Gaisrą Alytuje tramdę Kauno ugniagesiai: atrodė, kad vaikštome tarsi virš ugnikalnio

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Eimantas, Laurynas ir Virgilijus – trys  Kauno ugniagesiai, vykę gesinti milžiniško gamyklos gaisro Alytuje, "Kauno dienai" teigė, kad tai buvo vienas didžiausių gaisrų jų darbo istorijoje.

Pokalbio pradžioje vyrai užsimena, kad, be jų, į Alytų vyko ir ketvirtas kolega Darius Plenta: "Jis šiandien jau atostogauja." Pasak pašnekovų, visi vienodai intensyviai ir su atsidavimu stengėsi sutramdyti didžiules liepsnas, kurios galutinai suvaldytos tik praėjus kelioms paroms nuo gaisro pradžios. Tiesa, iki galutinio gaisro likvidavimo turėjo praeiti net dešimt dienų.

Kauniečiai ugniagesiai dienraščiui atskleidė, kas buvo sunkiausia ir kodėl jiems pasisekė labiau nei kai kuriems kitiems ten dirbusiems kolegoms.

Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos ugniagesiai/Laimučio Brundzos nuotr.

Ugnies slibinas

Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos skyrininkas Eimantas Muliuolis prisiminė, kad vykdamas į gaisrą tikrai negalvojo, koks pragaras čia laukia. O ir šeimai apie tai nepranešė – sako, kad artimieji per daugiau kaip 20 jo tarnybos metų prie to įpratę.

Eimantas Muliuolis/Laimučio Brundzos nuotr.

– Visą šalį sukrėtęs gaisras įsiplieskė naktį iš spalio 15-osios į spalio 16-ą. Kada vykote jo gesinti ir kodėl prireikė kauniečių pagalbos?

– Ankstų spalio 16-sios rytą, tik atėję į darbą, sužinojome, kad Alytuje įvyko ši didžiulė nelaimė ir kad reikalinga mūsų pagalba. Mes keitėme kitus kolegas, kurie ten darbavosi nuo pat pradžių. Kadangi gaisras buvo tokio masto, į jį pirmiausia vyko visų artimiausių apylinkių ugniagesiai. Ne išimtis ir mes.

– Ką pamatėte tik atvykę į gaisravietę? Koks pirmas įspūdis?

– Dūmus pastebėjome jau gerokai anksčiau, tik pravažiavę Prienus. Neslėpsiu, iš pradžių nepatikėjau, kad jie būtent šio gaisro. Atrodė, kad tai tiesiog neįmanoma. Tačiau kuo arčiau Alytaus, tuo vaizdas ėmė ryškėti. Prie pat gaisravietės viskas atrodė tiesiog vau. Dūmai, milžiniška liepsna ir neaprėpiamo ploto pastatas.

Sunku buvo įsivaizduoti, kad Lietuvoje yra tokio dydžio patalpų. Čia anksčiau veikė tekstilės gamykla, o vienas iš senųjų Alytaus ugniagesių pasakojo, kad po ja yra rūsys. Jame, pasak alytiškio kolegos, galėjo būti slepiami kariniai tankai. Tai galite įsivaizduoti, koks jo ilgis? Tiesiogine prasme šis pastatas savo dydžiu tiesiog šokiruoja.

– Kuo šio gaisro gesinimas savo sudėtingumu išsiskyrė iš kitų?

– Neslėpsiu, Alytuje darbo tikrai nestigo – visas 12 valandų mums teko 20 m aukštyje su lafetiniu švirkštu kapoti ugnies slibino galvas. Tačiau pats svarbiausias dalykas, apie kurį galvojau ir aš, ir mano kolegos, – mūsų pačių saugumas. Kai dirbi ant stogo, žinai, kad yra didžiulė rizika, jog konstrukcijos ir stogas bet kada gali griūti.

Šiame gaisre ypač sudėtinga buvo tai, kad nuo karščio griuvo stogas, o ugnies židinį tarsi apgaubė betono gaubtas. Po juo visu pajėgumu plieskė ugnis, kurios tiesiogiai mes gesinti negalėjome. Pylėme vandenį ant to betoninio stogo tik vėsindami jį ir malšindami tuos ugnies liežuvius, kurie dega aplink. Tikrai neeilinė situacija.

Dūmus pastebėjome jau gerokai anksčiau, tik pravažiavę Prienus. Neslėpsiu, iš pradžių nepatikėjau, kad jie būtent šio gaisro.

Sudėtinga ir tai, kad labai ilgas laikas, kurį teko praleisti gaisravietėje. Atvažiavai ir žinai, kad įstrigai visoms dvylikai valandų. Fiziškai tai ganėtinai sunku.

– Jūsų nuomone, ar darbas gaisravietėje buvo tinkamai koordinuotas?

– Iš daugelio didelių gaisrų, kuriuos man teko gesinti, šio gaisro gesinimas buvo labai gerai organizuotas. Turėjome geras sąlygas dirbti. Buvo pasirūpinta ir vandeniu, ir maitinimu, atvežta papildomų apsaugos priemonių.

Be to, be ugniagesių, kurie šios nelaimės kontekste linksniuojami dažniausiai, taip pat dirbo ir pareigūnai, medikai, vandentiekio tarnyba ir daugelis kitų. Visiems jiems reikėtų rodyti didžiausią pagarbą.

– Tai visos tos kalbos, kad ugniagesiai dirbo su paprastais respiratoriais, kurie nuo žalingo dūmų poveikio neapsaugo, tik iš piršto laužtos?

– Tądien, kai mes gesinome gaisrą, mums buvo labai palankus vėjas. Viso gesinimo metu dirbome su suspausto oro aparatais, o kai pertraukų metu buvome be jų, dūmais nereikėjo kvėpuoti, nes, kaip ir minėjau, juos nešė visai į priešingą pusę nuo gaisravietės.

Kai kitomis dienomis vėjo kryptis pasikeitė, sutinku, kad sąlygos dirbti ir būti toje aplinkoje tapo žymiai sudėtingesnės. Mums šiuo atžvilgiu labai pasisekė.

– Bet vis vien, degančios padangos juk išskiria daugybę pavojingų sveikatai medžiagų.

– Kadangi ne pirmą kartą teko gesinti padangas, jau važiuodami žinojome, kad degančios jos tampa tikrais nuodais. Dėl tos stengėmės saugoti save, naudojome suspausto oro aparatus ir be reikalo jų nenusiėmėme.

– Bet aplinkiniai gyventojai jų nemenkai prisikvėpavo.

– Žmonėms tikrai buvo sudėtinga. Žinote, mes, ta vadinamoji žemiausia grandis, atvažiavome dirbti svarbiausio darbo – gesinti gaisro. Toliau visais kitais aspektais rūpinosi aukštesnė grandis. Gal per daug panikos buvo sukelta, galbūt nesusikalbėjimas, sugedęs telefonas. Dėl to žmonės tik dar labiau išsigando – nežinodami ar gaudami netikslią informaciją.

– Tačiau buvo ugniagesių, kurie skundėsi sutrikusia sveikata. Ar tai ne nuo tų pavojingų medžiagų?

– Kiek teko domėtis, kolegoms sveikata sušlubavo jau į gaisro gesinimo pabaigą. Tikėtina, kad jau fizinis nuovargis padarė savo – vyrai nepailsėjo, ėjo dirbti kelintą dieną iš eilės. Tada ir prasideda visos problemos. Bet ar tai nuo dūmų ir juose buvusių medžiagų, kol kas sunku spėti.

– Ar buvo akimirkų, kai bijojote dėl savo paties saugumo?

– Vienu momentu, kai stogo vadinamasis bitumas buvo pradėjęs lydytis. Jis taip įkaito, kad atrodė, jog vaikštome tarsi virš ugnikalnio. Tuomet teko aušinti betoną, nes darbą tęsti buvo ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga – galvojome, kad stogas įgrius. Tačiau ėmėmės visų saugumo priemonių ir situaciją suvaldėme.

Eimantas Muliuolis/Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nuotr.

– Jei reikėtų išrikiuoti skalėje gaisrus, kuriuos gesinote. Kurioje vietoje atsidurtų šis?

– Žvelgiant į visus darbo ugniagesiu metus, jis tikrai papultų į didžiausių penketuką. Vykau gesinti padangų gaisro Trakuose, kuris, palyginti su gaisru "Ekologistikoje", buvo palankesnis, nes ten buvo atvira teritorija. Tarp įsimintinų taip pat buvo gaisras Panevėžio bažnyčioje, taip pat keli, kuriuos tenka prisiminti dėl žuvusių žmonių.

Prisiminė "Černobylio" serialą

Tos pačios 5-osios komandos ugniagesys gelbėtojas Laurynas Ivanauskas, žmogus, kuriam kilo idėja kartu su kolegomis filmuotis garsiajame seriale "Černobylis", sako: "Gaisras Alytuje tikrai patenka tarp trijų pačių įsimintiniausių per visą aštuoniolikos metų darbo patirtį."

Laurynas Ivanauskas/Laimučio Brundzos nuotr.

– Ką pamatėte, kai atvykote į Alytų?

– Keičiau dvylika valandų atidirbusį Eimantą, todėl situacija buvo geresnė, ugnis kiek apmalšinta. Visą dieną iki tol stebėjau žiniasklaidoje, kas vyksta gaisravietėje. Galiu paantrinti kolegoms, kad nuotraukose ir vaizdo įrašuose sunku perteikti tos visos teritorijos ir paties pastato dydį. Jis milžiniškas. Todėl iškart buvo aišku – darbas pareikalaus didesnių pastangų.

Įsimintiniausia tai, kad ta stogo dalis, kuri įgriuvo, buvo tokio dydžio kaip mūsų šios gaisrinės pastatas (vieta – Žemaičių pl. 33 – aut. past.) padauginus tris kartus. O pats sudėtingumas – kad milžiniška įgriuva žiojėjo ne kažkur šone, o pačiame pastato centre. Priėjimas prie gaisro židinio buvo itin problemiškas.

– Jūs taip pat dirbote ant stogo. O kaip vyko gesinimo darbai pastato viduje?

– Ten darbavosi trys vadinamieji barai. Kolegos stengėsi numalšinti ugnį prie gaisro židinio, daryti viską, kad ji neplistų. Kiekvienas labai tiksliai žinojo savo užduotį.

Neslėpsiu, mums, dirbusiems ant stogo, tikrai pasisekė kur kas labiau nei dirbusiems viduje. Jiems teko iš arčiau valdyti tas pragariškas liepsnas – ten tiesiog nematai, kur eini, nes visur dūmai, karštis ir ugnis.

– Kas buvo sudėtingiausia?

– Gesinti tamsoje visuomet sudėtingiau nei dieną. Man teko dirbti visą naktį, todėl reikėjo dar daugiau atidumo būnant ant stogo. Jei reikėtų įvertinti, tai šį gaisrą priskirčiau didžiausių gaisrų, kuriuos teko gesinti, trejetukui.

Atmintyje įsirėžė padangų gaisras Trakuose, bendrovės "Norvelita" gaisras ir būtent šis. Tačiau gesinti "Ekologistiką", mano akimis, buvo pavojingiau nei Trakuose. Ten gaisras įsiplieskė plyname lauke, kur tiesiog gesini ir jokio didelio pavojaus nėra. O gesinti gaisrą Alytuje buvo ypač rizikinga – stogas bet kada galėjo įlūžti, galėjo net užsidegti šalia esantys pastatai. Gaisro židinys – viduje, ir tai dar labiau sunkino padėtį.

– Filmavotės seriale "Černobylis". Kas jus paskatino imtis tokios  veiklos? Ar tai buvo išbandymas?

Serialo "Černobylis" filmavimas/Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nuotr.

– Gesinti gaisrus gyvenime tikrai daug sudėtingiau, nors maloni patirtis filmuojantis taip pat pareikalavo pastangų. Nors ir kitokių nei kasdieniame darbe. Seriale filmavosi 50 šalies ugniagesių, dar 50 žmonių teko apmokyti gesinimo įgūdžių. Porą dienų truko mokymasis, paskui beveik savaitę vyko filmavimas. Filmuojama buvo naktimis. Labai didelį įspūdį paliko grandiozinės dekoracijos ir labai aukšto lygio profesionalų komanda – nuolat aplink sukosi 50 aptarnaujančio personalo atstovų. Keista tai, kad vykome tiesiog dėl atrakcijos, o pabaigoje filmavimo sužinojome, kad dar ir pinigų gausime (juokiasi).

Vijo bendrovės šeimininką

Tos pačios komandos ugniagesys Virgilijus Revinskas nedaugžodžiauja: per beveik tris dešimtmečius besitęsiančią darbo patirtį teko matyti visko. Tačiau pripažįsta – Alytaus gaisrą galima tituluoti kaip vieną rimčiausių, kuriuos teko gesinti.

Virgilijus Revinskas/Laimučio Brundzos nuotr.

– Virgilijau, kas jums šiame gaisre įsiminė labiausiai.

– Man labai įstrigo Alytaus meras, kuris ne be reikalo tapo tikru herojumi. Kiek buvau gaisravietėje, tiek jis vis ateidavo: "Vyrai, ar ko reikia, ar ko trūksta." Patys geriausi atsiliepimai apie šį žmogų, kuris labai laiku prisiėmė lyderystę.

Kadangi esu vairuotojas, teko matyti visą darbą, kuris vyko apačioje, ne kaip Eimantui ir Laurynui nuo stogo. Didžiausia pagarba ir kartu užuojauta Alytaus ugniagesiams, kuriems visą šį siaubą teko patirti daug labiau nei mums.

Man labai įstrigo Alytaus meras, kuris ne be reikalo tapo tikru herojumi. Kiek buvau gaisravietėje, tiek jis vis ateidavo: "Vyrai, ar ko reikia, ar ko trūksta."

Turėjau ne tik atlikti patikėtas užduotis, bet ir vaikyti per arti ketinančius eiti žmones. Taip pat ir patį bendrovės vadovą. Iš jo sulaukiau prašymo užkelti ant stogo, tačiau teko paaiškinti, kad mūsų darbo teritorija užtverta ir tokios galimybės nėra.

– Ar teko gesinti gaisrą, kuris būtų sudėtingesnis nei šis?

– Teko gesinti ne vieną nuskambėjusį gaisrą – legendinėje ūkinių prekių parduotuvėje "Buitis", taip pat "Merkurijuje", jau minėtą "Norvelitą". Tačiau šis tikrai ilgai liks atmintyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

jooooo

jooooo portretas
niekam nerekalingi krepsinikai gauna 60 000 per menesi, o savo gyvybe ir sveikata rizikuojantys gaisrininkai dirba uz ...600 eu per men. joo bananu salis

Chamas

Chamas portretas
Alio!kur tu neprautaburni,nemokantis mandagiai diskutuoti!?db net per tv pranesa apie itarimus,tik valdzia bijo vok.ekspertu,kad nerastu tiesos..kokios medziagos dar dege be padangu..reik tiketis,jog tiesa zinos ne tik ten dirbantys ugniagesiai..

Chamas

Chamas portretas
L.laikrastis:"r.karbauskis soka pagal v.landzbergio dudele"..raso:...ir net nesidomejimas,kokios medziagos ir kiek isskiria is 1880tonu deganciu padangu,kurios,beje tebedega,-visa tai siurpina atsakomybes jausmo lietuvos valdzia neturi.
VISI KOMENTARAI 20
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių