Visam gyvenimui užsikrėtęs dailės virusu

Šiuo metu Architektų sąjungos parodų erdvėje veikia Petro Stankevičiaus tapybos darbų paroda "60 metų su etiudniku ant peties".

Pasirinko architektūrą

P.Stankevičius – profesionalus architektas, taigi natūralu, kad, garbingam gyvenimo jubiliejui artėjant, Architektų sąjungoje surengė savo darbų parodą. Tik joje – ne projektai, brėžiniai ar maketai, o tapyba, kuriai menininkas paskyręs jau 60 metų. "Tai mano didžioji gyvenimo meilė, – prisipažįsta P.Stankevičius, – kurios nė kartą neišdaviau."
Iš Obelių kilusį P.Stankevičių dailės pasaulis patraukė dar mokykloje, kai su piešimo ir dailės darbų mokytoju Jonu Ziboliu visam Rokiškio rajonui apipavidalindavo sienlaikraščių vitrinas, kūrė šventinius plakatus, pagal užsakymus – garsių dailininkų kopijas. "Mokytojas užkrėtė mane meno virusu, nuo kurio taip ir nepagiju", – šypsosi P.Stankevičius.

Aukso medaliu baigęs gimnaziją, atakuoti dailės olimpo P.Stankevičius vis dėlto nesiryžo. Įstojo į architektūrą ir toliau tapė. "Nesigailiu, kad pasirinkau architektūrą, juk ji – menų motina, studijuodamas nesilioviau domėtis daile – ypač tapyba ir skulptūra. Labai daug išmokau iš profesorių Stasio Ušinsko ir Antano Žmuidzinavičiaus, docento Jono Vaičio."

Dirbo su garsiais objektais

Studijuodamas būsimasis architektas susipažino ir su garsiais to meto skulptoriais Bernardu Buču, Robertu Antiniu, savo kraštiečiais Vladu ir Leonu Žukliais, Antanu Dimžliu. Teko rimtai padirbėti prie jų vykdomų užsakymų: Kajetono Šklėriaus skulptūrų valstybinio banko fasade, Vinco Grybo bareljefų "Saulės" gimnazijos fasade restauravimo ir kitų jų kūrinių.

Įgijęs architekto diplomą P.Stankevičius dirbo Kauno rajono architektu, dizaineriu Kauno prekybos ir buities reklamos biuruose, projektavo įvairius statinius, parengė keletą paminklų ir dekoratyvinių skulptūrų aplinkos sutvarkymo projektų. Ir tapė, tapė, tapė. Kad ir kur eitų, kur keliautų, etiudinikas buvo pirmas daiktas, kurį pasiimdavo.

Nuo peizažų iki abstrakcijų

Viena yra pamatyti P.Stankevičiaus darbų parodą, kita – jo namuose, dirbtuvėje išvysti jų gausą. Dailininkas savo įvairiausių laikotarpių kūrinius, kuriuose užfiksuotos kelionės, nuotaikos, eksperimentiniai ieškojimai. Nuo gausybės paveikslų, regis, ir galva apsisuks, tačiau peržvelgus užsičiuopia pagrindinės dailininko kryptys.

Pirmoji ir gausiausia – iš natūros tapomi peizažai, akivaizdu, kad gamta – didžioji dailininko mokytoja ir įkvėpėja. Antroji – abstraktesni, apibendrinti darbai, juose – dėmesys koloristikai, proporcijoms, žaismei. Trečioji – eksperimentinė, kuri kartais tarsi savotiškas pažaidimas, atsipalaidavimas, tačiau ir joje neretai užkabinamos skaudžios temos gal norint apsivalyti, o gal išlaisvėti ieškant savo temos, minties, spalvinės gamos, potėpio, faktūros.

Taigi 60 metų su etiudininku ant peties – nemenkas laiko tarpas tobulėti, profesionalumui įgyti ir gausybė nutapytų paveikslų. Pasak parodos kuratorės Snieguolės Surblienės, šiai parodai Architektų sąjungos parodų erdvėje atrinkti panašios stilistikos darbai, daugiausia – iš natūros tapyti peizažai, tačiau yra ir keletas naujesnių paveikslų, kiek kitokio braižo, savitos technikos ir kiek kitos minties – vidiniai išjaustos, apmąstytos ir apibendrintos.

Dailininko dirbtuvėje darbų tiek, kad užtektų dar keletui parodų ir didesnėse salėse, taigi visai gali būti, kad iki šiol viešumoje retokai eksponavęs savo kūrybą, P.Stankevičius visuomenei parodys ir savo eksperimentinius ieškojimus, abstrakcijas, simbolistiniais ženklais užkoduotus paveikslus.