Pasivaikščiojimas po pagrindinę Šančių gatvę

Kaune yra 1,5 tūkst. gatvių, bet vienomis mėgstame vaikščioti ar važiuoti labiau. "Kauno diena" nutarė papasakoti apie pačias savičiausias. Po kiekvieną jų vaikščiosime vis su kitu pašnekovu – tos gatvės gerbėju. Galbūt juo tapsite jūs?

Į pirmąjį pasivaikščiojimą po pagrindinę Šančių gatvę "Kauno dienos" žurnalistai leidosi su ilgamete šančiške Izolina Paukštiene. 

Visus pažįsta

Jei bent trumpam sugrįžtumėte į tarpukario Kauną, tikrai eitumėte pažiūrėti filmo su Shirley Temple į "Lyros" kino teatrą, kur vietoj spragėsių gautumėte virtų dešrelių, užsuktumėte į vieną iš žydų krautuvėlių ir išsimokėtinai nusipirkę "Singer" siuvimo mašiną patrauktumėte pailsėti į netoliese esantį paplūdimį.

Toks gyvenimas tarpukariu virė pagrindinėje Žemųjų Šančių gatvėje – A.Juozapavičiaus pr., po kurį mus vedžiojo ilgametė šančiškė, vietinių vadinama vaikščiojančia enciklopedija arba gyva istorija I. Paukštienė.

Spalį 83-ejus švęsianti guvi moteris mus pasitiko Kranto 5-ojoje g., prie M.Valančiaus pradinės mokyklos. Čia seniau stovėjo mediniai sandėliai, tarnavę kaip laikina bažnyčia, vėliau persikėlusi į buvusią gaisrinę A.Juozapavičiaus pr. Gaisrinėje bažnyčia veikė iki 1939 m., kol šalia išdygo naujas pilkas kulto pastatas. Čia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia veikia iki šiol.
Artėdama prie A.Juozapavičiaus pr. I.Paukštienė pasakojo, kad su tėvais Šančiuose pakeitė net devynis namus.

"Kaip šuo savo teritoriją pažymi, taip ir aš pažymėjau keisdama namą po namo. Kaip žmogus gyvendamas viename bute savo kaimynus pažįsta, tai aš – visus Šančius", – juokėsi moteris.

Užaugino asmenybes

Anot I.Paukštienės, Šančiuose užaugo daug žymių žmonių. Šančiškė vos spėja vardyti namus, kuriuose gyveno aktoriai, sportininkai, teisininkai, mokytojai. Čia gyveno Klaipėdos teatro aktoriaus Romualdo Grincevičiaus šeima, čia – poetė Janina Degutytė, čia – Kosto Smorigino šeima, o ant kalno – jo pusbrolio Jurijaus šeima.

Kaip tie Šančiai tiek žymių žmonių užaugino? "O kodėl neužaugins? Toks gražumas! Atvažiuokite pažiūrėti, kai sodai žydi. O kur dar Nemuno, Jiesios pakrantės", – I.Paukštienė prisiminė, kaip būdama paauglė pasirišusi sijoną ant galvos su draugėmis perplaukdavo Nemuną ir ten žaisdavo.

Kinas su dešrelėmis

Trumpas atstumas nuo Kranto al. iki A.Juozapavičiaus pr. pailgėja, kai kiekvienas nuo tarpukario beveik nepasikeitęs medinukas apipinamas prisiminimais. Ištrūkus iš varganos darbininkų kasdienybės ir priėjus Mažeikių g. ir A.Juozapavičiaus pr. sankryžą, iškyla visai kitokie, miestietiški Šančių vaizdai, kurių dabar neliko nė kvapo.

"Čia yra senasis Šančių centras", – konstatuoja rajono metraštininkė I.Paukštienė, rodydama į tuščius sklypus abipus Mažeikių g.

Dabar apžėlę ir nesutvarkyti žemės lopinėliai kadaise buvo pilni miesto gyvybės. Dešinėje pusėje, kur dabar stūkso kažkokio pastato pamatai, tarpukariu veikė "Lyros" kino teatras. Kitoje prospekto pusėje, prie troleibusų stotelės, buvo kitas kino teatras – "Saturnas", žiūrovus masinęs stendu su to meto Holivudo įžymybių nuotraukomis.

Vis dėlto didžiausią įspūdį vaikystėje Izolinai palikdavo "Lyra" aksomu trauktomis kėdėmis, ložėmis, aksominėmis užuolaidomis. Bilietas tuomet kainavo nemažus pinigus – vieną litą, tačiau mergaitės tėvas pasistengdavo kiekvieną savaitę čia ją nusivesti.

"Atsimenu filmus apie Diką Dofą, Patą ir Patašoną, bet ką juose rodė tai nepamenu, – juokiasi moteris. – O jau Shirley Temple kokia žvaigždė buvo! Kartą namuose sukėliau isteriją, kad man reikia tokių pirštuotų pirštinių kaip Shirley."

Ryškiai atmintyje I.Paukštienei įstrigęs per kino seansą vaikščiojęs dėdulė, iš kurio galėjai nusipirkti virtų dešrelių. Vis dėlto ne jos būdavo didžiausias džiaugsmas – vaikams labiausiai norėdavosi ant dešrelių pilamų garstyčių.

Pirkdavo iš žydų

Kitoje Mažeikių g. pusėje būdavo daug kioskelių, kuriuose žydai pardavinėdavo įvairias smulkmenas. Izolina ten eidavo su tėvu pirkti odų, kai šis pradėjo dirbti batsiuviu. Kitoje prospekto pusėje buvo didelis pasažas, kuriame veikė įvairios parduotuvėlės, taip pat valdomos žydų. Kai jos užsidarydavo, galėdavai eiti pirkti tiesiai pas žydus į namus, kurių buvo pristatyta vietoje dabartinės Šančių poliklinikos.

Tai buvo vieno aukšto medinukai su "salkutėmis" – mansardomis. Apačioje būdavo įsikūrusi parduotuvė, o viršuje gyveno šeimininkai. "Visą laiką tas žydas ar žydė lauke stovėdavo. Tik praeini, ir užkalbina. Visus pažinojo. Pas juos galėjai ir naktį belstis ko nors nusipirkti, nepykdavo", – prisiminė I.Paukštienė.

Priešais Šančių polikliniką dar yra išlikę keli senieji medinukai, kuriuose ir dabar veikia parduotuvės. Į prospektą išeinančioje Sodų g. vis dar kėpso ne viena sena troba, kurių nenugriovė sovietmečiu statant Vykdomąjį komitetą (dabar Valstybinė mokesčių inspekcija), o tarp jų – ir senoji mūrinė sinagoga.

Tarpukariu šančiškiai ją vadindavo "škala" todėl, kad pastatas buvo naudojamas ne tik kulto apeigoms, bet ir kaip mokykla. Vaikai čia buvo mokomi religijos ir papročių.

Ilgisi senojo pašto

Juozapavičiaus pr. skirdavo skurdžius ir turčius. "Čia – Žemieji Šančiai, čia darbininkai gyvena, o ten jau, žiūrėkite, (rodo į Siūlų g. pusę – red. past.) gatvės kaip su liniuote nubrėžtos. Ten, sakydavome, ponai gyvena", – juokėsi I.Paukštienė.

Traukdami prospektu link senųjų kareivinių, priėjome pastatą, kuriame veikė žymi kirpykla. "Kaip "Muralio" Laisvės al.", – pakomentavo šančiškė. Praėjome senąjį Šančių paštą – tarpukario modernistinės architektūros pavyzdį. "Nors ir vargingai gyveno šančiškiai, labai didžiavosi, kad turi tokią mokyklą ir tokį paštą, statytus 1938–1939 m.", – pasakojo I.Paukštienė.

Kareivinės atlaikė visus

Moteris pasidžiaugė, kad senosios kareivinės rekonstruojamos laikantis paveldo reikalavimų. Palei A.Juozapavičiaus pr. išsirikiavusi eilė raudonų plytų carinės architektūros pastatų – dauguma jų jau apgyvendinti, kituose vyksta statybos darbai.

"Visus kareivinės atlaikė: ir lietuvius, ir vokiečius, ir rusus. Reikėjo seniai imtis jas tvarkyti", – sakė I.Paukštienė ir pridūrė, kad su Šančiuose įsikūrusiais kareiviais nė vienais laikais nebuvo jokių nesutarimų.

Aplink kareivines anksčiau buvo pristatyta daug mūrinių maisto sandėlių, dabar panašių į mažus kalnelius. Ten buvo laikomi rauginti kopūstai, įvairios daržovės ir kiti maisto produktai. Kad nesugestų, žiemą iš užšalusio Nemuno išpjaudavo ledo luitus, kuriais apdėdavo produktus.

Gelbėjo knygas

Įsukę į vieną tarp kareivinių vingiuojančių gatvelių leidomės Nemuno link. Šančiškė prisiminė vieną baisiausių potvynių, 1946-aisiais nuo kranto nuplovusių visas pirmąsias trobas. Jai atmintyje iškilo vaizdas, kaip upės nunešto namo savininkas mokytojas vandenyje gaudo plaukiančias knygas, jas šluosto ir kaip vaikas verkia. Nors Nemunas grasindavo kiekvienais metais, tokio potvynio daugiau nebuvo.

Nors vanduo namų jau seniai nebetvindo, bet po truputį šių vietų istorija apsimūrija plytomis, apsiklijuoja plastikinėmis dailylentėmis, pūva, trūnija ir nyksta. "Aš vis kartoju: pasikalbėkite su savo artimaisiais, kaimynais, išklausykite jų pasakojimus, nes tuoj nebeliks tų, kurie juos pasakoja", – paragino entuziazmu trykštanti šančiškė, norinti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie unikalų Kauno rajoną ir jo pagrindinę gatvę.

Tęsiasi 2,8 km

Antanas Juozapavičius (1894–1919) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs nepriklausomybės kovose. Jo garbei 1922 m. Žemųjų Šančių didžioji gatvė pavadinta A.Juozapavičiaus pr.

A.Juozapavičiaus pr. nuo Karaliaus Mindaugo pr. maždaug 2,8 km tęsiasi iki Panemunės tilto.

A.Juozapavičiaus pr. įsikūrę nemažai gamybinių, prekybinių ir smulkaus verslo įmonių.

2012 m. per rekonstrukciją prospektas praplatintas iki 14 m, atnaujinta šaligatvių danga, viešojo transporto stotelės, šviesoforų, apšvietimo ir lietaus nuotekų sistema.