Arkivyskupas K. Kėvalas: bažnyčią tvarkysime be šou

Jau džiugina praeivius

Senamiestyje Vilniaus gatve vaikštantys kauniečiai jau tikriausiai pastebėjo, kad paskutinėmis vasaros dienomis ši šventovė nušvito naujai – nuėmus pastolius, atsivėrė sutvarkytas pietinis fasadas.

Virš centrinių bažnyčios durų dabar matyti maždaug 1915 m. menantis užrašas "Kath. Garnison-Kirche" ("Įgulos katalikų bažnyčia") – anuomet iki tol kaip cerkvė veikusi šventovė tapo Įgulos katalikų bažnyčia. Kiekvieną praeivį žvilgsniu palydi Jėzus Kristus iš akmeninės mozaikos, kuri čia buvo sumontuota 1932–1934 m. Mozaikos autorius – žymus Lietuvos skulptorius Juozas Mikėnas, ją sukūrė 1932 m., vos grįžęs iš studijų Paryžiaus Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje, kur studijavo sienų tapybą, mozaiką ir medžio drožybą.

"Ji puikiai dera su Kauno Švč.Sakramento bažnyčios neobizantine išore. Simboline prasme apskritas, kryžiaus formos aureole papuoštas Kristaus atvaizdas siejasi su Ostija ir pačios bažnyčios titulu. Įstabu, kad ji išliko per visą sovietmetį, pridengta mediniu skydu", – įžvalgomis pasidalijo šią šventovę atkurti padedančios architektė restauratorė Asta Prikockienė ir menotyrininkė Rima Valinčiūtė-Varnė.

Anot jų, galimybė iš arti apžiūrėti ir patyrinėti į Vilniaus gatvę nukreiptą bažnyčios fasadą atsirado pernai, kai Kauno arkivyskupijos kurijos iniciatyva, remiant Kauno miesto savivaldybei, pradėti tvarkybos darbai ir buvo pastatyti pastoliai.

"Atlikti ir polichrominiai, ir daug kitų tyrimų. Visiems didžiausią nuostabą kelia tai, kiek ši bažnyčia buvo pakeista ir perstatyta. Labai džiaugiamės tuo, kas jau padaryta – atnaujintas fasadas, atverta autentiška durų anga, atsirado žemėjantis laiptelis siekiant nusileisti į autentišką bažnyčios grindų lygį. Maži žingsneliai, bet labai svarbūs", – tuo, kas atlikta, džiaugėsi Kauno arkivyskupijos ekonomas Vitalis Urba.

Vyko renginiai, bet jie, tiesą sakant, buvo patys save išlaikantys.

Atvėrus barokinio portalo angą į Vilniaus gatvės pusę, teko spręsti naujų durų klausimą. Architektei A.Prikockienei kilo mintis jas sukurti vitražines (vitražistas Eimutis Markūnas). Pasak architektės, taip norėta pabrėžti ir tarsi sujungti didžiausias šios bažnyčios vertybes: barokinį, vėliau bizantizuotą pastatą, secesinius vitražus, neobizantinę J.Mikėno mozaiką ir Valeškos kurtą sienų tapybą, įnešant ir šiuolaikinės kūrybos indėlį. Durys vaizduoja Švč.Sakramentą Dievo Kūno (Ostija) ir Kraujo (taurė su vynu) pavidalu, pabrėžiant šios bažnyčios titulą. Tamsiuoju metu durys švies iš vidaus, kviesdamos tikinčiuosius ir praeivius užsukti į bažnyčią.

Anot Kauno arkivyskupijos ekonomo V.Urbos, vien pietiniam fasadui sutvarkyti išleista apie 200 tūkst. eurų, tad lėšų poreikis išties didžiulis. "Faktiškai šią sumą galima dauginti iš aštuonių – dar tiek analogiško darbo bažnyčios išorėje. O kur dar stogas, kurį reikia pakeisti. Jau nekalbu apie visus darbus, kurie laukia bažnyčios viduje", – vardijo V.Urba.

Kaip Betliejaus tvartelis

"Tam tikras paradoksas – miesto centre turime tokią istorinę vertingą bažnyčią ir vis nepriėjome iki jos remonto, nors ji jau veikia nuo to laiko, kai, atgavus nepriklausomybę, buvo grąžinta tikintiesiems", – primena Kauno arkivyskupas K.Kėvalas.

K.Kėvalas Švč.Sakramento bažnyčią palygino su Betliejaus tvarteliu – labai brangi, bet apleista dėl savo fizinės būklės viduje ir išorėje. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Nors praeiviams galbūt atrodydavo, kad uždarius sovietmečiu čia veikusį "Santakos" kino teatrą apleistame pastate niekas nevyksta, ganytojas priminė, kad ten jau ne vienus metus veikia koplyčia, aukojamos šv.Mišios. "Unikalu tai, kad joje vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija – malda nenutrūksta ir dieną, ir naktį. Žmonės pasiskirstę valandomis, kai kurie net trečią valandą nakties atvažiuoja, meldžiasi ten valandą ar dvi, ir kartą per mėnesį ar net dažniau turi tokį įsipareigojimą – savotišką misiją. Žmonės meldžiasi už save, už savo šeimą, už bendruomenę. Tad ta bažnyčia visada buvo gyva, bet ji atrodė kaip tas Betliejaus tvartelis: labai brangi, bet kita vertus – apleista dėl savo fizinės būklės viduje ir išorėje", – palygino arkivyskupas.

K.Kėvalo teigimu, Švč.Sakramento bažnyčios remonto pradžia užtruko dėl gana objektyvių priežasčių. "Senamiestyje yra daug bažnyčių – koncentracija didelė, ir tarsi nebuvo tokio poreikio, kaip, pavyzdžiui, jėzuitų Šv.Pranciškaus Ksavero ar pranciškonų Šv.Jurgio bažnyčių restauravimas. Čia reikia labai didelių pinigų sumų, ir kadangi bažnyčių aplink pakanka, šios šventovės sutvarkymas vis būdavo atidedamas", – paaiškino Kauno arkivyskupijos ganytojas.

2004 m. bažnyčia buvo perduota jėzuitų žinion, po metų pirmajame aukšte, buvusios kino teatro kavinės patalpose jėzuitai įrengė akademinio jaunimo koplyčią. Ir tai padaryta neatsitiktinai – tarpukariu ši bažnyčia buvo paskirta moksleivių ir studentų reikmėms.

Pasak K.Kėvalo, 2016 m. tuometis Kauno arkivyskupas jėzuitas Lionginas Virbalas juridiškai sutvarkė statusą – bažnyčia tapo Kauno Švč.Sakramento (studentų) rektoratu, kartu pradėti ir bažnyčios fasadų restauravimo, konservavimo projektai, nors pirmieji šio statinio tyrimai pradėti dar 2000-aisiais.

"Dabar ši bažnyčia – ne parapijinė, o rektoratas – į ją gali ateiti žmonės iš visur. Labai tikimės, kad ateityje ji ir veiks kaip studentų bažnyčia. Galbūt pavyktų sutelkti viso Kauno akademines pajėgas ir šią bažnyčią naudoti studentų bei visos akademinės sielovados reikmėms", – lūkesčiais pasidalijo Kauno arkivyskupijos ganytojas.

Vitražai grįš į bažnyčią

Pernai Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje buvo galima pasigrožėti restauruotais Švč.Sakramento bažnyčios vitražais.

Anot specialistų, 1934 m. iš Sankt Peterburgo Katalikų dvasinės akademijos koplyčios nupirkti ir į Kauną atvežti penki Geyling dirbtuvėse Austrijoje apie 1880 m –XX a. pr. pagaminti vitražai, anuomet iš viso atsiėję virš 23 tūkst. litų. Menotyrininkės R.Valinčiūtės-Varnės teigimu, tris iš jų Stasys Ušinskas sumontavo Švč.Sakramento bažnyčios presbiterijoje: "Nukryžiuotąjį" ir porinius "Šv.Matą" ir "Šv.Morkų". "Tai seniausi ir vertingiausi išlikę vitražai Lietuvoje, sukurti iki šiol veikiančiose garsiose Vienos vitražo dirbtuvėse. Sovietmečiu jie buvo išmontuoti ir slapta saugoti Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, neseniai restauruoti ir ruošiasi sugrįžti į bažnyčią", – Kauno arkivyskupijos išplatintame pranešime teigia menotyrininkė.

Tiesa, pasibaigus vitražų eksponavimo laikui M.K.Čiurlionio muziejuje, viešai pasigirdo kalbų, esą šie lobiai atsidurs nežinia kur, nes niekas nesiruošia jų sugrąžinti ten, kur jiems ir vieta – į Švč.Sakramento bažnyčią.

"Nežinau, kodėl tos kalbos pasklido, bet tai – netiesa. Tie vitražai buvo eksponuojami muziejuje, dabar jie yra ten saugomi ir laukia savo dienos tarnauti pagal paskirtį. Galbūt dėl to, kad bažnyčios atkūrimo darbai užsitęsė, ir atsirado ta intriga ar koks konspiracinis planas, kad čia nieko nebus. Jie sugrįš į bažnyčią ir bus įstatyti į langus, kurie šiuo metu dar apleisti, kaip ir pati bažnyčia", – pažadėjo K.Kėvalas.

Anot jo, kol kas įgyvendintas tik pirmasis bažnyčios tvarkybos etapas – sutvarkytas pietinio fasado frontonas. Dabar svarbiausia – viduje išimti pertvaras, kurios likusios nuo kino teatro sovietiniais laikais. "Architektai rengia planą, kiek tos pertvaros reikės išimti, o kurios dalys bus paliktos, tam kad būtų galima įrengti tam tikras erdves. Taip jau buvome sutarę, kad, siekiant atkurti vienanavės bažnyčios vaizdą, ta pertvaros dalis bus išimta, ir bažnyčia vėl taps vienos navos. Žmonės, atėję į ją iš Vilniaus gatvės per centrines duris, matys visą bažnyčią su presbiterija ir gražiais senaisiais austriškais vitražais. Iš tiesų mūsų planas yra šiai bažnyčiai grąžinti bažnyčios vaizdą", – tikino arkivyskupas.

Į Vilniaus gatvę atgręžto pietinio šventovės fasado tvarkyba atsiėjo apie 200 tūkst. eurų, tačiau tai tik pirmieji žingsniai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Šou iniciatyvos nepasiteisino

Pernai jau buvo viešai paskelbta, kad ši bažnyčia atveriama, kad ji tarnaus kaip kultūrinė erdvė ir vieta įvairiems renginiams bei susitikimams, kalbėta ir apie užmojus ją suremontuoti. Šiemet prie Kauno arkivyskupijos vairo stojęs K.Kėvalas turi savo nuomonę apie tai, kas vyko.

"Buvo iniciatyva – tuo bruzdesiu norėta sutelkti visuomenės dėmesį į šią bažnyčią ir galbūt pritraukti lėšų. Lyg ir kilni misija, galėtume sakyti. Bet iš tiesų pamatėme, kad tai nelengva. Net pritaikyti, kad ten kažkokios veiklos vyktų, reikia lėšų. O surinkti bažnyčios restauravimui, kaip suprantu, nepasisekė. Vyko renginiai, bet jie, tiesą sakant, buvo patys save išlaikantys. Ta mintis, kad galbūt organizuojant renginius pavyks sutelkti lėšų, nepasiteisino", – konstatavo arkivykupas.

Jis prakalbo ir apie įtampas, kurios kilo dėl šių iniciatyvų. "Kai kurie iš tų renginių absoliučiai nederėjo su bažnyčios paskirtimi. Taip pat kilo įtampa ir dėl to, kad nėra lengva gauti tiek pelno, kad ir renginys atsipirktų, ir dar būtų galima skirti pinigų restauravimui. Jau dabar matome, kad tai neišlaikys šios bažnyčios. Pagaliau visi gi jaučia, kad jos tikroji paskirtis – būti bažnyčia. Tai ir gausybė visokių renginių ten nelabai dera. Turėsime ieškoti būdų, kaip ją sutvarkyti be šou", – įsitikinęs ganytojas.

K.Kėvalo teigimu, šiuo metu, kai sutvarkytas fasadas Vilniaus gatvėje, lėšos naudojamos tiems darbams, kurių akivaizdžiai nematyti: smulkūs griovimai, projektiniai darbai. "Kadangi bažnyčia yra veikianti, ji ir pati kažkiek lėšų surenka, bet toli gražu ne tiek, kad pakaktų viskam. Kad šventovė atgautų tikrąjį veidą, reikės tikriausiai kelių milijonų eurų. Jau vien visam stogui pakeisti reikės didžiulių sumų. Turiu didelė viltį, kad galbūt pavyks pretenduoti į europinius projektus", – viliasi arkivyskupas.

Anot jo, Švč.Sakramento bažnyčia yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei istorinis miesto paveldas. "Turime reikalą su istoriniu Kauno miesto pastatu. Visų kauniečių rūpestis turėtų būti jį išsaugoti, nes jame užkoduotas didžiulis Kauno istorijos etapas. Architektūriniai tyrinėjimai puikiai atskleidžia, kiek ten visko būta. Ir miestui, ir pačiai Bažnyčiai tai yra tam tikra misija bei garbė šią šventovę sutvarkyti, nes ji yra dalis miesto veido", – pastebi dvasininkas.

K.Kėvalas džiaugiasi, kad miesto savivaldybė tai supranta, ir visi darbai vyksta jungtinėmis arkivyskupijos ir savivaldybės pajėgomis. "Ir miestui nėra lengva, be Europos paramos tikriausiai nesutvarkysime. Turime gerų pavyzdžių, kad tokius projektus galima laimėti, be to, jau dabar plėtojama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva religiniam turizmui vystyti – turime lūkesčių patekti į tokį religinio turizmo maršrutą", – įžvalgomis apie galimybes atgaivinti išskirtinę Kauno šventovę dalijosi Kauno arkivyskupas metropolitas K.Kėvalas.

Spalvinga istorija

Tikriausiai nė vieni Kauno maldos namai nepatyrę tiek daug radikalių pasikeitimų ir pertvarkymų, kaip dominikonų vienuolyno Švč.Sakramento bažnyčia: ne vieną kartą keitė savo tūrį, formą, interjero ir eksterjero puošybą, paskirtį. Pastato mūruose dar ir dabar galima rasti šioje vietoje stovėjusių gotikinių gyvenamųjų namų fragmentų, pirmosios vienanavės bažnyčios, vėliau išplėstos pristatant šonines koplyčias, cerkvės, tarpukario studentų bažnyčios ir buvusio "Santakos" kino teatro ženklų.

Dabartinis šventovės planas suformuotas XVII a. pabaigoje, atstatant bažnyčią po 1655 m. karo. Šios rekonstrukcijos metu, išgriovus šonines buvusios vienanavės bažnyčios sienas, buvo sumūrytos šoninės koplyčios. Pagal Pažaislyje dirbusio architekto Pietro Puttini projektą visuose keturiuose fasaduose sumūryti barokiniai frontonai ir sukonstruotas stogas, įrengtas interjeras su septyniais baroko altoriais.

Galbūt pavyktų sutelkti viso Kauno akademines pajėgas ir šią bažnyčią naudoti studentų bei visos akademinės sielovados reikmėms.

XVII a. pabaigoje pradėta dviaukščio mūrinio vienuolyno statyba. Kartu atnaujinta ir bažnyčia – pietinio fasado frontono šonuose sumūryti bokšteliai, viduje suklotos iš Švedijos atvežto marmuro grindys. Per 1812 m. karą bažnyčia vėl stipriai nukentėjo.

Suremontuoti ansamblio pastatai 1845 m. uždaromi ir stovėjo apleisti. 1865–1868 m. vyko dideli bažnyčios pertvarkymo į cerkvę darbai.

1915 m. šventovę perėmė vokiečių kariuomenės įgula. 1919 m. ji grąžinama katalikams, nugriautos cerkvę menančios bokštų viršūnės ir kupolas, išardyti stačiatikių ikonostasai.

1932–1934 m. pietiniame fasade sumontuojama akmeninė "Jėzaus Kristaus" mozaika, atvežti įspūdingieji vitražai.

1949 m. bažnyčia vėl uždaroma ir nacionalizuojama. Kurį laiką joje buvo knygų bazės sandėlis, o 1963 m. paverčiama "Santakos" kino teatru.

1990 m. grąžinta tikintiesiems. Čia laikinai įsikuria "Caritas" sandėliai.

2004 m. pastatas perduotas Kauno jėzuitams.

2000 m. pradėjus pirmuosius tyrinėjimus nesimatė jokių daugiau nei 300 metų čia buvusių maldos namų ženklų, tačiau bažnyčia savo paslaptis atskleidžia po truputį.

Ši bažnyčia, statyta miesto klestėjimo laikais, buvo turtingo miesto ženklas. Jos pirmapradžio vaizdo atskleidimas yra svarbus ne tik pastato, bet ir aplinkos kontekste. Todėl buvo priimtas sprendimas, kur tik įmanoma atidengti, išsaugoti ir eksponuoti visus išlikusius autentiškus barokinės bažnyčios fragmentus.

Šaltinis: Kauno arkivyskupijos kurija