D. Padelskaitė: mano tikslas – išlaisvinti vaikų kūrybinę fantaziją

"Jau ir taip per karatiną, kai nevyko pamokos, jie nukentėjo, todėl dabar negaliu atostogauti", – šypsosi simpatingoji mergina, ne tik dailės pamokėlėmis, bet ir išorine charizma, lyg magnetas traukianti prie savęs mažuosius dailininkus.

Tiki meno terapija

Lygiai prieš metus, rugpjūčio pabaigoje, Deimantė pavertė tikrove savo svajonę – atidarė privačią dailės studiją. Praktikos, kaip bendrauti su vaikais, sako įgijusi darželyje, kuriame dirbo.

Šiemet Deimantė baigė dailės bakalauro studijas, o ateityje tikisi įgyti ir meno terapijos magistro laipsnį. Norėtų daugiau pasigilinti į gydomąją meno pusę ir savo dailės studijoje matyti ne tik vaikučius, kurie trokšta piešti, bet ir suaugusius žmones, kuriems menas galbūt būtų kaip vienas iš psichologinės pagalbos būdų.

Labai svarbu, kad užduotys atitiktų tam tikro amžiaus vaikų gebėjimus – jų fizinę bei psichologinę brandą. Priešingu atveju mažyliams bus neįdomu.

Taip pat, įgijusi specialų išsilavinimą, ji norėtų rengti dailės terapijos užsiėmimus specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir jaunimui. Padėtų jiems per piešimą išreikšti susikaupusius jausmus, spręsti iškylančius sunkumus. Lavintų jų motorinius, sensorinius, pažintinius įgūdžius, stiprintų erdvės suvokimą, savivoką, pratintų išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, lavintų kalbinę raišką.

Dirba ir su mažiausiais

Į savo dailės studiją Deimantė kviečia vaikučius jau nuo dvejų metų, kur jie darbuojasi drauge su mamytėmis. O jau trejų vaikams siūlo pasilikti vieniems. Ar išdrįsta?

"Iš pradžių – ne, tad leidžiu kurį laiką pamokėlėse dalyvauti ir mamytėms. Bet paskui jie taip įsitraukia į patį piešimo procesą, kad mamų pasigenda tik po geros valandos, kai mūsų susitikimas jau eina į pabaigą", – juokiasi ji.

Deimantė pasakoja, kad į pamokėlę vaikai kviečiami ateiti tuščiomis rankomis – visas priemones, reikalingas piešimo procesui, jie randa studijoje. Kiekvienai amžiaus grupei, kur susirenka iki septynių dailininkų, vadovė paruošia skirtingas kūrybines užduotėles.

"Labai svarbu, – teigia ji, – kad užduotys atitiktų tam tikro amžiaus vaikų gebėjimus – jų fizinę ir psichologinę brandą. Priešingu atveju mažyliams bus neįdomu. Jie nepatirs pasitenkinimo rezultatu, džiaugsmo, kuris yra tarsi visų mūsų pamokėlių variklis", – dalijasi darbo patirtimi su mažamečiais vadovė.

Pasak jos, rezultatas labai svarbus ne tik dailės pamokas lankantiems vaikeliams, bet ir juos čia atvedantiems tėveliams.

Namų darbai – ir pačiai

Dažniausiai idėjų savo pamokėlėms Deimantė ieško internete, bet aklai jų nekopijuoja, o pasiskolinusi gerą mintį pritaiko ją savoms reikmėms.

Tarkim, kartono ritinėlis nuo tualetinio popieriaus gali būti puikiu dramblio straubliu. O kuriam gi vaikui nesmagu – bent jau piešimo metu – susitikti su šiuo galiūnu, kurio neturi net Kauno zoologijos sodas?!

Prieš einant į tokią dramblių piešimo pamoką vadovei tenka atlikti ir namų darbus – susirinkti šiek tiek informacijos apie šiuos milžinus. Ir tokios, kuri būtų suprantama bei įdomi mažiesiems. Tarkim, kokios spalvos, kokio dydžio būna drambliai, kuo jie minta, kur gyvena ir kaip greitai juda? Ar drambliai turi priešų ir kas vadovauja didžiulei dramblių kaimenei?

Vis dėlto merginai labiausiai patinka, kai vaikų fantazija liejasi laisvai. Tad, trumpai papasakojusi apie šiuo gyvūnus, Deimantė leidžia vaikams kurti savo svajonių dramblius. Dažnai jie būna visai nepanašūs į tuos, kur gyvena Afrikoje ar Azijoje.

"Bet ir gerai, – džiaugiasi mergina. – Juk svarbiausias mano pamokų tikslas – ne išmokyti vaikus, kaip reikia kažką piešti, bet išlaisvinti jų kūrybinę fantaziją."

Naudoja daug technikų

Deimantė sako, kad per pamokas leidžia vaikams naudoti daug įvairiausių dailės technikų. Viename piešinyje čia lieta ir akvarelė, naudotas ir guašas, ir flomasteriai, ir tušas, panaudojami ir vaikų itin mėgstami blizgučiai, kuriais dažniausiai ir užbaigiamas darbas.

Pasak dailės mokytojos, būtent dėl tos technikų gausos vaikai nejunta nuobodulio: "Juk jeigu visą valandą lietume vien akvarelę, natūralu, kad vaikai iš nuobodulio imtų žiovauti… Mano pamokose visko yra tiek daug, kad mažieji tiesiog nespėja susigaudyti, kas vyksta."

Merginai patinka iš anksto apgalvoti temas ir spėlioti, kuri iš jų labiausiai patiks vaikams. Prieš, parinkdama vieną ar kitą temą, ji ieško tokios, kuri vystytų mažylių galvose loginį mąstymą ar bent jau suteiktų jiems įdomios informacijos.

"Sykį didžiųjų grupei paruošiau užduotį – paprašiau nupiešti Saulę su aplink ją besisukančiomis planetomis. Drauge pafantazavome, kaip galėtų atrodyti didžiausia, o kaip – mažiausia planeta. Nė nesitikėjau, – džiūgauja ji, – kad ta pačia tema bus tiek skirtingų rezultatų. O paskui viską suklijavome ant milžiniško lapo ir išėjo Kosmosas tikrąja to žodžio prasme."

Nors šiuolaikinė pedagogika labai skatina pamokėles per žaidimą, Deimantė sako, kad žaidimo pertraukėlių daryti jiems nėra kada. "Nebent vaikas ateina keliomis minutėmis anksčiau ir neturi ką veikti, – sako ji, – tuomet aš jam duodu baltą popieriaus lapą ir leidžiu piešti viską, ko trokšta jo širdis. O prasidėjus pamokai prasideda teminės užduotys."

Nesibaido mokytojos darbo

Dailės bakalauro studijas baigusi mergina labai mėgsta laisvalaikiu tapyti ir pati. Personalinės parodos dar nėra surengusi, bet jau ne vieną tapybos darbą pardavė savo kūrybos gerbėjams. Kokios temos vyrauja jos pačios drobėse?

"Kadangi esu jauna, tai pagrindinė tema – dviejų žmonių meilė. Mano darbuose visko labai daug, kaip ir mano mažųjų mokinių piešiniuose. Man patinka, kai iš dailės kūrinių trykšte trykšta ekspresija – to mokau ir savo vaikučius. Man patinka taškytis – taip išreiškiu save."

Šiandienos jaunimo nežavi pedagoginis darbas. Vis dėlto Deimantė jo nesibaido ir sako, kad jos giminėje pedagogų – į valias. "Mano senelis iš tėčio pusės – matematikos mokytojas. Taip pat toje giminėje labai daug muzikantų, mokančių vaikus groti, turinčių savo studijas. Močiutė iš mamos pusės yra darželio auklėtoja. Aš irgi kurį laiką dirbau darželyje, kol pagaliau atidariau savo dailės studiją. Žodžiu, viskas čia labai susipynę", – juokiasi ji.

Šiuo metu Deimantė labiausiai trokšta rudenį sutalpinti visus piešti trokštančius vaikučius į savo dailės studiją. Taip pat – kad visokie šaltojo sezono virusai nepertrauktų jų gražaus darbo ir... kad ji pati pagaliau imtų krimsti dailės terapijos magistro mokslus.

Beje, jei kartais šią simpatingą merginą pamatysite kur nors gatvėje ar gamtoje ne... žmogišku amplua – labai nenustebkite: laisvalaikiu Deimantė mielai dalyvauja įvairiose fotosesijose, o vienas mėgstamiausių jos personažų – Elfė.

Kodėl mažus vaikus reikia skatinti piešti ir spalvinti

– Lavinami vaiko kūrybiškumo ir pažinimo įgūdžiai. Mokslininkų įrodyta, kad piešimas skatina fizinį ir psichologinį vaiko augimą.

– Lavinama vaiko smulkioji motorika. Šie veiksmai reikalauja kruopštumo, atidumo ir tikslių rankos judesių, kurių metu dirba pirštų raumenys ir riešas.

– Paruošiama mokyklai. Būtent rankų miklumas ir gebėjimas sutelkti dėmesį į detales padeda vaikui greičiau išmokti rašyti raides. Taip mokymosi procesas vyksta lengviau ir nesukelia papildomo streso.

– Mokoma sutelkti dėmesį. Piešiant vaiko smegenyse vyksta daugybė procesų, vienas jų – tobulėja rankos ir akies koordinacija. Ši koordinacija jungia regos ir motorinius sugebėjimus bei pasireiškia integruojant vizualią informaciją.

– Leidžiama išreikšti save. Spalvinimas, piešimas yra labai vertingas mažo žmogučio saviraiškai. Vaikas gali pasirinkti, kokias spalvas, kokias dailės priemones, techniką pasirinkti. Taip pat piešimas yra vienas iš būdų vaikams išreikšti savo emocijas ir nuotaiką.

– Skatinamas pasididžiavimas savimi. Reguliariai piešdamas ir matydamas rezultatą – užbaigtą piešinį, vaikas gerai jaučiasi.

– Teikia nusiraminimą. Moksliškai įrodyta, kad piešimas ir spalvinimas padeda vaikams išspręsti emocines problemas, suvaldyti jausmus po nemalonių išgyvenimų, neigiamų potyrių. Jis padeda valdyti stresą ir veikia kaip terapija.