Didžiausia našlio svajonė – būti draugu savo sūnui Pereiti į pagrindinį turinį

Didžiausia našlio svajonė – būti draugu savo sūnui

Likimas kauniečio Andriaus Klementavičiaus nepagailėjo – atsiuntęs sūnų, staiga atėmė žmoną. Prabėgus trims mėnesiams po skaudžios netekties, vyras bando keltis, o našlaičiu likusiam berniukui būti ir tėčiu, ir mama.

Du vietoje trijų

Vidutinio dydžio kitų namų apsuptyje stovintį A.Klementavičiaus mūrinuką radome ne iš karto. Jei ne įtariai svetinga nepažįstamojo šypsena ir kryptį rodantis rankos mostas, greičiausiai dar ilgai būtume klaidžioję aplinkui.

"Sveiki, aš jūsų laukiau, – plačiai atvėręs medinius vartus jau po akimirkos vyras tekinas pasileido į siaurą žvyruotą takelį, kuriuo kaip vėjas nurūko tamsiaplaukis berniukas. – Artūrai, lipk nuo dviračio. Sulaukėme svečių!"

Kartu su namų šeimininku ir vietoje nenustygstančiu trimečiu tą vakarą įsitaisėme terasoje. Erdvioje svetainėje, kur visuomet laukiami svečiai, su dulkių siurbliu mosikavo namų prižiūrėtoja Gabija. Čia ji užsuka kartą per savaitę ir, kaip juokavo Andrius, meistriškai dviejų vyrų sukurtą netvarką paverčia harmoninga tvarka.

"Jau trečias mėnuo, kaip mes gyvename taip – vienu du", – akimis gaudydamas kieme lakstantį trimetį globotinį skausminga tyla pokalbį pradėjo A.Klementavičius. Vasaros pradžioje, gamtai sveikinant naujas spalvas, vyro gyvenimą užliejo akinanti tamsa. Po šešiolikos nuostabiausių gyvenimo metų jis neteko savo gyvenimo moters – žmonos Linos. Su ta diena prasidėjo nauji išbandymai, o našliu likusiam vyrui teko ne tik tėčio, bet ir mamos dalia.

Liga sugriovė svajonę

"Pirmą kartą pamačiau ją studentiškoje Dailės akademijos kavinėje. Tiesa, tada Lina buvo ištekėjusi, todėl bet kokias mintis vijau šalin", – patogiai įsitaisęs kėdėje atsitiktinį dviejų dešimčių senumo pasimatymą prisiminė vyras.

Antrą kartą likimas juos suvedė 2000-aisiais, kai Linos jau nebepančiojo ankstesnės santuokos įsipareigojimai. Nuo tada jiedu ėmė kurti savo meilės istoriją, kurią po šešerių metų sutvirtino oficialiais parašais ir svajonėmis apie šeimos pagausėjimą. Deja, jaunai moteriai pastoti nepavyko. Nepadėjo net medikai.

"Šiek tiek vėliau sužinojome, kad Lina serga", – apie onkologinę mylimosios ligą nedrąsiai prabilo A.Klementavičius. Netikėta žinia juos paskatino ieškoti kitų būdų, kurie padėtų išpildyti svajonę tapti tėvais. "Taip, mudu labai drąsiai ėmėme svarstyti įsivaikinimo galimybę. Esminis lūžis įvyko sužinojus, kad viena mano kolegė globoja net du svetimus vaikus. Tą akimirką supratau, kad ne mistinės būtybės, o žeme vaikštantys žmonės kuria stebuklus. Grįžęs namo Linai pasakiau, kad turime kažką daryti", – prisiminęs pritariamą žmonos žvilgsnį nusišypsojo A.Klementavičius.

Pora baiminosi, kad rimta Linos liga bus kliūtimi tapti įtėviais, tačiau įvaikinimo tarnybos darbuotojai ramino, esą nėra dėl ko nerimauti. Užpildę dokumentus ir pažymėję, kad labiausiai norėtų priglausti kūdikį ar mažylį iki metų, sutuoktiniai pradėjo globėjams skirtus kelių mėnesių kursus. Pasibaigus jiems pora ėmė gyventi lemtingojo skambučio laukimu. Jo sulaukė labai greitai, tačiau atsakymas kitame laido gale tąsyk skambėjo kaip pats baisiausias nuosprendis – atkakliai tvirtinę, kad Linos liga neturės didelės įtakos įvaikinimo tarnybos darbuotojų sprendimui, sutuoktiniai sužinojo, kad būtent dėl jos Lina negali tapti įmote.

Netikėtas skambutis

Didžiąją gyvenimo svajonę nubraukę kaip neišsipildžiusią, Lina ir Andrius tąsyk leidosi į nuotykį Sicilijoje, tačiau nė nenutuokė, kad dar didesnis nuotykis jų laukia grįžus atgal į Lietuvą.

"Praėjus kelioms dienoms po kelionės, dar kartą sulaukėme įvaikinimo tarnybos darbuotojos skambučio. Iš pradžių Lina net pyktelėjo", – mintimis į dieną, kuri visiškai pakeitė jų gyvenimą, persikėlė A.Klementavičius. Užsidarius durims – atsivėrė langas, o įvaikinimo tarnyba, atėmusi galimybę tapti įtėviais, porai leido būti globėjais. Maža to, pranešė, kad jų laukia du be nuolatinių tėvų meilės likę berniukai.

"Kertant Vilijampolės tiltą širdis lipo iš krūtinės. Kankino nežinios baimė", – būseną, kai vyko į vaikų globos namus, žodžiais bandė apibūdinti 45-erių vyras. Pirmasis kūdikis, kurį pamatė sutuoktiniai, buvo Artūras. Išvydę mėlynakį berniuką, Lina ir Andrius jau tą pačią akimirką norėjo jį čiupti ir vežtis su savimi. Sutramdę emocijas jiedu ramiai apžiūrėjo ir antrą pamestinuką, o grįžę namo, kaip ir patarė globos namų darbuotojai, mintis tvarkingai sudėliojo į stalčiukus. Pirmojo įspūdžio galia buvo lemtinga – sutuoktiniai nusprendė, kad jų namuose apsigyvens mažasis Artūras, kurio dabar liežuvis nesiverčia vadinti niekaip kitaip, tik sūnumi.

"Turėjome septynias dienas namus užpildyti vaikiškais daiktais, bet anokia čia bėda! Sužinoję mūsų džiugias naujienas, draugai sunešė kalnus įvairiausių daiktų, patys mažai ką ir bepirkome", – džiuginantį pasiruošimą prisiminė A.Klementavičius.

Sunki nauja pradžia

Mažojo atsiradimas namuose virto tikru suaugusiųjų išbandymu. Per kelias akimirkas meilių akių berniukas ne tik minučių tikslumu sudėliojo iki šiol laisve besimėgavusių sutuoktinių dieną, bet ir leido suprasti, kiek mažai jie teišmano apie vaikų auklėjimą.

"Artūras mums įrodė, kad vaikas gali būti stipresnis už suaugusiuosius, ir tai ne jo, o mūsų problema", – patirties stoką pripažino vyras. Tokiomis akimirkomis atramos sutuoktiniai ieškojo ne tik vienas kitame. Pagalbos ranką pokalbiais ir naudinga literatūra tiesė ir tebetiesia vaikų gerovės centro "Pastogė" darbuotojai.

Nepaisant visko, šeima mėgavosi jiems skirtu laiku. Deja, besibaigiant šių metų birželiui, baigėsi ir žemiškosios Linos kančios – nepaisant atkaklios kovos, liga nugalėjo moterį.

"Linos sesuo ir Linos krikšto mama, atvežusios Artūrą namo iš darželio, parodė jam tuščią, mėlynu užtiesalu su žvaigždėmis užklotą mamos lovą ir pasakė:"Nebėra mamytės. Ji danguje." Ar sūnus ką nors suprato? Manau, kaip trimetis jis suprato labai daug", – nepaisant virpančio balso A.Klementavičius bandė išlikti vyriškai tvirtas. Apie kaklą apsivijus sūnaus rankoms, o iš nugaros pasigirdus vaikišku balsu ištartą "myliu tave, tėti", Andrius nebesulaikė ašarų.

"Kaip gaila, kad ji nebegali to matyti", – tyliai sušnabždėjo vyras.

Pasakos ir mama

"Žinote, kas skaudžiausia? Kartu su Lina pradėjome du projektus, tačiau jiems pasibaigus esu vienas ir net nebeturiu su kuo pasidžiaugti. Turbūt nesupratote, apie kokius projektus kalbu. Tai mažasis Artūras ir mūsų namas", – iš terasos į svetainę žvilgsniu peršoko pašnekovas. Šviesiame ir erdviame kambaryje iki šiol stovi Linos nuotraukos. Čia ir keli jos daiktai.

"Nuotraukas dažnai vartome. Mamos gedėjimas, pasak psichologų, labai geras ženklas, todėl nebandau dirbtinai užgniaužti šios temos", – Artūro prieraišumą mamai pusbalsiu išliejo našlys.

Pasak jo, prieš miegą sūnus prašo ne tik pasakų apie lėktuvus, robotus ar nykštukus. Labai dažnai įsikuitęs į patalus jis prabyla apie mamą. Jos ilgesys esą labai dažnai prasiveržia ir tada, kai du vyrai neranda bendros kalbos.

"Iki šiol negaliu pamiršti vieno mūsų ginčo. Ilgai spyriojęsis ir atsikalbinėjęs eiti miegoti, galiausiai perpykęs Artūras rėžė: "Kiek dar galima gyventi šioje žemėje? Noriu pas mamą į dangų", – iki širdies gelmių sukrėtusią vaiko frazę prisiminė vyras. Tąsyk jam teko aiškinti sūnui, kad judviejų laukia ilgas ir nuostabus gyvenimas, o į dangų jie esą keliaus tada, kai nuveiks šioje žemėje jiems pavestus darbus.

"Sunkiausia vakarais, kai užmiega Artūras. Taip, tada prasideda mano metas, tačiau ne toks kaip anksčiau. Dabar tuščia", – nurijęs netekties gumulą toliau bandė kalbėti vyras. Gal todėl laiką, kurį leidžia ne darbe, Andrius bando užpildyti bendravimu: su draugais, giminaičiais ir kolegomis.

Taisyklės ateičiai

Nepaisant išplėštos širdies dalies, likusioji dabar plaka dėl Artūro. Jis yra tas žmogus, kuris Andriui neleidžia skęsti būtajame laike.

"Pirmosiomis dienomis po Linos išėjimo desperatiškai puoliau į namų ruošą, kurią anksčiau dėl jos ligos buvau nustūmęs į mažiau svarbių darbų sąrašo pabaigą. Pamažu išmokau to, dėl ko anksčiau nesukau galvos. Dabar jau žinau, kur sudėti Artūro drabužiai ir kaip jį rengti, kad nei sukaistų, nei sušaltų. Žinau, kaip prižiūrėti gėles. Neseniai net sulaukiau bičiulių komplimento, kad maniškės aukštesnės nei jų. Tiesa, darželio prie namų neprisiverčiu apšokinėti. Prie Linos ten buvo visa plantacija", – skvarbiu žvilgsniu kiemą prisiminimais matavo A.Klementavičius.

Po žmonos netekties namuose daug kas pasikeitė. Judviejų mitybos įpročiai taip pat. Linos lepinti su meile gamintais naminiais patiekalais, dabar Andrius su Artūru tenkinasi kur kas kuklesniu maistu: koldūnais, makaronais ir dešrelėmis.

"Dėl šito niekada nesulaukiau priekaišto iš Artūro. Turbūt todėl, kad visiems vaikams patinka toks maistas. – Tramdydamas glėbyje spurdantį sūnų kalbėjo vyras. Tiesa, nors ir nesugeba sukurti tokių kulinarijos stebuklų, kaip kadaise tai darė Lina, ryte be košės jiedu su Artūru namų nepalieka. Vakarais gi neina miegoti, kol neišsivalo dantų ir nenusiprausia. Artūras žino ir tai, kad filmukus galima žiūrėti tik retsykiais, kai tėtis leidžia, o kieme nevalia skriausti nei skruzdės, nei šunelio.

"Taisykles kuriu ne šiaip sau. Jos tik Artūro labui, kad būtų geras žmogus, – dirstelėjęs į sparnais dangų rėžiančius paukščius našlys susimąstė. – Ar turiu svajonių? Trumpalaikių svajonių, tokių kaip skrydis lėktuvu ar kelionė į kitą šalį, visada bus ir jos lengvai įgyvendinamos. Jei kalbame apie ilgalaikes svajones, labai noriu, kad užaugus Artūrui būtume geri draugai ir neatitoltume vienas nuo kito."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų