Iš septynių liko keturi

Rugpjūtį bus dveji metai, kai kunigas E. Murauskas vadovauja Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus parapijai. „Koncertavome jau pernai, bet tas blynas buvo labai žalias, neiškepęs, nors ir neprisvilęs. Šiemet ansamblio nariai jau gali groti vieni, be manęs“, – džiaugėsi pašnekovas.

Paklaustas, kaip jam pavyko suburti „Raudondvario daigus“, E. Murauskas situaciją nušvietė nuginkluodamas atvirumu, atmieštu humoro gaidelėmis. „Kai atvažiuoji į naują parapiją, reikia susipažinti. Nuėjau į Raudondvario gimnaziją, aplankiau visas klases, kad ramiai tamsiu paros metu galėčiau po parapiją vaikščioti: kai susipažįsti, tikimybė didesnė, kad jau negausi į galvą, niekas neprisikabins. Prisistatydamas sakiau, kad groju gitara, pakviečiau norinčius nemokamai išmokyti, duoti gitaras, pažadėjau, kad po pusės metų persilauš, po metų gros panašiai kaip aš. Nors Raudondvaryje pasiūla didelė, veikia Garliavos muzikos mokyklos filialas, galų gale ir Kaunas šalia, atsirado, kas užsikabino“, – pasakojo Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijos klebonas.

Po pakvietimo atėjo septyni vaikai, dabar liko keturi. Motiejus Patinskas groja gitara, akordeonu, ukulėle, geba improvizuoti. Paulius Venskus gitara gerai grojo jau prieš metus, o dabar jau – ir solo, bando improvizuoti. Paulius jau pralenkė mane, aš tokio aukšto lygio nesu pasiekęs. Vincas Lazauskas, mano nuomone, pats gabiausias, – jis gali paimti bet kokį instrumentą, ilgai neužtrunka, pora dienų, ir jau groja. Vincas išties turi Dievo dovaną, nors mažiau koordinuotas, ekstremalas, „varomas aviaciniu benzinu“, bet jei susikaupia, viską atlieka puikiai“, – ansamblio narius šmaikščiai apibūdino „Raudondvario daigų“ vadovas. Dažnai gelbsti ir Vinco brolis Jonas su gitara, tik jis užsiėmęs daugybe veiklų, o visus ritmu suvienija Vakaris Gaina – būgnininkas.

Laikas: rugpjūtį bus dveji metai, kai kunigas E. Murauskas vadovauja Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus parapijai. / E. Murausko asmeninio archyvo nuotr.

Nespėja visur važiuoti

Klebono suburta grupė koncertuoja senelių, vaikų globos namuose, vaikų darželiuose, mokyklose. „Vaikams gerai apsibrūžinti, jie pasitempia, grodami publikai. Neretai renginiuose dalyvauja meras, kiti Kauno rajono savivaldybės vadovai, tuomet atsiranda motyvas dar labiau stengtis. Vaikai – labai imlūs, tačiau kartais juos reikia paakinti, paspausti. Jei tėvas nebūtų spaudęs 

W. A. Mozarto, kažin ar jis būtų tapęs pasaulinio garso kompozitoriumi. Net psichologas A. Adleris yra pastebėjęs, kad vaikams reikia drausmės. Tai jie vertina kaip dėmesį jiems, leidžia jaustis svarbiems“, – samprotavo pašnekovas.

„Raudondvario daigų“ vadovas džiaugėsi, kad ansamblį daug kur kviečia, apgailestavo, kad jau nesuspėja visur nuvažiuoti. Net interviu vyko per du pokalbius, ištaikius patogius momentus kunigui esant renginyje. „Esame dar žali, tik vienas labiau prasikalęs, bet smagu išsibandyti. Dalyvavome keliuose konkursuose, viename – Šiauliuose, buvome vieni toje amžiaus ir instrumentų grupėje, neteko varžytis“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

Rimtas išbandymas

Jaunieji bardai grojo ir paskutinį pavasario šeštadienį Raudondvario dvaro parke tradiciškai rengiamame festivalyje „Ant žemės krašto“ – dainuojamosios poezijos gerbėjai čia rinkosi jau aštuonioliktą kartą. Šįkart – iš Raseinių: Darius Leveckis ir Rytas Germanavičius, vilnietė Aldona Stankutė, grupė „Karaliaus vaikai“, Andrius Zalieska-Zala. Groti toje pačioje scenoje su išvardytais atlikėjais „Raudondvario daigams“ buvo pats didžiausias išbandymas, kartu – ir rimta paskata.

 „Raudondvario daigų“ vadovui labiausiai įsiminė koncertas pensionate „Gerumo namai“, Romainiuose. Čia gyvena žmonės, įžengę į gyvenimo rudenį arba turintys negalią. Pabandėme juos sušildyti ir mums pavyko, – džiaugėsi pašnekovas. – Vaikai imlūs, jais tereikia patikėti, tada jie patiki savimi. Žinoma, jei neužpuola tinginys. Nežinau, kiek dar būsiu Raudondvaryje, bet vaikai jau užsikabino, pajuto muzikavimo skonį.“

Stebuklinga galia

Muzika, E. Murausko žodžiais, turi stebuklingą galią. „Kažkada buvau šiek tiek užsidaręs, gitara mane išlaisvino. Dabar, kai pradeda pulti depresija, imu į rankas gitarą. Ji padeda išsilieti ir depresijos – kaip nebūta. Galbūt praeitų ir ką nors apšaukus, bet aš renkuosi muzikinį variantą, nes jis neturi šalutinio poveikio, neišprovokuoja konflikto. Muzikoje – tik septynios raidės (natos – red. past.), bet jos kalba – visiems suprantama ir nuostabi, bet kam suvirpina širdį. Kartą pabandžiau groti lūpine aromonikėle šalia šuns – tą kūrinį baigėme dviese“, – juokėsi klebonas.

Didžiąją dalį „Raudondvario daigų“ repertuaro sudaro autorinės E. Murausko dainos, o kitas renkasi pagal publiką. „Jei tai vaikų darželis, bus vienokios dainos, jei senelių globos namai – kitokios, pavyzdžiui, 

M. Martinaičio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“. Jei reikia pakutenti širdį, renkuosi to paties autoriaus „Severiutės raudą“. Ji labai prasminga ir vaizdinga. Dar vaizdingesnė „Senam sode“ – jos prašau klausytis užsimerkus, nes kitaip bus sunku tą dainą suprasti“, – tvirtino pašnekovas.

Pats E. Murauskas apie gitarą svajojo nuo mažens. „Devintoje klasėje atėjau į tuometę Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą (dabar – to paties pavadinimo gimnazija), kartu su klasės draugais dainavome chore. Jie išgirdo, kad turiu balsą, ir įdavė savadirbę iš lentos išpjautą gitarą su prikaltu grifu, parodė akordus. Taip ir pradėjau, patiko, užsikabinau, grodavome mokyklos šokiuose. Gitara keliavo ir per studijas, o Šiluvoje susitikau su rimtais bardais, pradėjau kopijuoti jų idėjas, mokiausi ir pradėjau tobulėti. Kadangi kažkada buvo užpuolusi liga vardu poezija, tiems eilėraščiams pradėjau kurti muziką“, – atviravo pašnekovas.

Dabar jis „Raudondvario daigų“ grupės nariams užduoda namų darbų – pasirinkti eilėraštį, kuris jiems patinka, ir sukurti jam melodiją. „Ir jiems pavyksta, – džiaugėsi kunigas. – Svarbiausia – įžiebti kibirkštėlę, pastūmėti pajusti kūrybos džiaugsmą, o tada įsijungia programa.“