Kai „Kauno dienos“ žurnalistai pirmą kartą kalbėjosi su tuomet abiturientės Ugnės tėčiu Dariumi Lavicku, buvo 2017-ieji. Tų metų rudenį merginos gyvenimas akimirksniu apvirto aukštyn kojomis – stuburo smegenyse, kaklinėje dalyje, plyšus kraujagyslei ir išsiliejus kraujui ją ištiko paralyžius.
Taip nutiko dėl aneurizmos – nenormalaus įgimto smegenų kraujagyslės dalies išsiplėtimo. Suplonėjus ar susisluoksniavus kraujagyslės sienelei, ji išsipučia lyg maišelis ar balionas. Pavojingiausia, kad ta vieta bet kada gali plyšti. Tokią dukros diagnozę po dviejų parų nuo nelaimės įvardijo Kauno klinikų medikai. Čia Ugnė su tėčiu tada atvyko po vizitų Mažeikių bei Šiaulių ligoninėse.
Aštuonerius metus trunkanti kova
Nuo tos dienos jau praėjo aštuoneri metai. Tiek laiko Darius kovoja už geresnę dukros būtį esant šiai labai retai patologijai. Minėta nelaimė nebuvo vienintelis smūgis – iššūkių jiems teko ir daugiau. Vienas dabar jau 25-erių Ugne besirūpinantis Darius prieš kelias dienas vėl atvėrė širdį mintimis nusikeldamas į praeitį – laiką po nelaimės – ir viešai prabildamas apie dabartinę negalios kaustomos dukros kasdienybę.
„Po penkių operacijų ir ilgos reabilitacijos ji grįžo namo, kur buvo pastatyta ant kojų – vaikščiojo su vaikštyne, treniravau kiekvieną dieną, dariau viską, ką galėjau, nors reabilitacijos ligoninėje neurologė sakė, kad ji galbūt judins tik rankas, nes toks sunkus esąs jos atvejis. Prasidėjus COVID-19 pandemijai ir atsiradus depresijai, prasidėjo regresas. Ji galėjo atsisėsti ir atsistoti su mano pagalba, judino galūnės ir kūną, vartėsi. Nepaisant kasmetinių planuotų magnetinio rezonanso tyrimų, antro aneurizmos susidarymo 2024 metų spalį nepavyko aptikti.
Mano neįgaliai dukrai Ugnei per vieną parą staigiai pablogėjo. Ji prarado galimybę judinti galūnes, kūną. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimą, paaiškėjo, kad kraujagyslių darinyje vystosi antras aneurizmos mazgas – jis didėja ir trikdo nugaros smegenų bei nervų darbą. Dėl to atsirado galūnių paralyžius. Kai Kauno klinikose buvo atlikta neurochirurginė operacija, po kurio laiko Ugnė buvo paguldyta į slaugos skyrių Kaune, Romainių ligoninėje. Ten ji susirgo sepsiu ir abipusiu plaučių uždegimu, nes Kauno klinikų reabilitologai neskyrė jai reabilitacijos, sakydami, kad dukra neatitinka kriterijų“, – feisbuke rašė Darius.
Vyras prisiminė, kad tada, kai Ugnei buvo 17 metų, situacija esą buvo identiška ir medikai reabilitaciją dukrai skyrė, dėl to jos būklė gerėjo. „Vieša paslaptis, kad vaikams dažniau skiriama reabilitacija nei suaugusiesiems. Gaila, bet kai kuriais atvejais pritrūksta medikų žmogiškumo. Iš Romainių ligoninės Ugnė buvo pervežta į Kauno klinikų reanimaciją, įdėta tracheostoma. Čia ji išbuvo kelias savaites, paskui dukra buvo perkelta į Pulmonologijos skyrių. Šiame skyriuje Ugnės būklė blogėjo – ištiko insultas, klinikinė mirtis, ji nustojo kvėpuoti, keturioms minutėms sustojo širdis. Nors skyriaus slaugėms ir gydytojams artimas žmogus sakė, kad Ugnei blogėja, – vėl reanimacija, vėl viskas iš naujo.
Sunkiai atsistatė kvėpavimo funkcija, judesiai po truputį gerėjo, buvo išimta tracheostoma. Po trijų mėnesių, praleistų ligoninėje, dukra grįžo namo. Nuo tos dienos jau praėjo aštuoni mėnesiai. Šiuo metu ji po truputį judina rankų pirštus ir gali pakelti rankas. Vis labiau dirba kūno raumenys – Ugnė pakelia dubenį, pilvą, po truputį pasiverčia ir ant šono. Po operacijos ji negalėjo padaryti jokių veiksmų“, – socialiniame tinkle vardijo Darius.
„Nežadame pasiduoti“
„Kauno dienos“ žurnalistams Ugnės tėtis tarstelėjo, kad šiuo metu jo dukrai teikiama slaugos paslauga. „Paslaugą perka Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyrius iš slauga užsiimančių įmonių. Dukra sumoka dalį sumos – apie 150 eurų. Kineziterapeutė ją aplanko du kartus per savaitę. Užsiėmimas trunka 30 minučių. Šios paslaugos yra kompensuojamos Valstybinės ligonių kasos“, – akcentavo pašnekovas.
Nepaisant to, pasak jo, Ugnei reikėtų kompleksinės reabilitacijos paslaugų – ergoterapijos, kineziterapijos, masažo bei psichoterapijos. „Kai dukrai Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“, o paskui ir namie su mano pagalba vyko užsiėmimai, ji pakankamai greitai susigrąžino rankų, kojų judesius, raumenų stiprumą. Ugnė gali sustiprėti, ji nori tęsti mokslus, baigti gimnaziją ir studijuoti. Ji nori užsiimti veikla ir nebūti našta visuomenei. Deja, tam reikalingos papildomos lėšos. Žadame įkurti jos vardo paramos fondą, rinkti lėšas, kad galėtume stiprinti jos sveikatą ir gerinti gyvenimo kokybę. Nežadame pasiduoti“, – ryžtingai kalbėjo Darius.
Jis užsiminė svarstęs ir apie kamieninių ląstelių transplantacijos galimybę, tačiau tam būtina išsami gero šios srities specialisto konsultacija. „Kol dirbu, nuo 8–15 val., su Ugne būna slaugė. Paskui ja rūpinuosi aš. Nei išeiginių, nei poilsio dienų, nei atostogų neturiu. Neturiu žalingų įpročių. Mano gyvenimas tai – darbas ir dukra. Kartais būna labai sunku, bet mano žemaitiškas užsispyrimas padeda eiti toliau. Gyvename Kaune, persikėlėme iš Žemaitijos vien dėl to, kad būtume arčiau Kauno klinikų ir ištikus staigiam pablogėjimui, gautume pagalbą laiku.
Viliuosi, kad atsiras neabejingų žmonių, kurie padės mums surinkti lėšų reabilitacijos paslaugoms. Nenoriu prarasti brangaus laiko. Esant tokiai ligai, laikas, per kurį žmogus gali atgauti prarastus kūno judesius, yra labai svarbus. Kuo anksčiau gaunama reabilitacija, tuo geresni rezultatai“, – į geros valios žmones kreipėsi D. Lavickas.
Kasdienybė lovoje
Nors šiuo metu Ugnės rankos ir kojos yra slaugė bei jos tėtis, apie savo kasdienybę „Kauno dienos“ žurnalistams sutiko papasakoti ir ji pati. Dienas ir naktis mergina leidžia gulimame režime. „Iš pat ryto į namus ateina slaugė. Ji pasirūpina mano higiena, pavalgydina, sugirdo vaistus. Taip ir praeina diena“, – tarstelėjo Ugnė.
Kai buvau vaikas, sakė, kad iš manęs nieko nebus – aš nieko nejudinsiu. Bet atsigavau.
Du kartus per savaitę, kaip jau minėta, jai būna atliekami ir kineziterapijos užsiėmimai. Mergina antrino tėčiui Dariui – siekiant tikslo vėl pačiai save apsitarnauti – tokio kineziterapijos užsiėmimų dažnumo nepakanka. Esą, kad kūnas nesurambėtų, reikėtų tam skirti bent dvi valandas kasdien.
„Kai buvau vaikas, sakė, kad iš manęs nieko nebus – aš nieko nejudinsiu. Bet atsigavau – galėjau užsiimti pomėgiais – vėl piešti, bendrauti, judėti įprastu neįgaliojo vežimėliu rankomis sukdama jo ratus. Tai turbūt ir dabar į mane žvelgia taip pat – kad nieko nesugebėsiu“, – apmaudo neslėpė Ugnė. – Jei gulėdama bent šiek tiek pajudu, kilsteliu rankas, atsiranda spazmai – kūnas susiraizgo lyg egzorcizmo seanse. Todėl judėti bandau labai atsargiai, kad to neišprovokuočiau. Trinka ir rijimo funkcija. Netrukus vyksiu pas neurologą. Tikiuosi, kad pavyks išsiaiškinti, kodėl atsirado pastaroji problema“, – tarstelėjo pašnekovė.
Žemiškos svajonės
Pas gydytojus mergina keliauja taip pat tik gulėdama. Ugnė užsiminė, kad šiuo metu ji svajoja apie individualiai pritaikytą elektrinį neįgaliojo vežimėlį, į kurį atsisėdusi galėtų pasiekti įvairias lokacijas ir realybe virstų paprastas jos noras – tiesiog pakvėpuoti grynu oru, susitikti su draugais. Tiesa, be jau minėto neįgaliojo vežimėlio, Ugnei reikėtų ir specialaus keltuvo šiam vežimėliui.
„Svajoju pabaigti mokyklą. Jei pavyks susigrąžinti jėgas, ketinu siekti karjeros – studijuoti grafinį dizainą. Norėčiau turėti savo būstą, kad galėčiau savarankiškai gyventi ir puoselėti santykius su vaikinu. Mano planai – tokie pat kaip ir kiekvieno jauno žmogaus“, – šyptelėjo mergina.
Paklausta, iš kokio šaltinio semiasi stiprybės, ir ar buvo momentų, kai norėjosi nuleisti rankas, Ugnė atviravo, kad sunkiausia jai buvo COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Būtent tada ji jautėsi labiausiai vieniša. „Vaikystėje ir paauglystėje tėvai mane labai saugojo. Daug draugų neturėjau – tik kelis artimiausius. O per COVID-19, kai tapau „interneto žmogumi“, nežinojau, kur kreiptis, kaip elgtis. Tai buvo tarsi pradmuo demotyvacijai“, – prisipažino pašnekovė, pridurdama, kad iki tol optimizmo ji nestokojo ir dėjo pastangas, kad sveikatos būklė pagerėtų.
Kai jau minėtais 2024-aisiais Ugnei antrąkart susidarė aneurizma, ir anksčiau išugdytų fizinių gebėjimų nebeliko, mergina atvira – kentė ir fizinius skausmus. „Skaudėjo labai stipriai, negalėjau net kvėpuoti. Susirgau ir sepsiu, patyriau galvos smegenų insultą. Rimtesnių pasekmių dėl to pavyko išvengti, tačiau turiu šiek tiek atminties ir regėjimo problemų. Dabar mano emocijos – stabilios, kovos variklis – įjungtas. Esu pasiruošusi intensyvesnei reabilitacijai, jei atsirastų tokia galimybė“, – sakė mergina.
Kalbėdama apie tai, ar nelaimė, po kurios ji prarado ankstesnę fiziškai sveiko žmogaus būtį, pakeitė ir jos santykius su draugais, Ugnė tarstelėjo – patys artimiausi draugai šalia išliko iki šiol. Su jais ji bendrauja telefonu ir susitinka gyvai, kai šie ateina į namus aplankyti. „Turiu ir partnerį. Jis ir tėtis yra didžiausi mano motyvatoriai“, – pokalbį baigė mergina.
Norintys ir galintys prisidėti prie Ugnės reabilitacijos, gali tai padaryti:
Darius Lavickas LT797300010086009310
Swedbank Swift kodas HABALT22
Paskirtyje būtinai nurodyti – PARAMA UGNEI
PayPal [email protected]
