjama, kad tai galėtų būti tas pats "Lilas de Lituanie", tik su lietuvišku pavadinimu.

"Sunku pasakyti kelintais metais išleisti šie kvepalai. Nei ant buteliuko, nei ant dėžutės nėra datos. Vis dėlto manome, kad jie trečiojo dešimtmečio", – užsimovusi baltas pirštines I.Puidokienė iš po stiklo atsargiai traukė kvapnų tarpukario liudininką, kurį nesunkiai galima supainioti su garsiaisiais "Chanel". Kvepalus dovanojo kaunietė Milda Mildažytė-Kulikauskienė – nuolatinė muziejaus rėmėja eksponatais.

"Kvepalai ponios Mildos mamos. Matyt, tvarkydama namus atsitiktinai juos rado", – eksponatu, papildžiusiu tarpukario ekspoziciją, džiaugėsi I.Puidokienė.

Kvepalų buteliukas išlikęs originalioje pakuotėje – popierinėje, alyvų kvapu permirkusioje dėžutėje. Kvapnaus, tamsaus gintaro spalvos skysčio likę ir stikliniame buteliuke. Pradžioje bandę jį atsukti, galiausiai muziejininkai nusprendė eksponatą palikti ramybėje.

"Galbūt uždžiūvęs kamštukas ir yra geroji priežastis, leidusi išlikti kvepalų koncentratui. Mes vatos gumulėliu perbraukėme popierinės pakuotės sieneles, todėl kiekvienas jūsų gali bent preliminariai įsivaizduoti, koks yra "Gėlių kvapas", – visus norinčiuosius užuosti tarpukarį Kauno istorijos skyriaus vedėja kvietė suskubti iki rugpjūčio pabaigos.