101-ųjų Kalėdų sulaukęs kaunietis: nesinervinkite ir ant nieko nepykite

Kalėdų Senelio abu prašytų vienintelio dalyko – sveikatos, nors jos bent jau ponui Juozui, atrodo, ir taip atseikėta su kaupu. Jis per gyvenimą nėra sirgęs jokiomis sunkiomis ligomis, nebuvo net rimtai sunegalavęs, nors teko patirti ir karo baisumus: nemažai laiko praleido pirmojoje fronto linijoje, patyrė ir draugų žūčių, ir bado, ir priverstinės nemigos savaičių. Tik per plauką jam pavyko išvengti tremties. Tėvai ir sesuo buvo išvežti, o jį patį išgelbėjo tai, kad buvo užsiregistravęs kaip karo dalyvis. Karinių antskrydžių ir bombardavimų siaubą teko patirti ir poniai Elenai.

Abu kauniečiai stebina noru ir jėgomis darbuotis bei vidine ramybe. Pasitikdamas savo šimtąjį gimtadienį J.Maksvytis nusikasė prie namų užsiaugintas bulves, nusiskynė obuolius, sugrėbė lapus, susikasė daržą. Malkų skaldymas, pusryčių gaminimas sau ir trylika metų jaunesnei žmonai – taip pat jo laisvalaikio užsiėmimas.

Jis tokią veiklą vertina ne kaip naštą, varginančią prievolę, o kaip sveikatos šaltinį – mankštą. Be abejonės, įtakos jų gerai savijautai prideda ir tai, kad iki šiol abu stengiasi valgyti kuo daugiau natūralaus, pačių užsiauginto, pasigaminto maisto. Tiesa, pono Juozo silpnybė, jį lydinti nuo pat vaikystės, – saldumynai, pyragėliai ir tortai.

"Matot, kaip jis gerai išlaikytas", – nusijuokė ponia Elena ir gyrė vyro ryžtą kas rytą mankštintis, kartu suktis namuose ir dalytis namų ruošos darbais.

Abu teigė, kad svarbiausia gyvenime ir palaikant tarpusavio santykius – abipusė pagarba ir mokėjimas išlikti ramiems, nesijaudinti dėl menkniekių.

"Labai džiaugiuosi ir vyru, ir vaikais", – pokalbio metu ne kartą kartojo ponia Elena, su būsimu sutuoktiniu susipažinusi, kai šis, būdamas maždaug trisdešimties, atsikraustė į Kauną. Pora susilaukė ir užaugino du sūnus ir dvi dukras.

"Viename kieme gyvenome", – apie pažinties aplinkybes prabilo elegantiška inteligentiška moteris, visą gyvenimą dirbusi siuvėja.

Ji Juozą sužavėjusi, kaip jis pats sakė, darbštumu. Sutuoktinis – irgi ne iš tingiųjų. Elena sakė nepamenanti, kad vyras, net ir sulaukęs šimtmečio, kada nors būtų pasakęs, kad kažko, ko yra prašomas, nepadarys, nes tingi arba yra pavargęs.

– Kokios nuotaikos laukėte savo 101-ųjų Kalėdų? – pasiteiravome garbaus amžiaus J.Maksvyčio, svečiuodamiesi jo su žmona namuose Aleksote.

J.M.: Senatvėje ne apie Kalėdas galvoji, o apie sveikatą. Šiaip nuotaikos neblogos, nieko labai neskauda. Kartais ką pamaudžia, kojas mėšlungis patraukia. Svarbiausia – judėti. Kai daugiau pasėdžiu – sustingstu. Ausis jau pagydyta, reikėjo tik išvalyti, ir klausa sugrįžo. Bet dabar lankausi pas gydytojus dėl akies. Nežinau, ką jie sugalvos. Gal prireiks operacijos?

– Kaip rengėtės didžiosioms metų šventėms?

E.M.: Kūčioms, Kalėdoms pradedame ruoštis iki jų likus dviem savaitėms. Eglę aš puošiu, o vyras pažiūri, ar gerai. Reikės ir maisto – šaltieną virti, šližikus kepti... Visa šeima: vaikai, anūkai, proanūkiai pas mus susirenka per šventes. Kai visi sueiname, būna labai smagu.

J.M.: Skaičiuoju, ar dvylika patiekalų ant stalo.

E.M. Ne tik skaičiuoja. Daug, jis visko padeda. Jo pareigos – namuose palaikyti šilumą – kurti pečių. Pečių jis pats vis dar kuria. Zdaravas dar labai. Ir sūrius kartu darome, ir sviestą jis sumuša. Per Kalėdas ant stalo bus mūsų gaminti sūriai, namuose kepti pyragai, namuose virti kumpiai.

– Abu atrodote kupini jėgų. Kuris iš jūsų stipresnis? Ponas Juozai, aplenkiate žmoną?

J.M.: Ji įsakymus man tik duoda! (Juokiasi abu.)

E.M.: Oi, aš daug silpnesnė už jį. Esu sirgusi visokiomis ligomis. Jis tikrai labai stiprus žmogus.

– Kokios būdavo jūsų vaikystės Kalėdos?

J.M.: Irgi eglutę puošdavome. Mūsų sodas buvo apsodintas eglėmis, vieną jų tėvas nukirsdavo ir namie puošdavome. Mama dar po eglute padėdavo Kalėdų Senį, o Kalėdų rytą po egle rasdavome dovanų. Labiausiai laukdavau saldumynų. Iki šiol juos mėgstu.

Mama pagamindavo didžiulių skilandžių. Dabar gali rasti pirkti tik tokių, kurie telpa į saują. Anksčiau netoli mūsų toks Dalmanskis turėjo dvarą ir pardavinėdavo veislinius paršelius, kurių suaugusių lašinukai buvo labai skanūs: riebalų sluoksnis, raumenų, vėl riebalai, vėl raumenys. Šiais laikais sunku rasti skanių lašinukų.

Beje, tėvai turėjo ūkį, samdomų darbininkų – merginą ir vyruką. Per Kalėdas jiems būdavo suteikiamos atostogos, išvažiuodavo namo, todėl visus darbus ūkyje per šventes turėdavome nudirbti patys. Buvo 28 ha žemės, septynios aštuonios karvės. Beje, nuo dešimties metų karves ganydavau, o nuo dvylikos – gyvulius šerdavau.

– Kaip atrodo įprasta abiejų jūsų diena?

J.M.: Aš visada anksti keliuosi. Apie pusę šešių ryto. Pasimankštinu, pakuriu pečių. Vakare anksčiau einu gulti, todėl ryte anksčiau pabundu. Vakare nėra, ką dirbti, televizoriaus žiūrėti niekada nemėgau, todėl einu miegoti.

E.M.: Aš rytais mėgstu pamiegoti. Taip anksti nesikeliu. Ir labai gerai – kai atsikeliu, namai jau būna prikūrenti, pusryčių košė išvirta. Pusryčiams visuomet valgome kruopų košes: grikių, ryžių, avižų. Sveika.

J.M.: Visokių kruopų košes mėgstu. Dar įsidedu slyvų, obuolių, moliūgų košės. Naminės.

E.M.: Jas gaminame abu – pjaustome, aš verdu, jis indelius užsuka. Uogų, vaisių, daržovių neperkame. Savų užsiauginame. Pietums dažniausiai būna sriuba, paukštiena. Kiaulienos aš negaliu valgyti, o jis dar ir lašinių užvalgo. Ką valgyti, dukrelė šiek tiek reguliuoja (šypteli). Vakarienei dažniausiai – rūgštus pienas. Patys susirauginame. Daug pieno perkame. Kasdien geriame petražolių arbatą. Labai sveika. Užsiauginame ir prisidžioviname žiemai visokių žolelių, arbatžolių. Jis man melisų dar įdeda į arbatą, kad ramesnė būčiau ir geriau miegočiau (žvilgteli su šypsena į vyrą).

– Ponas Juozai, jūsų žmona akcentavo, kad ilgai gyvenate, gerai jaučiatės, nes abu esate labai ramūs. Atrodytų, jums lengva išlikti ramiam, kai turite šaunią žmoną, gerus vaikus. O kaip išlikti ramiam, kai aplinka ne tokia palanki?

J.M.: Kai žmona ima bartis, išeinu iš kambario, ir viskas (šypsosi).

E.M.: Nenervinu aš nieko. Nebūtum sulaukęs tiek metų (nusikvatoja). Reikia kantrybės.

J.M.: Manau, kad sveikatos prideda trumpas papasninkavimas. Mano atveju buvo priverstinis dviejų mėnesių beveik badavimas karo metu, kai pašaukė į tarnybą. Pusryčiams gaudavome košės, kuri kartais būdavo prisvilusi, dvokdavo ir nuo jos susukdavo pilvą. Pietums – sriuba su keliais gabaliukais runkelio ar bulvės. Beveik kaip vanduo. Maistą į virtuvę tiekdavo kaimynas, jis man dvigubą porciją įpildavo. Prie sriubos – duonos gabaliukas. Vakarienei – vėl vandeninė sriuba.

– Ar esate kada susimąstęs, gal jaunystėje, gal per karą, nakvodamas apkasuose, kiek ilgai norėtumėte gyventi?

J.M.: Ne, apie tai nemąstydavau. Laikas labai greitai prabėgdavo.