Atmintyje gyvi sausio įvykiai

Pokalbiai ir ekspozicija

1991 m. sausio įvykiai mūsų tautos istorinėje atmintyje gyvi išliks ilgam. Tądien keliolika didvyrių paaukojo savo gyvybes dėl laisvės, o minios dėl tos pačios priežasties rinkosi prie svarbiausių Vilniaus vietų. Žmonių vieningumas ir tankų akivaizdoje ignoruojama baimė šių dienų žmones stebina. Daugelis savo drąsą demonstruoja tik socialiniuose tinkluose, komentarų skiltyse, o vos tik pagalvoję apie galimą grėsmę kuria saugų pabėgimo planą.

Pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės vadas ats. gen. mjr. Jonas Andriškevičius, vienas iš pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjų ats. brg. gen. Česlovas Jezerskas, 1990–1994 m. Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus ir istorikas prof. dr. Antanas Kulakauskas Vytauto Didžiojo karo muziejuje susirinko kalbėti ne apie dabartį. Jų lūpose suskambo praeities, be kurios dabartis, ko gero, būtų visai kitokia, prisiminimai.

Laisvės kovų dalyviai dalijosi savo prisiminimais, įžvalgomis, o jų pasakojimus papildė teminė paroda. Iki vasario 13 d. muziejaus lankytojai galės išvysti Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomus tų dienų Lietuvos laisvės gynėjų ginklus, Seimo rūmų maketą.

Atkurta: parodoje eksponuojamas ir 1991-ųjų Seimo rūmų maketas. Evaldo Cickevičiaus nuotr.

Aštri situacija šalyje

Mūsų valstybės kelias į nepriklausomybės atkūrimą prasidėjo dar Sąjūdžio metais – 1988-aisiais. Mitingai, visuotinė euforija, nepriklausomybės siekis – visa tai suvienijo Lietuvos žmones, kurie puikia žinojo, ko nori. Negalvodami, kiek ir kas turi turto, kas gyvena geriau ar blogiau, visi lig vieno troško gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, patys kurti savo, vaikų ir anūkų ateitį.

Kiti svarbūs valstybės atkūrimo žingsniai prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę. Nuo to momento prasidėjo realus mūsų valstybingumo kelias. Nebegalėdama sulaikyti Lietuvos sprendimų, Sovietų Sąjunga toliau demonstravo karinę galią ir tikėjosi sunaikinti laisvės siekį. Situaciją šalyje aštrino sudėtinga ekonominė padėtis.

„1990-ųjų ir 1991-ųjų sandūroje situacija atrodė galbūt naudinga prosovietinėms imperialistinėms jėgoms. Atsirado šiokių tokių trinčių tarp Lietuvos Vyriausybės ir jos pirmininkės Kazimiros Prunskienės ir Aukščiausiosios Tarybos tuometės dešiniosios daugumos su Vytautu Landsbergiu priešakyje“, – daugelio žmonių pasipiktinimą, anot prof. dr. A. Kulakausko, sukėlė Vyriausybės nutarimas dėl kainų.

Nepasitenkinimą reiškė ir radikalūs disidentai, tokie tokie kaip Antanas Terleckas ir jo šalininkai. Aukščiausioji Taryba Vyriausybės nutarimą atšaukė, o pati Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Nors skubiai buvo sudaryta ir patvirtinta nauja Vyriausybė, vidaus politinė padėtis nebuvo stabili. Lietuvos nepriklausomybės priešininkams atrodė, kad galima šituo pasinaudoti.

1991 m. sausio 8-osios naktį visos Lietuvos šaulių rinktinėms ir būriams buvo išsiųstas slaptas mano, Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių.

Susitelkė šauliai

Jau 1990 m. pabaigoje buvo aišku, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Gruodžio mėnesį visoje Lietuvos šaulių sąjungoje slaptu tuomečio vado G. Jankaus pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.

Lietuvos žmonių pozicija buvo išbandyta 1991 m. sausį, kai naktį iš sausio 7-osios į 8-ąją pagrindinėse Vilniaus miesto gatvėse pasirodė tankai ir šarvuočiai. Sausio 7-ąją Vilniaus šauliai pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Tuometis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius nurodė pagrindines šaulių pajėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir Gedimino pilies apsaugai. Skirtingose vietose pabiro 100 vilniečių šaulių.

„1991 m. sausio 8-osios naktį visos Lietuvos šaulių rinktinėms ir būriams buvo pasiųstas slaptas mano, Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Tuomet jau žinojome, kad namo tąnakt negrįšime. Tačiau nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos“, – prisiminimais dalijosi G. Jankus.

Sausio 11 d. SSRS kariai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį – Spaudos rūmus ir spaustuvę. Kitu taikiniu tapo Vilniaus televizijos bokštas, Lietuvos radijo ir televizijos pastatas. Čia sausio 13-osios naktį tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankus ir ginkluotus desantininkus. Savo gyvybes dėl laisvės paaukojo keturiolika gynėjų. Beginklių žmonių auka sukrėtė visą Lietuvą, sutvirtino ryžtą ginti savo valstybę ir nesitraukti agresijos akivaizdoje.

Neištrinama: nors praėjo daug metų, prisiminimai daugumos susirinkusių širdyse dar gyvi. Evaldo Cickevičiaus nuotr.

Kovos simboliai

Po kruvinosios sausio 13-osios nakties tūkstančiai žmonių vyko ginti laisvės simbolio – Lietuvos parlamento. Šalia Aukščiausiosios Tarybos būriavosi minios, buvo statomos barikados.

Mūru stojo ne tik savanoriai. Č. Jezerskas priminė, kad parlamento pastatą gynė pasieniečiai, Kauno puskarininkių mokyklos kariūnai, šauliai, Afganistane kovoję lietuviai, Kauno žaliaraiščiai, Rytų kovos menų sportiniai klubai, aukštųjų mokyklų studentai, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojai, Krašto apsaugos departamento mobilizuoti žmonės, taip pat ukrainiečių ir latvių savanorių būriai.

„Niekada nepamiršiu to jausmo, kuris užpildė ir mano, ir mano kareivių širdis, kai suvokėme, kad nuo mūsų pasiryžimo ir apsisprendimo priklauso ateitis“, – kalbėjo vienas iš pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ įkūrėjų ats. brg. gen. Č. Jezerskas.

Parlamento viduje buvo organizuojamas ginkluotas pasipriešinimas. Kovotojai neketino pasiduoti ir prisiekė kovoti iki galo, pasiryžę naudoti savadarbius ginklus ir sprogstamuosius užtaisus. Tomis sausio dienomis ir naktimis Lietuvos parlamentas gynėsi pats ir vadovavo Lietuvos gynybai. Didvyriška pozicija smurto akivaizdoje demonstravo visuomenės ir politinių lyderių sąmoningumą ir vienybę. 1991 m. sausį prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų degę laužai ir aplink juos susėdę besišildantys parlamento gynėjai tapo apgintos Lietuvos nepriklausomybės simboliais.