E. Žiobienė: nebepalaikome ryšių su L. Stankūnaite ir jos dukra

Per pirmąją penkerių metų kadenciją išgyvenusi vadinamąjį violetinį Garliavos skandalą, patyrusi politikų spaudimą ir net grasinimus, susilaukusi dvynių dukrų Edita Žiobienė ryžosi dar vienai kadencijai vaiko teisių apsaugos kontrolierės poste.  Kas lėmė, kad ji nepasirinko lengvesnio darbo ir pati pasisiūlė Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei tęsti tarnybą?

„Patirties būta įvairios, bet tie penkeri metai praėjo gan greitai. Manau, kad yra dar darbų, kuriuos galėčiau atlikti, o sulaukusi Seimo narių palaikymo supratau, jog jie pritaria tam, ką darau“, –LRT.lt sakė antrąją savo kadenciją pradėjusi E. Žiobienė.

– Kas per pirmąją kadenciją buvo sunkiausia?

– Pradžia kontrolierės pareigose buvo iš tikrųjų pati netikėčiausia. Tokios ir susapnuoti nebūčiau galėjusi. Buvau kaltinama tuo, ko nepadariau ir  net nebūčiau galėjusi padaryti. Turiu galvoje tą violetinę Garliavos bangą. Iš tikrųjų ne kartą buvau ir po ta banga, o išnirimas buvo gan sudėtingas.

Savyje reikėjo rasti daug jėgų, komunikuojant  ir su žiniasklaida, ir su politikais, ir su tam tikrų institucijų pareigūnais, kaip neišduoti privačios informacijos, nepažeisti mergaitės teisių, bet kartu nepasakyti to, ko negaliu sakyti ir neatskleisti informacijos, kurios paviešinti neturiu teisės. Kitaip tariant, išmokti bendrauti, nepasakant tam tikrų dalykų, buvo labai sunku. Kartais net jausdavausi bejėgė.

Kita vertus, kai ėjau dirbti į šias pareigas, maniau, kad galėsiu kalnus nuversti, bet po kurio laiko supratau, kad tie kalnai taip lengvai negriūna. O tuos kalnus per daugelį metų suformavo veikianti sistema.

Visiems buvo aišku, kad vaikų išnaudojimo seksualiai problema – labai opi visuomenėje, nors kai kurie faktai ir nepasitvirtindavo. Mūsų tikslas buvo, kad seksualinę prievartą patyrusius vaikus apklaustų psichologai.

Žinojome, jog tam, kad psichologai dirbtų kokioje nors teisėsaugos institucijoje, per metus reikėtų apie 200 tūkst. litų. Kalbėjau su policijos ir prokuratūros vadovais, su visų instancijų teismų atstovais, kol galiausiai buvo rastas sprendimas, kad vaikų psichologai turėtų dirbti teismuose. Tačiau tais metais prasidėjo krizė, ir psichologų etatams įsteigti nebeliko pinigų.

Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad nuo praėjusių metų kiekviename apygardos teisme atsirado po vieną vaikų psichologo etatą. Atrodytų, rezultatas labai minimalus, bet jis pareikalavo ne vienerių metų darbo.

– Jūs pasiekėte savo tikslo, o ar tų psichologų paslaugomis kas nors naudojasi?

– Psichologų konsultacijomis apygardų teismai iš tikrųjų naudojasi, ir mes siekiame, kad jie padėtų ir apylinkių teismams. Psichologai mokosi iš teisėjų, o šie – iš psichologų.
Toks bendradarbiavimas lėmė, kad psichologai teismuose susilaukia pagarbos, ir jų darbu bei jo svarba vis mažiau abejojama.

– Vadinamoji Garliavos violetinė banga į šalį buvo atnešusi baisią suirutę, kurios tvaikas iki šiol jaučiamas. Kaip jums atrodo, kas sukūrė šios baisios istorijos scenarijų?

– Aš ir pati dažnai apie tai pagalvodavau. Jei tą scenarijų iš tikrųjų kažkas kūrė, tai ar žmogaus protas gali būti toks baisus? Kita vertus, kuriant tokius scenarijus, reikėtų puikiai išmanyti valstybės gyvenimą ir numanyti, kur kas galėtų užstrigti. Tačiau šiandien jau akivaizdu, kad buvo ieškota valstybės klaidų. Pati esu mačiusi raštus, skirtus įvairiems pareigūnams. Ir jeigu jų atsakymai tarpusavyje būtų  nesuderinti, tai atsakymuose būtų tam tikrų prieštaravimų, kuriais ir galima būtų pasinaudoti, tarpusavyje priešinant institucijas.

– Garliavoje lankydavosi aukščiausio rango politikai, į šį skandalą buvo įsijungusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir tuometinė Seimo vadovė Irena Degutienė. Ar būtent to ir buvo siekta?

– Remdamasi savo patirtimi, galėčiau pasakyti, jog dažnai žmonės siekia, kad jų problemas spręstų patys aukščiausi pareigūnai, o kartais ir šalies vadovai, nes žemesnio rango valdininkai to atlikti esą nenori arba negali. Todėl Lietuvoje ir buvo pasėtas nepasitikėjimo grūdas daugelyje sričių.

– Ar buvo pasimokyta iš Garliavos skandalo?

– Pamokų buvo. Daugelis pareigūnų tikrai pasimokė, kaip tam tikrose situacijose reikėtų dirbti. Labai norėčiau, kad ir politikai būtų pasimokę – neįsigilinus į vieną ar kitą situaciją, neišsiaiškinus jos priežasčių, nereikėtų pūsti burbulų.

O Garliavos skandalo atveju reikėtų pripažinti, kad juo pasinaudojo politikai, bet ir jais buvo pasinaudota. Tik gal ne visiems pakanka valios sau pripažinti, kad jais buvo taip bjauriai pasinaudota.

– Ar jumis Garliavos skandalo metu buvo bandoma manipuliuoti?

– Į Seimą įvairiais klausimas ir įvairių komandų buvau kviečiama kiekvieną savaitę. Ne kartą esu išgirtusi, kad man reikėtų tik suabejoti teismų sprendimais. Tiesa, tokius žodžius išgirsdavau iš pavienių Seimo narių.