Ežerėlis jau nebėra užstrigęs laike: kai kas pasikeitė neatpažįstamai

Prieš kelerius metus Ežerėlio centras atrodė varganai: Kauno ir Liepų gatvių šaligatviai – seni, pakloti prie keturis dešimtmečius, susmegę, o po didesnio lietaus labiau priminė upelius. Pagrindinės mokyklos stadionas buvo nejudintas taip pat nuo jo įrengimo, su sovietmečio stadionų reliktu – naudotomis automobilio padangoms. Apšiurę daugiabučiai, duobėtos įvažos ir kiemai, nuobodžios savo įranga vaikų žaidimų aikštelės.

Daugiau erdvių aktyviam laisvalaikiui

Šiandien durpininkų miesto centro šaligatviai – it sostinės ar kito didmiesčio. Jais smagu ir saugu vaikščioti, o atsikvėpti galima patogiai įsitaisius ant naujų suolelių. "Dabar jau negraži Miško gatvė, planuojame, kad ji asfaltuotinų Ežerėlio gatvių sąraše turi būti pirma", –  sakė Ežerėlio seniūnė Vilmantė Macijauskaitė.

Linksmiau laiką leidžia ir mažieji ežerėliečiai. Prie daugiabučio namo Miško g. 36 įrengta moderni vaikų žaidimo aikštelė. Iš tolo šviečia ir sutvarkytas sporto aikštynas pagrindinėje, Kauno, gatvėje.

Ežerėlio gyventojai visada pasižymėjo kaip sportiški ar bent jau mėgstantys aktyvų laisvalaikį. Pasiekimais garsėja sporto klubas "Ežerietis". Jo nariai sportuoja mokyklos salėje, organizuoja žygius su šiaurietiškomis lazdomis po rajoną ir visą šalį.

"Mes turbūt buvome vieni pirmųjų Kauno rajone, projektinėmis lėšomis įsirengę treniruoklių aikštelę su dirbtine danga, – prisiminė Ežerėlio seniūnė. – Dabar mėgstantiems aktyvų laisvalaikį atsirado dar daugiau galimybių."

Ežerėlio vadinamajame daugiabučių rajone (tarp penkiaaukščių Kauno ir Miško gatvėse) ir prie mokyklos naujai įrengtose treniruoklių aikštelėse rytais sportuoti mėgsta aktyvios senjoros, po pamokų renkasi moksleiviai, sutemus plūsteli iš darbų grįžę suaugusieji. "Žinoma, tarp pastarųjų taip pat vyrauja moterys", – šypsojosi seniūnė.

Sąskaitos nekelia streso

Patrauklaus miesto įvaizdį kuria ir sutvarkyti daugiabučių rajono kiemai. Jie išasfaltuoti, sutvarkytos įvažos. Prieš kurį laiką, įšokę į renovacijos traukinį, pagražėjo ir patys namai. Tie, kurie suprato renovacijos naudą, laimėjo dvigubai: be gražaus vaizdo, jie gauna ir gerokai mažesnes sąskaitas už šildymą.

"Tiems, kurie gyvena renovuotuose namuose, jau nekyla stresas gavus sąskaitas už šildymą. Anksčiau rankos drebėdavo, kai reikėdavo atplėšti voką. Buvo mėnuo, kai už šildymą teko sumokėti 900 litų – tais laikais vos užteko atlyginimo. Po renovacijos daugiausia esu sumokėjusi 49, o šiltesnį mėnesį mokestis už šildymą – 30 eurų", –  skaičius vardijo V.Macijauskaitė.

Vadinamajame daugiabučių rajone liko nerenovuotas tik vienas namas. "Dabar jis irgi veržiasi į tą traukinį, nes pats sau yra negražus tarp kitų gražių. Renovacijos traukinys nenuvažiavęs, tik šiek tiek parama sumažėjusi", – sakė seniūnė.

Gyventojų skaičiaus kreivė nekyla

"Neturime piliakalnių, kultūros paveldo objektų, miestas jaunas, o didžiausias jo turtas – žmonės, – su pasididžiavimu apie savo gimtinę kalbėjo V.Macijauskaitė. – Į Ežerėlį atsikelia jaunos šeimos, džiaugiasi, kad darželyje yra vietų, dėl ūgtelėjusių vaikų taip pat sukti galvos nereikia – čia pat yra Ežerėlio pagrindinė mokykla."

Neturime piliakalnių, kultūros paveldo objektų, miestas jaunas, o didžiausias jo turtas – žmonės.

Vis dėlto gyventojų skaičiaus kreivė durpininkų mieste kol kas nekyla. "Stovime vietoje. Pastebime, kad padidėjęs senbuvių mirtingumas. Per pastaruosius dvejus metus Anapilin iškeliavo dvylika aštuoniasdešimtmečių. Atvykę gyventi naujakuriai yra kažkur pakibę, jie gyvenamąją vietą registruoja kitur. Realus gyventojų skaičius šiuo metu tikrai viršija 1 800", – pasakojo seniūnė.

Ežerėlyje praktiškai nėra naujų namų statybų, nors ir suformuota nemažai sklypų. Dažniau nauji namai išdygsta sodų teritorijoje. "Mane tai piktina. Pigiau nusipirkę sklypą pelkėje, netrukus atlekia skųstis į seniūniją, kad juos semia", – neslėpė V.Macijauskaitė.

Tapo studentų miestu

Ežerėlyje veikia biblioteka, paštas, verda gyvenimas kultūros centre. "Turime kelias parduotuves, du grožio salonus. Tuo labiausiai džiaugiasi mažus vaikus auginančios mamos ir senjorai. Veikia ambulatorija, tačiau mūsų senjorai tokie užimti, kad sirgti neturi kada, –  šypsojosi seniūnė. – Viename iš dviejų grožio centrų teikiamų paslaugų spektras nesusileidžia analogiškoms Kauno įstaigoms: čia atliekamas masažas, ilgalaikis makiažas, ilginamos blakstienos, daromas manikiūras ir pedikiūras. Visos paslaugos miestietiškos – juk Ežerėlis ir yra miestas."

Lygiai prieš dvidešimt metų Ežerėlyje buvo įsteigtas jaunimo ir suaugusiųjų ugdymo centras, jis veikia ir šiandien. "Praėjus penkeriems metams, tapome bendruomenės centru, tačiau nesiskirstome, dirbame kartu, rengiame įvairius projektus. Džiaugiamės, kad Kauno rajone yra Trečiojo amžiaus universitetas. Ežerėlio fakultetas veikia dar tik dveji metai. Tačiau ir iki tol pagal neformaliojo suaugusiųjų mokymo programą dalyvaudavome ne tik kasmetėse švietimo savaitėse, vykdavo ir daugiau mokymų suaugusiesiems. Ežerėlis nėra kaimas, o miestas, jame daug išsilavinusių žmonių, mokytis poreikį jaučia ne tik tie, kurie išėjo į užtarnautą poilsį ir turi daugiau laisvo laiko. Ir tarp dirbančių atsiranda žmonių, kurie nori pagilinti savo žinias. Buvo laikas, kai mokėmės kompiuterinio raštingumo, konfliktų ir streso valdymo, bendravimo psichologijos, šeimos verslo pagrindų ir kitų dalykų", – vardijo Kauno rajono savivaldybės Aplinkos skyriaus vyr. specialistė-bendruomenių veiklos konsultantė Jolanta Malinauskaitė.

Dabar, kai veikia Trečiojo amžiaus universiteto fakultetas, aktyviajai J.Malinauskaitei, jos žodžiais, belieka paieškoti įdomesnių veiklų ir parengti projektą finansavimui gauti. "Aš džiaugiuosi, kad Ežerėlio žmonės vis dar nori mokytis, jaučia nuolatinį naujų žinių poreikį. Čia išties gyvena šviesūs žmonės", – kalbėjo Jolanta.

Namuose sėdi tik katės

Vasarą Trečiojo amžiaus universiteto Ežerėlyje studentai dalyvavo sveikatingumo stovykloje Jadagonyse, nemažai keliavo Lietuvoje, vyko į Latviją, Lenkiją, Austriją. Dabar organizuojamos ne tik paskaitos, bet ir protmūšiai, kiti renginiai, studentai renkasi į bendras mankštas, vyksta jogos užsiėmimai.

Lina Mieliauskienė Trečiojo amžiaus universitetą lanko antri metai. Ežerėlio senbuvė prisipažino, kad vasarą, kai mankštos užsiėmimai nebuvo organizuojami, jų labai pasigesdavo. "Nesvarbu, kad turime daržus, darbų namuose ir aplink juos, mankštos tai neatstoja. Turime labai gerą trenerę, ji sugeba visus motyvuoti. Ežerėlio gyventojams ši veikla labai patinka, susirenka tiek, kad tenka skaičiuoti, ar visiems užteks mankštos kilimėlių. Judėjimas labai daug reiškia, užsiėmimą baigiame gerai išprakaitavę. Jaučiamės jaunesnės, gražesnės ir sau labiau patinkame", – šypsojosi L.Mieliauskienė.

Viena Ežerėlio gyventoja, nors vaikšto su ramentais, mankštos taip pat nepraleidžia, o pratimus atlieka sėdėdama. Tarp kelių dešimčių dailiosios lyties atstovių pasimankštinti ateina ir vienas vyras.

"Svarbu ne tik judėjimas, bet ir tai, kad neužsisėdime namuose. Dabar, norint ką nors planuoti, reikia pasitikrinti kalendoriuje, ar neužimta ta diena. Net į svečius atvykę vaikai juokauja, kad nėra su kuo nė kavos išgerti, tik katinas namuose sėdi. Svarbu ir bendravimas, bendruomenė tapo kaip viena šeima", – patikino L. Mieliauskienė.