Bažnytinių knygų paslaptys: ką randa jas skaitmeninantys specialistai?

Darbų – porai mėnesių

Bažnyčia – viena seniausių institucijų pasaulyje, o daugybę metų Aukščiausiojo vietininkų žemėje rankomis rašyti archyvai – be abejonės, reikšminga visuotinės kultūros dalis.

Praėjusiais metais pradėję skaitmeninti Vilniaus, Panevėžio  ir Kaišiadorių vyskupijų popierines bažnytinių metrikų knygas, šių metų sausį specialistai ėmėsi Kauno bažnytinių archyvų. Pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos ir Lietuvos vyskupų konferencijos susitarimą, numatyta suskaitmeninti visas senesnes nei 100 metų krikšto, santuokų, mirties, priešsantuokinės apklausos knygas ir parapijiečių sąrašus.

"Jauniausios – šimtametės knygos, tačiau yra ir daug senesnių. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose rastos knygos – iš XVII a.  Švenčionių bažnyčios gimimo įrašų knyga – nuo 1640 m., Adutiškio bažnyčios gimimo įrašų knyga – nuo 1655 m., – nuo skenavimo aparato minutėlei atsitraukė prityrusi skaitmenintoja Rūta Bukauskaitė.

Darbai Kauno arkivyskupijos kurijoje, anot jos, tęsiasi jau trečią savaitę. Nors kabinete išrikiuota eilė senųjų knygų, papildymas plaukia kiekvieną dieną.

"Prieš trejus metus buvo sudarytas septynių Lietuvos vyskupijų sąrašas, kas, kiek ir kokių knygų turi. Kauno vyskupija suskaičiavo 439 knygas, tačiau skaičiai labai dažnai nesutampa. Tarkim, Panevėžys nurodė turįs 950 knygų, o nuskenavome 1 606", – skaitmenintoja R.Bukauskaitė spėjo, kad panaši situacija bus ir Kaune.

Aprašyti stebuklai

Vartydami pageltusius lapus specialistai rado į lietuvių kalbą verstus XIX a. vidurio palaiminimus, Pirmojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių sąrašus ir įrašus, liudijančius apie kadaise vykusius stebuklus.

Pastarieji, pasak skaitmenintojos, iki šiol tebelydi Paringio Švč.Jėzaus Širdies bažnyčią, pastatytą toje vietoje, kur vienas tikintysis dusyk pamatė Kristaus širdį. Taip šventovės knygoje atsirado keliolika įrašų apie stebuklus, įvykusius per XIX a. R.Bukauskaitei nuvykus į Paringio kaimelį, kuriame metus skaičiuoja senoji bažnytėlė, kunigas esą papasakojo istoriją, kuri paliudijo, kad stebuklai čia tebesitęsia.

"Lipdamas užkalti aukštai esančių langų, kunigas slystelėjo ir krito, tačiau jam nieko nenutiko!" – skaitmenintoja neabejojo, kad tai nebuvo tiesiog atsitiktinumas.

Kaip ir išsaugotas Švč.Mergelės Marijos vardo bažnyčios Ceikiniuose archyvas – 23 metrikų knygos. 2016-aisiais supleškėjus senai medinukei, knygas pavyko išsaugoti, mat tuo metu jos buvo perduotos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanui Rimvydui Laužikui.

Pirštų galiukais braukdama istorijos liudininkes, skaitmenintoja prisiminė ir Krekenavos bažnyčią, tiksliau, jos stogą. Keičiant senąjį, cinkuotą, į naują varinį, statybininkai aptiko netikėtą lobį – trūkstamas senąsias XIX a. metrikų knygas. Viršutinis sluoksnis buvo smarkiai sudūlėjęs, todėl traukiamos iš dėžės knygos tiesiog trupėjo rankose.

"Dalį jų pavyko išgelbėti!" – žodis "stebuklas" darsyk nuskambėjo skaitmenintojos lūpose.

Neįkainojami radiniai

Panevėžio vyskupijai priklausančių bažnyčių metrikas skaitmenizavusi specialistė pasakojo, kad lietuviški, vyskupo Motiejaus Valančiaus pasirašyti Daugailių bažnyčios įrašai – didelė retenybė, mat tais laikais įprastai metrikų knygos buvo rašomos rusų ar lenkų kalbomis. Tarp įrašų – 1860-aisiais datuojami vyskupo palaiminimai, taip pat vėlesnis popiežiaus Leono XIII palaiminimas.

"Tai yra popiežiaus Leono palaiminimas tikintiesiems. Tai yra visiškai neįprasta, artėjant spaudos draudimui 1864-aisiais. Pažiūrėkite, kiek yra išlikusių lietuviškų raštų iš to laikotarpio – lietuviškai juk pradėta daugiau rašyti XIX a. antrojoje pusėje, apie 1880-uosius, knygos keliaudavo iš Tilžės, iš Mažosios Lietuvos, čia jų nebūdavo", – pasakojo R.Bukauskaitė.

Toje pačioje knygoje aptikta 1820–1830 m. lietuviški vaistų receptai, kuriuose rašoma, ką daryti suskaudus galvą, širdį ir kaip apsisaugoti nuo blusų. Viename jų parašyta, kad, paėmus laukinės našlaitės ir kažkiek muskato riešuto, galima pasigaminti vaistų nuo nugaros ir kitų skausmų. Taip skaitmenininkai sužinojo ir apie matavimo vienetą latą, kuris prilygo 15 g. Išrašytų receptų autorius nėra žinomas, tačiau spėjama, kad jie galėjo atkeliauti iš netoliese buvusio, iki 1830-ųjų veikusio Antalieptės vienuolyno, kur Dievo tarnai ir tarnaitės ruošdavo pačius įvairiausius žolelių antpilus.

"Parodėme šiuos receptus profesoriui Giedriui Subačiui. Jis sakė, kad tai seniausi lietuviški medicinos srities tekstai", – atradimo džiaugsmas nedingo iš pašnekovės veido.

Buvo geresnis popierius

Bažnytinėse metrikose būta ir daugiau įdomių radinių – reklaminė laikraščio skiautė, mokyklinių uniformų brėžiniai, nuuotraukos, pasas, šmaikštūs piešiniai. Vienoje knygoje R.Bukauskaitės kolegė aptiko senas doičmarkes, kitoje –  50 ir 500 carinių rublių kupiūras, kurios apyvartoje buvo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

"Vartėme archyvus ir domėjomės, kokią vertę tuo metu turėjo 500 rublių. Išsiaiškinome, kad per metus tiek uždirbdavo ne itin didelio rango valdininkas. Mėnesinis jo atlygis buvo maždaug 60 rublių", – skenuodama archyvinius metrikus, priklausančius Kauno arkivyskupijos bažnyčioms, R.Bukauskaitė senų kupiūrų neaptiko.

Užtai pageltusiuose lapuose skaičiavo žibalinių lempų, kavos, o galbūt ir raudonojo vyno dėmes. Teptuku braukė užsilikusius trupinius ir suspaustas muses.

"Kai kurias jų reikėjo krapštyti labai atsargiai, kad nepažeistume popieriaus, – specialistė neslėpė, kad senos knygos stebino ne tik radiniais, dailyraščiu raitytomis raidėmis, plačia rašalo spalvų palete, bet ir kvapais. – Turėjome knygą, įsuktą į polietileną. Vidun įsimetė pelėsis, todėl aromatas nebuvo itin malonus."

Istorinį Kauno lobyną puslapis po puslapio kruopščiai vartanti ir  skaitmeninanti moteris pasakojo, kad pagal popierių galima nuspėti knygos amžių. Senesniųjų lapai storesni, šiek tiek primenantys akvarelei skirtą popierių, jaunesnių knygų – plonesni. Dauguma knygų puoštos įvairiomis detalėmis, ypatingais antspaudais. Rašytos dailyraščiu, plunksna ar parkeriu.

"Buvo rašalas, kuriuo rašyti tekstai pasimatydavo išdžiūvę. Turėjo būti sunku tokį naudoti", – nuo baltų pirštinių žemėn slystelėjusį guminį antpirštį – didžiausią pagalbininką kėlė moteris.

Kai kurias jų reikėjo krapštyti labai atsargiai, kad nepažeistume popieriaus.

Bus atvira visuomenei

Pirmoji skaitmeninių dokumentų dalis – laikmena su Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių metrikų kopijomis praėjusių metų rugpjūtį buvo perduota Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui. Rinkinyje – per 700 suskaitmenintų knygų iš 37 bažnyčių ir 110 tūkst. vaizdų. Visi duomenys užima 1,2 terabaito. Kokie skaičiai žymės Kauno arkivyskupijos bažnyčias, paaiškės baigus darbus. Spėjama, kad tai įvyks po poros mėnesių.

Nuo 2019-ųjų birželio rankoves pasiraitojusi dešimties specialistų komanda didįjį skaitmenizavimo darbą septyniose šalies parapijose  tikisi baigti iki kitų metų vidurio. Tuomet planuojama sukurti skaitmeninę skaityklą, kuri leistų pasiekti dokumentus ne tik Lietuvos istorijos archyvo skaitykloje, bet ir kiekvienam norinčiam internetu. Anot projekto "Elektroninės paslaugos EAIS "Skaitmeninė skaitykla" sukūrimas" vadovo Andriaus Zilnio, atveriami dokumentai suteiks galimybę kiekvienam savarankiškai tyrinėti savo pačių giminės istoriją.

"Tai leis pasiekti ir bažnytines knygas, ir tai, kas yra valstybės archyvuose jau suskaitmeninta", – sklandžia projekto eiga džiaugėsi ir tokios pat baigties vylėsi A.Zilnys.

Projekto vadovas pabrėžė, kad gyventojams bus įmanoma atsekti savo giminės liniją, jei iš tėvų ir senelių yra pakankamai žinių ir nuorodų, kur informacijos reikėtų ieškoti.