Ar amatininkams užtenka darbo?

Vargas dėl pigių batų

"Avalynės taisykloje jaučiame ne tik sumažėjusį klientų srautą, bet ir suprastėjusią taisyti atnešamos avalynės kokybę. Žmonės perka pigius batus, kurių vėliau ne tik nebeįmanoma, bet ir nebeverta taisyti", – atkreipia dėmesį Kaune, Laisvės alėjoje, esančios "Tauro" avalynės parduotuvės pardavėja Regina Virvičienė.

Čia veikia ir galanterijos bei avalynės taisykla. Kartu su siuvėjais bei batsiuviais besidarbuojanti R.Virvičienė turi jau 30 darbo metų patirtį, todėl puikiai išmano šią sritį.

Regina Virvičienė

Taisykloje pastebimas metų laikų sezoniškumas. Rudenį, vos tik daugiau pradėjus lyti, padaugėja klientų, nešinų batais, kurių padai atsiklijavę nuo drėgmės. Dažniausi taisyklos klientai – vidutinio amžiaus kauniečiai, kurių ir tėvai čia lankydavosi.

Mieste avalynės taisyklų mažėja, tačiau batsiuviai savo amato neišsižada. "Džiaugiamės jais, didžiulę patirtį sukaupę amatininkai kokybiškai ir kūrybiškai atlieka savo darbą", – giria savo kolegas R.Virvičienė.

Kūrybos šiame darbe išties daug. Pastaraisiais metais avalynės meistrai jaučia kedų madą. "Dingsta klasikiniai batai, jų vietą užima "padanginė" avalynė (aut. past. batas, kurio padas yra išlietas, dažnai būna guminis), kurią taisant kartais tenka rimtai sukti galvą, kaip atnaujinti", – šypsosi priėmėja.

O štai į taisyklą užsukusiai senjorai Aldonai V. batai tarnauja ilgai. Neabejoja, kad dar tarnaus ir atneštieji. "Pensija nedidelė, negaliu sau leisti pirkti naujų batų", – sakė nuolatinė taisyklos klientė.

Vienkartinės prekės

Galanterijos meistrams taip pat nestinga darbo – į jų rankas atkeliauja rankinės, kuprinės. Dažniausiai reikia pakeisti užtrauktukus, sutvarkyti rankenas.

Dabar ir batai, ir rankinės tarsi vienam kartui gaminamos.

"Viena garbaus amžiaus klientė atnešė gerokai susidėvėjusią odinę rankinę. Sakėme, kad taisyti jos užtrauktuko tikrai neverta. Bet visgi sutaisėme, nes pajutome, kokia jai brangi ši rankinė, – pasakoja kasdienybės vaizdelį R.Virvičienė. – Dažnai pasitaiko, kad klientai būna labai prisirišę prie savo daiktų, jų nenori išmesti, todėl ieško galimybių juos atgaivinti."

Tiesa, tokia galimybė yra tik taisant anksčiau gamintus daiktus. "Dabar ir batai, ir rankinės tarsi vienam kartui gaminamos", – piktinasi pašnekovė ir ragina rinktis kokybiškesnes prekes, taip pristabdant besaikį vartojimą.

Viso gyvenimo profesija

Nors Kaune, Šv.Gertrūdos gatvėje, esančioje laikrodžių taisykloje sumažėjo klientų, tačiau čia dirba net keturi laikrodininkai. Šiame pastate dar prieš karą buvo taisomi laikrodžiai, kauniečiams taisykla gerai žinoma.

"Mūsų meistrai taiso pačius sudėtingiausius mechanizmus, jie sovietiniais laikais turėjo šeštą, pačią aukščiausią, laikrodininko kategoriją", – negaili gerų žodžių kolegoms Raisa Vaitkevičienė ir Irena Aldakauskienė.

Raisa Vaitkevičienė

Vieno iš jų Vytauto Grigonio tėvas buvo laikrodininkas, kuris išmokė savo sūnų šio amato. Kiti žinių sėmėsi iš savo kolegų, jokių specialių mokslų nebaigė. Moterys darbą pradėjo dar sovietiniais laikais, buitinio aptarnavimo centre "Žaibas". Iš pradžių dirbo priėmėjomis, o vėliau ir pačios išmoko taisyti laikrodžius.

"Priežastys, kodėl nyksta ši veikla, yra labai paprastos. Vis daugiau gaminama vienkartinių laikrodžių, kurių neįmanoma pataisyti. Ateina naujovės, pavyzdžiui, išmanieji laikrodžiai, o daugelis žmonių įprato naudotis išmaniajame telefone esančiu laikrodžiu", – mano I.Albatauskienė.

Laikrodininkė R.Vaitkevičienė pastebi, kad jos anūkai nebenešioja laikrodžio, tačiau pati be jo neišsiverčia. Turi net penkis laikrodžius, kiekvienas iš jų yra skirtas skirtingai progai.

Ir R.Vaitkevičienei, ir I.Albatauskienei labai patinka jų darbas, o ypač – bendrauti su klientais. Moterys kartais jaučiasi tarsi psichologės: tenka ir nuraminti, ir paguosti klientus.

Siuvėjos nesiskundžia

"Klientų nesumažėjo, o jų poreikiai priklauso nuo gyvenamosios vietos, tendencijų, sezono. Manau, kad siuvimo amatas niekada nedings: žmonės nuolat nori atsinaujinti ir būti stilingi, atrodyti tvarkingai. Juk apranga yra viena iš pagrindinių saviraiškos priemonių, kuri akivaizdžiai siunčia informaciją aplinkai", – mano sostinėje esančios siuvyklos "Genc 4/22" įkūrėja Rima Šermukšnienė.

Ji pati nepalaiko greitosios mados ir besaikio vartojimo. Mano, kad sąmoningas vartotojas renkasi ilgaamžišką produktą, pasidomi gaminio sudėtimi.

Siuvėjų mokymo programą baigusi Kamilė Bukauskaitė nesigaili pasirinkusi šį amatą. "Visada trūksta šią sritį išmanančių amatininkų", – tikina šioje siuvykloje įsidarbinusi mergina.

"Gaila, kad kai kurios jaunos merginos, baigusios profesines mokyklas ir atėjusios dirbti, nepamėgsta savo darbo, nerodo pastangų tobulėti. Dauguma kokybiškai savo darbą atliekančių siuvėjų yra vyresnio amžiaus", – konstatuoja R.Šermukšnienė, mananti, kad dėl gerų meistrų stygiaus iškyla ne tik paslaugų, bet ir drabužių kainos.