Svarbiausia, kad jaučiasi gerai

Afganistanietis S.Najibas sveikinasi lietuviškai ir žodžius taria taisyklingai. Jis ne iš tų tėvynainių, kurie į mūsų šalį veržiasi šiandien.

"Aš Lietuvoje gyvenu labai seniai, jau dvylika metų, todėl suprantu lietuviškai", – paaiškina 46-erių vyras ir iš siūlomų gėrimų pasirenka kavą.

S.Najibas, kuriam prieš ketverius metus Kauno klinikose buvo persodintos kepenys, tvirtina, kad kava jam tikrai nekenkia. Afganistane, sako, populiaru arbata su karštu pienu, tačiau dar jaunas būdamas palikęs tėvynę vyras jos nacionaliniais patiekalais nebesižavi.

"Man labai patinka kugelis", – afganistanietis sako, kad cepelinų gaminti neišmoko, o bulvių plokštainį dažnai, bent kartą per savaitę, išsikepa.

Gydytojai, pas kuriuos periodiškai privalo apsilankyti, meniu griežtai neriboja.

"Svarbiausia, kad pacientas jaučiasi puikiai", – patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gastroenterologijos klinikos vadovas profesorius Limas Kupčinskas.

Emigruoti patarė tėvai

Gimtąjį Kabulą S.Najibas paliko 1993-iaisiais. Bėgo nuo talibų ir modžahedų.

"Jie trokšta valdžios, pinigų, narkotikų ir to siekia ginklais. Kai jie atėjo, tėvas ir mama man pasakė: daugiau tau vietos Afganistane nėra – važiuok", – lietuviškai gimdytojų verdiktą cituoja Satari ir pasakoja, kaip buvusi demokratinė jo šalis virto pragaru.

Iš tėvo, karininko su aukštuoju išsilavinimu, perėmęs demokratines pažiūras, tuomet 23-ejų vaikinas atvyko į Maskvą. Prieš tai jis buvo baigęs Simferopolio karo akademiją. Rusijos sostinėje Satari ilgai neužsibuvo, nes ten gavo darbo tik turguje. Nusprendė emigruoti į Vakarus. 2004 m. atsidūrė Vilniuje, netrukus persikėlė į Kauną.

Afganistane pačių artimiausių nebėra: tėvai mirę, sesuo gyvena Vokietijoje. Liko pusbroliai ir pusseserės, jiems ten, žino Satari,  labai sunku.

Jam tiko Lietuvoje pasiūlytas emigranto statusas. Arabiškai, persiškai, indiškai, rusiškai, angliškai kalbantis vyras suskato mokytis lietuvių kalbos.

"Iš pradžių gavau vizą vieniems metams. Tai buvo gerai, nes, kai sutvarkė dokumentus, leido dirbti", – apie gyvenimo pradžią Lietuvoje pasakoja Satari, Vilniuje dirbęs restoranuose ir vertėju.

Vyras persikėlė į Kauną todėl, kad čia gyveno daugiau jo tėvynainių nei Vilniuje, ir taip pat dirbo Lietuvoje jau įprastą darbą.

Meldžiasi už donorą

"Viskas buvo gerai. 2012 m. truputį susirgau", – pasakojimą apie save tęsia Satari.

Iki tol jis nuolat tikrindavosi sveikatą, nes dirbant viešojo maitinimo srityje tai privaloma.

Jaunystėje buvo sveikas.

"Nei ką skaudėdavo, nei karščiuodavau, – pietietis sako, kad Lietuvos klimatas jam nepakenkė. – Viską valgiau ir truputį išgerdavau, žinoma, kad lietuviškos degtinės. Ji skani."

Tai, kad nesveikos kepenys, afganistanietis sužinojo būdamas tėvynėje, misijoje. Į ją išvažiavo lyg ir sveikas, o ten būdamas sukarščiavo. Nuėjo į prancūzų ligoninę Kabule, iš jos jį persiuntė į amerikiečių kontroliuojamą Bagramo miestą. Nustatė kepenų cirozę.

"Pasakė, kad man visai blogai, ir išsiuntė į Vokietiją. Ten paaiškino, kad ilgai reikės gulėti ligoninėje ir laukti donoro. Sakiau, ne, mano šalis yra Lietuva – gyvas ar negyvas būsiu, bet grįšiu į Lietuvą", – tvirtai buvo nusprendęs Satari, ir pasielgė, kaip norėjo.

Jo argumentai buvo tokie, kad supranta lietuvių kalbą ir galės susikalbėti su gydytojais. Dabar S.Najibas dievina Kauno klinikų gydytojus profesorių L.Kupčinską ir jo sūnų Juozą Kupčinską, docentę Jolantą Šumskienę, mokslų daktarą gydytoją Dalių Petrauską.

"Labai didelę pagalbą jie man suteikė. Rado donorą, persodino kepenis. Nežinau, kieno jos, bet kiekvieną vakarą guldamasis  miegoti dėkoju Dievui ir meldžiuosi už tą žmogų, kurio dėka gyvenu. Tegul žemė būna jam kaip pūkas", – nuoširdžiai sako Satari ir tvirtina pasiryžęs po mirties paaukoti savo organus donorystei.

Afganistanietis patvirtina: jo religija – islamas, bet musulmonai nėra prieš transplantaciją.

"Čia juk nieko blogo. Kai kraują duodi – tai irgi organų transplantacija, taigi jokio skirtumo", – įtikinėja Kauno klinikų gydytojų pacientas, kuriam kepenys buvo persodintos 2012 m. vasarą.

Ligoninėje gulėjo metus

Tą datą afganistanietis laiko antrąja savo gimimo diena. Po operacijos Kauno klinikose praleido kone metus.

"Labai ilgai gulėjau ligoninėje. Susidraugavau su visais. Mane maitino, mano sveikata rūpinosi profesoriai ir eiliniai gydytojai, slaugė sesutės. Kai baigė gydyti, galvoju – eisiu namo, bet būsiu vienas. Ir dabar visi liko geri pažįstami, labai draugiški, kai nueinu. Jie niekada negalvoja, kad aš užsienietis – blogas žmogus", – dalijasi išgyvenimais Satari.

Jis priduria, kad po transplantacijos buvo mažų sveikatos problemų, o dabar viskas gerai. Dirbti, deja, negali, nes jam pripažinta tik 15 proc. darbingumo, ir vyras netgi neleidžia sau kurti šeimą.

Vyras atvirai pasakoja, kad turėjo draugę. Jauną ir gražią lietuvaitę iš Druskininkų, draugavo su ja penkerius metus.

"Kai sužinojau, kai sergu, galvoju – netrukdysiu jai, nes aš juk neįgalus. Dabar telefonu pabendraujame, bet pasitraukiau iš jos gyvenimo, nes jai reikia vaikus gimdyti, o aš didelėmis dozėmis vaistus vartoju. Po operacijos penkerius šešerius metus negalima vaikų turėti, nes galima pakenkti", – S.Najibas atvirai dėsto vyriškas problemas.

Finansiškai vyras verčiasi sunkiai – per mėnesį gauna tik 100 eurų. Neseniai gavo Lietuvos pilietybę, todėl tikisi daugiau pagalbos.

"Nedaug neįgalių užsieniečių Lietuvoje, kad dėl mūsų įstatymus pakeistų. Pilietybė gal suteiks daugiau lengvatų, – viliasi afganistanietis ir tvirtina, kad iš Lietuvos, kad ir kaip būtų, niekur nevažiuos. – Iš širdies sakau: bus ar nebus pinigų, čia man sugrąžino gyvenimą, gaunu vaistų ir jaučiuosi kaip namuose."

Į Vokietiją, kur gyvena sesuo, taip pat nenori. Priminus, kad daug lietuvių emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo, Satari apie tai taip pat išsako tvirtą nuomonę.

"Kas išvažiavo, savo planų turėjo. Lietuvoje gyvena jau net mažiau kaip trys milijonai žmonių, bet niekas nėra alkanas, nuosavais automobiliais važinėja", – pateikia argumentų.

Gydytojai – angelai sargai

Afganistanietis su dar dviem tėvynainiais gyvena nuomojamame dviejų kambarių bute. Tie vyrai dirba arabiškame restorane –  gamina nacionalinius patiekalus.

Satari mano, kad jis sveikatą prarado Afganistane, kur, sako, ne tik sprogdinama, bet naudojamas ir cheminis ginklas. Kai kalbėjomės, prieš kelias dienas Kabule buvo nugriaudėjęs sprogimas, nusinešęs bene trisdešimt gyvybių, trys šimtai žmonių buvo sužeista, kai kurie jų – sunkiai.

"Jie kaip maniakai, jiems patinka žudyti", – tyliai ištaria Satari ir priduria, kad dėl daug ko kalti narkotikai.

Pats Satari niekada jų nebandė. Pasakoja, kad Afganistane iki 30 metų nevalia rūkyti viešai. Vieną jo draugą, 18-metį, dėl rūkymo tėvas išvarė iš namų.

"Išvarė, ir daugiau neįsileido. Sako, jis išvažiavo į Iraną. Nuo tos dienos aš jo nemačiau", – vėl Satari akyse šmėstelėja liūdesys.

Jis prispipažįsta, kad ilgisi tėvynės, bet tik demokratinės, kokioje gimė, o ne tokios, kokia yra dabar. Afganistanietis tvirtina, kad lietuviai labai tolerantiški ir žino, kas yra kas.

"Jei plaukai juodi, nereiškia, kad žmogus – teroristas", – nukerta Satari ir sako, kad teigiami pokyčiai Afganistane galimi ne anksčiau kaip po penkiasdešimties metų.

Juodaplaukiam S.Najibui Lietuvoje ramu. Net ir tuomet, kai gulėsi ant operacinio stalo, jautėsi saugus, nes matė, kad gydytojams nesvarbu, kokios spalvos ligonio oda – juoda ji ar balta.

"Gydytojais pasitikėjau, jie šypsosi kaip angelai. Ką jie saugo, tas nemirs", – įsitikinęs Satari.

Komentaras

Limas Kupčinskas, LSMU profesorius, Gastroenterologijos klinikos vadovas

Mūsų paciento S.Najibo būklė prieš kepenų persodinimą buvo labai sunki. Sulaukus donoro, transplantacija pavyko sėkmingai, bet pasitaikė pooperacinių komplikacijų. Dabar pacientas pas gydytojus pasitikrinti sveikatos lankosi kas tris mėnesius ir džiugu konstatuoti, kad viskas gerai.

Kepenų transplantacija jau tapo įprastu sergančiųjų sunkiomis šio organo ligomis gydymo metodu. Kauno klinikose per šešiolika metų, kai 2000-aisiais profesorius Juozas Pundzius pirmą kartą sėkmingai persodino kepenis, jau atlikta beveik pusšimtis tokių operacijų.

Prieš savaitę profesoriaus Giedriaus Barausko atlikta kepenų transplantacija buvo jau 49-oji. Šį gydymo metodą galima taikyti vis dažniau ir dėl Kauno klinikų chirurgų profesionalumo, ir dėl populiarėjančios organų donorystės.