Bokso ringe – karalius, namuose – mylintis vyras ir tėtis

"Matyt, taip buvo lemta", – nurijęs apmaudą dėl olimpinio ringo, į kurį taip ir neįkopė, tituluotas kovotojas Vitalijus Subačius neabejojo, kad kitoms jo svajonėms niekas nepakiš kojos.

Atvedė draugas

"Viskas prasidėjo 1979-ųjų vasario 9 d.", – įsitaisęs ant dirbtinės žolės stadione šalia Neveronių gimnazijos žymus boksininkas V.Subačius leido suprasti, kad pokalbis apie sportą, gyvenimą ir šeimą, kol pasieksime 2020-uosius, tikrai neprailgs.

Žinoma, atsispyrėme nuo vaikystės prisiminimų ir klausimo, ar mažasis Vitalijus buvo kiemo padauža, lakstantis namų stogais ir mėtantis akmenis į kaimynų langus. 41-ų vyras nusijuokė – vaikystėje jis esą buvo ganėtinai ramus, tik sulaukęs paauglystės ėmė rodyti charakterį. Tada nusprendė palikti vidurinę, o mokslus tęsti profesinėje mokykloje. Svajojo būti mūrininku ar statybininku. Profesinėje mokykloje jis susipažino su bendramoksliu Mariumi, kuris Vitalijų ir nuvedė į pirmąją bokso treniruotę.

"Kaip dabar pamenu, buvo 1995-ųjų vasario 28 d. Atėjau į salę ir supratau, kad boksas yra mano", – V.Subačius pasakojo,kad iki tol jokių sporto šakų nekultivavęs, tik rūsyje su kiemo draugais štangas kilnojęs.

Tokia esą buvo mada 1993-iaisiais. Sporto būreliai nebuvo itin populiarūs, o ir pasiekti juos nebuvo itin paprasta. Autobusai iš Kauno rajono į Kauno centrą važiavo retai, todėl praleidus vieną, kito tekdavo laukti labai ilgai. Vitalijus pasakojo, gurgiančiu pilvu po treniruotės ne kartą stovėjęs stotelėje merkiant lietui ir laukęs, kol atvažiuos autobusas.

"Kita priežastis – pinigai. Mama mane, sesę ir brolį augino viena. Viską mums atidavė… galiu drąsiai sakyti, kad turiu pačią geriausią mamą pasaulyje", – dviejų sūnų tėvas Vitalijus pasakojo, kad mamos pavyzdys jam tarsi įkvėpimas būti pačiu geriausiu tėčiu.

Įkvėptas trenerio

Mama, žmona ir treneris, anot Vitalijaus, – trys žmonės, kuriems jis yra be galo dėkingas. Mamai – už gyvybę, meilę ir rūpestį, savo gyvenimo moteriai Gretai, kurią vadina karaliene, už tai, kur dabar yra, o nusipelniusiam šalies treneriui, Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytojui dr. Vidui Bružui už tai, kuo yra.

"Lemtingas atsitiktinumas, kad pradėjau treniruotis būtent pas jį. Pačią pirmą dieną turėjau eiti į treniruotę nuo 15 val. ir pas kitą trenerį, deja, jis nepasirodė, todėl luktelėję dar pusantros valandos atsidūrėme pas Vidą – pirmą ir vienintelį mano trenerį", – V.Subačius džiaugėsi lemtimi.

V.Bružas, anot Vitalijaus, ne tik puikus specialistas, ne vieną sportininką atvedęs į bokso aukštumas, bet ir nuostabus žmogus. Prieš kelerius metus profesionalaus sportininko karjerą baigęs V.Subačius pasakojo, kad anuomet iš jo – pirmuosius žingsnius ringe žengiančio jaunuolio, treneris net ne visuomet imdavo pinigus.

"Suprato, kad mamai su trimis vaikais sunku, bet norėjo, kad lankyčiau treniruotes", – V.Subačius didžiam treneriui lenkėsi ir už nuorodas į tolesnį pasirinkimą.

V.Bružas esą atkalbėjo jauną ir perspektyvų sportininką nuo minties imtis statybininko amato. Pasiūlęs mokytis vakarinėje mokykloje, po jos treneris Vitalijų pakvietė į LSU. Čia boksininkas baigė ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas.

"Baigus bakalaurą treneris pasiūlė studijuoti magistrantūrą. Pagalvojau, jei nepatempsiu ir perkels į mokamus mokslus – mesiu, – toks scenarijus, anot pašnekovo, nepasitvirtino, o jo galvoje dabar bręsta naujas planas. – Doktorantūra! O kodėl ne? Kai esi jaunas, viskas atrodo kitaip, o dabar, kai metų daugiau, net ir doktorantūra nėra kažkoks baubas."

Sportas – ryte ir vakare

Paklaustas, ar prisimena pirmąją savo kovą, Vitalijus nostalgiškai šyptelėjo – nei jos, nei burnoje sproginėjančių limonado burbulų po pergalės jis neužmiršo.

"Dabar sportininkai turi individualias, pagal jų sąkandį pagamintas dantų apsaugos priemones. Anksčiau buvo universalios, todėl jos sukdavosi burnoje. Po pirmos kovos, kurią laimėjau, su draugu nusipirkome limonado. Geriame, o burna visa išplėšyta nuo apsaugų, rankos vos nulaiko tą butelį. Pirštinės juk taip pat buvo ne tokios kaip dabar. Vyniodavome su bintais rankas. Pažiūrėkite, kaip maniškės atrodo, – į šonus išsišovę sportininko nykščiai tik darsyk paliudijo netrukus jo lūpose suskambėjusius žodžius. – Judėjimas yra labai geras dalykas. Visus skatinu tai daryti, bet profesionalus sportas dar niekam sveikatos nedavė."

Judėjimas yra labai geras dalykas. Visus skatinu tai daryti, bet profesionalus sportas dar niekam sveikatos nedavė.

Dabar, kai iš pastarojo pasitraukė, Vitalijus gyvena kiek kitokiu ritmu, anksčiau jis neišeidavo iš ringo. Bene sunkiausia buvo tada, kai treniruotes teko derinti su mokslais.

"Ryte keldavausi ir eidavau sportuoti. Paskui bėgdavau į paskaitas. Jei mokslai baigdavosi anksčiau, šiek tiek pamiegodavau, o tada – į vakarines treniruotes", – lengviau boksininkas esą atsikvėpdavo ketvirtadieniais – pirties dieną.

Laisvesni būdavo šeštadieniai, su viena, bet ne dviem treniruotėmis, ir savaitės prieš kovas. Jų per visą savo karjerą boksininkas suskaičiavo apie 353. Didžiąją dalį – 284 Vitalijus laimėjo.

"Esu dėkingas boksui, nes pamačiau daug pasaulio. Boksavausi WSB profesionalų lygoje. Vieną kartą atstovavau Marokui, kitą – Italijos "Dolce & Gabbana Italia Thunder". Atsimenu, nusivedė mane į trijų aukštų parduotuvę. Konsultantai su metrais prišoko, išmatavo. Aprengė nuo galvos iki kojų sportine apranga ir dar kostiumą davė. Galvoju: "Čia tau, Vitalijau, atpildas už viską, ką per tuos metus darei", – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Išsprūdo olimpiada

Vitalijaus sportinis CV – įspūdingas. Dalyvavo dvidešimtyje Lietuvos bokso čempionatų, šešiolika kartų tapo čempionu. Kelis kartus liko antras.

"Šešiolika kartų Lietuvos bokso čempionas – skamba gerai, taip? Tik kur kas mieliau tuos šešiolika kartų iškeisčiau į vieną Europos, vieną pasaulio čempiono vardą ir vieną olimpinį medalį", – sportininkui, kelis kartus Europos ir Pasaulio čempionatuose likusiam penktu, svajonė užlipti į olimpinį ringą liko neišsipildžiusi.

Nors, kaip pasakojo boksininkas, kelialapis į 2007 m. vasaros sporto šakų varžybas Pekine buvo beveik ranka pasiekiamas. Bent jau taip lietuvis manė po pirmosios kovos su baltarusiu Viktoru Zujevu. Įveikęs žinomą kovotoją, V.Subačius vylėsi, kad susidoros ir su kitu varžovu.

Šešiolika kartų Lietuvos bokso čempionas – skamba gerai, taip? Tik kur kas mieliau tuos šešiolika kartų iškeisčiau į vieną Europos, vieną pasaulio čempiono vardą ir vieną olimpinį medalį.

"Išėjau kovoti su vengru. Aš toks judantis, o jis tik stovi ir dengiasi. Per pirmą raundą lupau kaip reikiant, o treneris man sako, kad pralaimiu! Antruoju raundu pasivijau", – trečiame raunde aplenkęs varžovą, ketvirtame V.Subačius turėjo pripažinti priešininko pranašumą.

Tąkart daug kas nesuprato, kodėl pergalė buvo skirta ringe nuo lietuvio bėgančiam vengrui. Su neteisybe sunkiai susitaikė ir pats Vitalijus. Nuoskaudą jis esą jaučia iki šiol. Deja, tokių atvejų bokso pasaulyje, anot pašnekovo, ne vienas ir ne du. Lygiai taip pat, kaip ir dailiajame čiuožime.

"Tarkim, bėgikas įveikia 100 m atstumą per tam tikrą laiką ir viskas aišku. Arba plaukime, kur pergalę lemią sienelės palietimas ranka. Bokse kitaip, o tąkart pasitvirtino posakis, kad žmogus planuoja – Dievas juokiasi", – patyręs kovotojas neslėpė apmaudo.

Atsirado kitų vertybių

Lapelį su pažymėtomis pergalėmis Vitalijus ilgą laiką nešiojo savo piniginėje. Dabar popieriaus skiaute jis atsikratė.

"Nereikia prisirišti prie daiktų. Žinote, bėgant metams supratau daiktų laikinumą. Tarkim, laiką vienodai rodo ir "Rolex", ir pigus plastikinis elektroninis laikrodis. Mūsų kūnus vienodai šildo ir "Audimo", ir "Armani" drabužiai", – kalbėjo V.Subačius.

Tiesa, su savo trofėjų kolekcija, kuri ilgą laiką stovėjo išrikiuota ant spintos, karjerą baigęs boksininkas neskuba atsisveikinti. Dabar ji perkelta į mažiau matomą vietą, o ankstesnioji palikta sūnų Nojaus ir Tajaus apdovanojimams. Abu jie sportuoja karatė.

"Žinoma, būtų smagu, kad jie lankytų boksą, bet tikrai niekada neversiu vaikų daryti to, ko jie nenori. Turiu ne viena pavyzdį iš mokyklos laikų. Tie vaikai, kurie lankė būrelius pagal tėvų pageidavimą, nieko nepasiekė", – V.Subačius tikino savo atžaloms linkintis tik gero, todėl leidžiantis rinktis tai, ko jie patys nori.

Tiesa, tai nereiškia, kad keturiolikmetis ir greit devintą gimtadienį švęsiantis jaunėlis gali daryti ką nori. Namuose galioja taisyklės ir jei Vitalijus retsykiais yra linkęs nuolaidžiauti, Greta akimirksniu viską sudėlioja į vietas.

"Tokia pat buvo ir jos amžiną atilsį mama. Ji pasakydavo tik "taip" arba "ne" – jokių "galbūt" nebūdavo. Aš kitoks… kilnoju savo jaunėlį ir sakau, kad čia paskutinis kartas, o jis man: "Tėti, dar du paskutiniai kartai", – kalbėdamas vyras dirstelėjo į stadione ratus sukančią žmoną, su kuria, kaip pats sako, viena kryptimi žiūri jau penkioliktus metus. – Ar ta pačia kryptimi žiūrime ir televizorių? Tikrai ne. Namuose mes jo nejungiame. Tik pagalvokite, kiek mes miegame, kiek dirbame. Jei likusį laiką skirsime serialams ar kokioms laidoms, kada bendrausime?"

Boksas yra geras dalykas. Jis – žaidimas, o ne stiprumo įrodymas ir ne muštynės. Nors kitiems galbūt kyla panašių asociacijų.

Svajoja apie dukrą

Dviejų sūnų tėvas neslėpė svajojantis apie mažą princesę – dukrą, kurią, veikiausiai, nešiotų ant rankų kaip plunksną. Panašios mintys aplanko ir žmoną, tačiau čia kaipmat įsijungia vidiniai stabdžiai.

"Noras yra, bet tada pagalvojame, kad vietos mažai, nėra sąlygų. Nors, kaip po pirmojo vaiko man pasakė sesuo, jei visko pakanka vienam, pakaks ir antram. Turbūt ta pati taisyklė galioja ir su trečiu. Jei stengiesi, tai Dievas padeda", – belaukdamas, kol Aukščiausiasis nuspręs, lemta jų šeimai gausėti ar ne, V.Subačius džiaugiasi tuo, ką turi, – sūnumis ir mylimąja. Drauge jie stengiasi praleisti kuo daugiau laiko, dažniausiai – sportuodami, nesvarbu, gryname lauke ar po stogu. Kaip ir tądien, kai susitikome prie Neveronių gimnazijos, kurią lanko abu sūnūs. Greta sportavo su drauge, čia pat lakstė jaunėlis, o Vitalijus dirbo su jaunuoliu, atvažiavusius iš Jonavos rajono, Šveicarijos. Kol kas kovotojas veda tik individualius užsiėmimus, tačiau neatmeta tikimybės, kad ateityje žiniomis ir patirtimi, kurią sukaupė per kelias dešimtis metų, jis pasidalys grupėse, galbūt net ir su mažaisiais kovotojais.

"Aš labai myliu vaikus. Svarbiausia, mokėti rasti priėjimą prie kiekvieno ir sudominti. Tada net ir tas vaikas, kuriam visi klijavo susiraukėlio etiketę, ims bendrauti ir kalbėti. Boksas yra geras dalykas. Jis – žaidimas, o ne stiprumo įrodymas ir ne muštynės. Nors kitiems galbūt kyla panašių asociacijų. Jei kovotojas daro kažkokias kvailystes, vadinasi, dar prieš ateinant į sportą jam kažkas buvo negerai", – plačia šypsena, griaunančia rūstaus šios sporto šakos kovotojo portretą, V.Subačius baigė pokalbį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

X to zymus

X to zymus portretas
16 kartų Lt čempionas... neužtenka? Realiai, tai žmogus kuriam "nepaėjo" korta... plius "pakišo koją" teisėjai. Youtube ne vieną kovą galima surasti su subačiumi ...su pulevu, su gvozdiku.ir t.t

Pensininkas

Pensininkas portretas
Ar galit tą šiamonyte nerodyti normalių žmonių aplinkoj? Su lansberkubilgrybu -, galite

Darius Girčys

Darius Girčys portretas
Vitalijus - puikus sportininkas ir žmogus. Nuoširdūs linkėjimai tau Vitalijau ir tavo šeiminėlei.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių