„Driežo namų“ šeimininkė miega su savo iguanomis Pereiti į pagrindinį turinį

„Driežo namų“ šeimininkė miega su savo iguanomis

2017-04-02 18:00

"Ar driežus myliu labiau už vyrus? Žmogus yra žmogus. Su visais bendrauju vienodai, bet driežai – kaip šeimos nariai. Turbūt be jų negalėčiau gyventi", – prisipažino Linksmakalnyje kartu su krūva iguanų gyvenanti įstaigos "Driežo namai" direktorė Rima Ratkevičienė.

Grafas, Raganosiukė, Bubu

Kukliai įrengtame name – vėsu. Tačiau, vos pravėrus stiklines galinio kambario duris, iškart pajunti stiprų skirtumą – padvelkia šiluma. Čia šildomos ir grindys.

Ir po akimirksnio supranti, kodėl Rima savo įstaigą pavadino "Driežo namais". Prieš akis – keliolika terariumų trimis aukštais ir už stiklinių sienų sustingę, žiovaujantys, judantys spalvingi 40–120 cm ilgio driežai – Amerikos tropikų ir Meksikos iguanos.

Nuoširdi moteris tik gūžtelėjo pečiais paklausta, kiek jų turi. "Viena... Trys... Penkios, šešios, septynios... Dešimt... – kelis kartus driežus perskaičiavo 57 metų R.Ratkevičienė. – Berniukas Bubu ir mergaitė Skorpė – jau seniai mano. Pastarąją išmetė žmonės, kai ji nusitraukė uodegą. Kelios turbūt liks. Grafo šeimininkai užsienyje ir apsispręs, ar liks emigracijoje. Dar – Raganosiukė, Žaliukė. Ten – Maksas iš Botanikos sodo..."

Kai kuriuos driežus už penkis eurus parai šeimininkai palieka "Driežo namų" roplių viešbutyje. Rima juos ne tik prižiūri, maitina, bet ir gydo – dažnai žmonės iguanas įsigyja neturėdami patirties ar informacijos.

Vėžliukai auga!

"Svirpliai", – mostelėjo ranka R.Ratkevičienė, atkreipus dėmesį į čirškimą kambaryje.

Viename atvirame terariume gyvena svirpliai, kitame – dideli Madagaskaro tarakonai, dar kitame – zofobusas, balkšvos kirmėlės. Ir dar įvairūs vabalai – maistas iguanoms, šaldytuve pelės – už stiklo besirangančiam įspūdingam žalčiui. Ir rėpliojantys ar medituojantys vėžliai. Jie visi – didelę širdį turinčios Rimos.

"Blogai, kai žmonės mano, kad gyvūnas – žaislas, daiktas. Blogai, kai tėvai aklai paklūsta vaiko norams ir perka vos penkis eurus kainuojantį vėžlį, nežinodami, kad kelių centimetrų mažylis išaugs ir padidės kelis kartus. Tiesa, neretai juos apgauna ir pardavėjai, tikindami, kad gėlųjų vandenų vėžliai beveik neauga, – aiškino "Driežo namų" direktorė ir ištraukė iš už spintos apie 30 cm dydžio vėžlį. – Jie auga, auga. Norint laikyti gyvūną reikia ne tik meilės, bet ir didelės atsakomybės."

Dėl neišmanymo ir sąmoningumo trūkumo daugelis įsigyja gyvūnus, kurie po to nuolat serga, miršta arba žmonės priversti juos atiduoti ar net išmesti.

Čia ne driežas, bet pitonas?

"Gydytojas viską padarė, tačiau jo burnytė ištinusi, pieniniai dantys iškrito ir neauga. Gelbėkite! – Rima prisimena pagalbos prašymą, kai, iguanai susirgus stomatitu, driežui ėmė kristi dantys. – Jie ne maži vaikai, kad kristų pieniniai dantys, o kai stomatitas stiprus – vargu ar išgelbėsi."

Žmonės pridaro daug nesąmonių – pradeda maitinti iguanas varške ar virta mėsa.

"Sako, kad bus mažiau agresyvūs. Bet kur matėte, kad ant medžių Afrikoje augtų varškė ar Meksikoje – karbonadai?" – juokiasi Rima ir prisimena dar kelis pagalbos šauksmus.

"Vaikui su vėžliu neįdomu – per pusmetį nepratarė nė žodžio." "Vėžlys išaugs iki 60 kg?! Stalas lengvesnis, kaip mes jį pakelsime?!" "Tą šliužą dar reikia gydyti? Tik valgo ir šika, kaip mūsų anyta. Ir dar kiek daug pinigų reikia!" "Iki kokio ilgio išaugs tas mūsų driežiukas? Devynių metrų?! Čia ne driežas, bet batonas? Pitonas? Kur per "Animal Planet" rodo? Ką  jūs kalbate?!"

Seniau netrūko neišmanėlių ir jaunų gydytojų, kurie žmonėms patardavo gėlavandeniams vėžliukams į vandenį priberti druskos – po mėnesio vargšeliai apanka, serga, vėliau net miršta.

Augintojams reikia žinių

Su iguanomis – nesunku, jauku, ramu ir beveik nekyla jokių problemų. Žinoma, jei jos maitinamos ir laikomos teisingai.

Norint įsigyti apie 60–70 eurų kainuojančią iguaną reikia žinoti, kad dar apie 70 eurų kainuos jai būtina speciali saulės šviesos lempa, kurią reikia kasmet keisti, po 50 eurų kainuos vitaminai, dar reikia pinigų maistui – zofobusų, naujagimių peliukų mažoms iguanoms, taip pat vaisių, daržovių – užaugusios jos tampa vegetarėmis.

"Reikia šildomų kilimėlių, o žmonės joms priperka šildomų akmenėlių, todėl kūnas šyla, uodega šąla, sudžiūva ir nukrenta. Labai retai Lietuvoje žmonės išaugina iguaną su ilga uodega, – aiškino Rima. – Dar baisiau, kai išvis neįjungia šildymo, mano, kad užtenka šildyti nugarą, tačiau šąla pilvas, jos ima sirgti virškinimo ligomis."

R.Ratkevičienė ragino įsigyti ir erdvius terariumus – bent 180 cm ilgio ir po 80 cm aukščio bei pločio.

"Pas mane jie galėtų būti ir vos erdvesni, tačiau aš jų beveik niekada neuždarau – tik, kaip dabar, poravimosi metu, kad nesipyktų du berniukai, – šyptelėjo moteris. – Be to, pas mane šildomos grindys."

Gyveno ir su kobra

Vieni vaikystėje svajojo būti gydytojais, kiti – kosmonautais. Rima, dar vaikystėje vartydama paveikslėlius su ropliais, svajojo turėti driežą. Didelį. Komodo salos Drakoną – varaną.

"Tik vėliau sužinojau, kad jų laikyti namuose negalima, jie – plėšrūs, pavojingi, pernelyg dideli", – nusijuokė nuoširdi moteris.

Pirmąjį roplį Rima įsigijo 1992 m., po to pradėjo rimtai domėtis driežais, rinkti informaciją, bendrauti su gamtininkais, zoologijų parkų darbuotojais, roplių specialistais.

Šios gyvatės protingos ir beveik niekada nekanda savo šeimininkui. Neatsitiktinai mokslininkai 25 metus tyrinėjo Indijoje su žmonėmis gyvenančias ir su vaikais žaidžiančias kobras.

Dėl jų ji apkeliavo beveik visą Europą – nebuvo tik  Anglijoje, Airijoje ir Norvegijoje. Netrukus jos prašė pagalbos ne vienas žmogus, kai kurie savo egzotiškus gyvūnus palikdavo priežiūron, prašydavo pagydyti.

Beje, gyvačių pradžioje R.Ratkevičienė vengė ir net prie pirmojo žalčio reikėjo įprasti. Vis dėlto priprato. Net aštuoniolika metų pas ją gyveno ir kobra naja-haja.

"Šios gyvatės protingos ir beveik niekada nekanda savo šeimininkui. Neatsitiktinai mokslininkai 25 metus tyrinėjo Indijoje su žmonėmis gyvenančias ir su vaikais žaidžiančias kobras, – aiškino Rima. – Jos stipriai jaučia gamtą, žemės drebėjimus, bijo žmonių, todėl, jei kas nors ateidavo, mano kobra įsirangydavo į sekcijos kampą arba patalynę."

Užtai dabar nėra driežo ar gyvatės, kurio Rima bijotų. Jai nėra malonūs tik zofobusai – šiuos kirminus ji mieliau rankioja pincetu.

Moka kautis už save

Su mylimomis iguanomis "Driežo namai" direktorė kartu net miega. Kiekvieną dieną – vis su kita. Kartais su dviem. Arba jei yra sirguliuojančių, ir su keliomis.

"Be jų dabar turbūt net neužmigčiau, – nusijuokė moteris. – Jos atverčia galines letenėles, prisiglaudžia ir miega it mirusios. Nepergyvenkite, iguanos niekada miegodamas neapdraskys, kai reikia, pasitrauks, apsivers."

Rima meiliai paima Maksą, prisiglaudžia, o šis patenkintas užmerkia akis. "Imkite, paglostykite, priglauskite prie smilkinio", – ištiesusi beveik 5 kg svorio ir apie 120 cm ilgio iguaną ragino R.Ratkevičienė. Iguana prigludo ir užmerkė akis. Ramybė.

"Jos išties skleidžia ramybę, migdo, – linksėjo galva Rima. – Ir jos prisileidžia beveik visus. Jei neskleisite agresijos. Iguana nėra agresyvi, bet jei pulsite, bandysite ją išsinešti, įtemps spyglius, smogs uodega ir prakirs net kelnes."

Jei vagys norės tik paglostyti – nieko neatsitiks, tačiau jei su iguana bus agresyvūs – be greitosios pagalbos neišsisuks.

"Pabėgti jokių galimybių – jos kelis kartus greitesnės už žmones", – perspėjo Rima.

Neteisingai auginamos iguanos, tęsė Rima, Lietuvoje gyvena 13–15, gamtoje – apie 20–25 metus. Auginant ir maitinant teisingai, šie intelektualūs driežai gali gyventi iki 30–35 metų.

Telepatinis bendravimas

Po Linksmakalnio gatves ar parduotuves su būriu iguanų Rima nevaikščioja. Tiesa, kartais nuvažiuoja prie ežero. Tuomet paplūdimys akimirksniu ištuštėja. Lieka tik drąsiausi ir smalsiausi.

Moteris tikina, kad su iguanomis bendrauja ir žodžiais, ir mintimis. "Iguana – itin intelektualus gyvūnas, protingiausias driežas", – aiškino Rima. Jos niekada nepasiklys ir ras kelią iki jos automobilio, kieme mėgausis saulute, bet savo teritorijos ribų neperžengs. Pasakys, kad po 15 min. reikia grįžti namo – nevėluos.

"Kaimynai jau šimtus kartų matė, kai mintimis ar tyliai sakydavau eiti namo Bubu ar Skorpei ir jie taip ir padarydavo", – tikino driežų mylėtoja.

Beje, iguanos daug geriau nei šuo jaučia nuotaikas: jei grįši nelaimingas, įskaudintas, atsitiks nelaimė – namuose jos net nekrustelės, kentės net ir norėdamos atlikti gamtinius reikalus ar pavalgyti.

"Ir kai tik atsipalaiduosi, arba grįši linksmas, jos bus aktyvios, norės, kad jas paglostytum, namuose vyks judėjimas, – šypsojosi gyvūnų mylėtoja. – Jei glostai vieną, kita nelips per galvą, jokių pavydo scenų – palauks savo eilės. Atneši valgyti – pirmiausiai valgys jaunikliai, po to – mergaitės, o berniukai kentės paskutiniai ir niekada neskriaus silpnesnio už save. Jie gali būti pikti, bartis ar muštis tik poravimosi metu."

Jaučia nitratus maiste

"Maksai!.. – lipantį iš terariumo roplį perspėjo Rima. – Poravimosi metu neleidžiu po namus vaikštinėti keliems berniukams."

Kitame terariume, net nematydamas Makso, akimirksniu atkuto Grafas – kaip jie vienas kitą jaučia, nežinia.

Paglostytas Maksas vėl mėgaudamasis užmerkė akis, o Rima prisiminė vienus pirmųjų kuriozų, kai kartą grįžusi namo rado ant žemės išvartytas gėles, šaltalankių aliejų.

"Jie buvo išsitepę aliejumi, aplipę žemėmis, namuose – jovalas, blizgėjo tik jų akys, – juokėsi Rima. – Kartą kaimynė atnešė maskarponės sūrio tortą su braškėmis. Nuėjome pleptelėti, grįžome, o iguanos murkdėsi torte ir valgė mėgstamas braškes."

Beje, jos puikiai jaučia, kai daržovėse, salotose yra nitratų,   chemijos: tuomet net ir labai alkani driežai suks ratus aplink, bet prie žalumynų nesilies.

"Ir ne visada geros salotos būna pirktos iš ūkininkų, – perspėjo Rima. – Deja, kai kurie neaišku, kokia chemija tręšia ar laisto! Ir dar. Iguanų negalima šerti kopūstais, ypač pekininiais – susirgs žarnyno ligomis, sutriks virškinimas."

Iguanos – puikios sinoptikės. Jei bus apniukę, tačiau iguanos sėdės kieme, gali būti ramus: nelis ir netrukus išlįs saulutė.

Tačiau jei švies saulė, bet iguanos skubės namo, po keliolikos minučių pils lietus.

"Šie driežai jaučia ir kenksmingus saulės spindulius – tuomet nenori į lauką arba skuba namo", – pasakojo Rima.

Maisto – į Lenkiją

Geraširdė ir viską, kas geriausio, gyvūnams atiduodanti moteris jau neatsimena, kada kažką pirko sau: nei suknelių, nei kosmetikos, net ir maistą geriausią ji perka tik driežams ir apie 20 vėžlių.

"Gerai, kad kartais maistu pavaišina kaimynai, draugai, atneša ir drabužių, – prisipažino driežų draugė. – Vaisiais nuolat nudžiugina "Kauno vaisiai". Be to, maisto kas pusantro mėnesio važiuoju pirkti į Suvalkus. Nusiperku už 50–60, o kartais, jei turiu, 100 eurų. Patikėkite, pigiau apie 40 proc.! Tik svarbu žinoti, ką ir kokioje parduotuvėje pirkti."

Fotografui pasukus čia stovintį kelmą, pasklinda įvairūs vabalai.

"Oi, jie čia pas mane ir laisvi būna, – nusijuokė Rima. – Beje, pastebėjau, kad moterys labiau bijo gyvačių ir pelių, o vyrai driežų, varlių ar rupūžių."

Vieniša nesijaučia

Ar Linksmakalnio gyventojai ją kaip nors pravardžiuoja? Rima gūžtelėja pečiais. "Už nugaros mes visi mėgstame kitus apkalbinėti, vadinti keistuoliais", – svarstė moteris.

Ar dėl to ji išsiskyrė? Oi, ne. Purto galvą. Tuomet apie iguanas nebuvo nė minties, o namuose lakstė mylimas šunelis.

Du jos sūnūs, kurie driežus irgi pamėgo ir vaikystėje žaidė su jais, gyvena seniai atskirai, užsiėmę savo reikalais ir retai aplanko mamą.

Gal driežai – noras užpildyti vienatvę?

"Vieniša nesijaučiu. Auga vaikai, yra pažįstamų, draugų, kaimynų, o greta – mano ištikimi driežai, – šiltai žvelgia į roplius. – Jei nori būti su kažkuo kartu, turi sutapti pomėgiai. Kitaip vyrui trūks mano dėmesio. Jis turi mėgti tai, ką ir aš. Norint būti kartu, turi sutapti vertybės, pomėgiai. O gal tai ir baimė kažką kitą įsileisti į savo pasaulį."

Laidojant netramdo ašarų

Rima glosto ir glaudžia iguanas, o šios patenkintos glaudžiasi ir iš malonumo vėl užmerkia akis.

Paklausta, ar daug jų jau palaidojo, atsiduso – kasmet bent vienos žmonių atneštos sergančios iguanos jai vis dėlto nepavyksta išsaugoti. Laidoja jas skirtingose vietose – laukuose, miškuose. Būtinai, kur gražu.

Iškasa beveik metro gylio duobę. Nenori, kad driežą atrastų kiti gyvūnai. Niekada nevynioja į polietileninį maišelį – supus. Kūnas turi likti žemėje kaip trąša.

Visada pagal senus indėnų papročius iguanos kapavietę ratu papuošia apvaliai baltais akmenėliais, kartais pravažiuodama vėliau pasodina lauko gėlyčių.

"Sako, kiek kartų laidoji savo mylimus gyvūnus, tiek kartų miršti kartu su jais, – Rima neslepia, kad tuomet netramdo ašarų ir verkia daug. – Nesvarbu, ar tai mano, ar žmonių atneštas driežas. Neapsakomai sunku, skaudu ir liūdna. Tačiau jei man pavyksta išsaugoti sergančios iguanos gyvybę, tuo metu būnu turbūt laimingiausias žmogus pasaulyje."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų