Galerijoje "Meno parkas" veikiančioje tapytojos Eglės Ulčinskaitės darbų parodoje pristatoma vizualizuota asmeninė patirtis, pačios autorės pavadinta išorinės atminties kartoteka.

Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, jo tikslo, galimybių įgyvendinti svajones ir susikurti šviesesnę ateitį. Žmogui bręstant, ieškojimų procesas tampa sudėtingesnis, tikslai – didesni, o svajonės – daugiasluoksnės. Vis labiau atsigręžiama į dvasinius dalykus, kad būtų atrasta vidinė ramybė, sukauptos jėgos, išlaikyta koncentracija į svarbiausius siekius. Ieškojimas neleidžia žmogui nurimti, skatina jį tobulėti ir atrasti. Tik svarbu žinoti, ko ieškai, ir susidūrus su kliūtimis – nepalūžti, žengus klaidingą žingsnį – nesmerkti savęs, o pasimokyti. Visą gyvenimą žmogus ieško, augindamas save kaip asmenybę ir tiesdamas naujus kelius, vedančius tikslo link. Ieškojimas – tai atspirtis, tai būdas nesusitaikyti su vidutiniais pasiekimais, paskata judėti.

Vaizdų kartoteka

Ieškojimas praturtina ir leidžia kaupti įvairią patirtį, kurią sąmonė fiksuoja išgyventomis emocijomis, jausmais, išmoktomis gyvenimo pamokomis, regėtais vaizdais. Būtent apie patirtis, kurios atmintyje įstringa spalvotais vaizdais, savo personalinėje parodoje "Laikinos vietos (kol manęs čia nebuvo)" su žiūrovais ir dalijasi E.Ulčickaitė.
"Vaizdai įsikūnija ne vien išorinėje materijoje, bet ir žmogaus atmintyje, vaizduotėje. Tik iš kur jie ten atsiranda? Kur dedasi užmiršti vaizdai? Atmintį vaizduojuosi tarsi kartoteką, kurioje pasaulio patirtys kataloguojamos vaizdiniais kodais", – aiškina menininkė.

Iš tiesų  tapytojai pasaulį suvokia per vaizdą, savo jausenas bandydami atskleisti drobių paviršiuose. Paveikslų spalvos, kompozicijos, vaizduojami motyvai – perleisti per "vidinį filtrą", siekiant įvaizdinti žmogiškuosius ieškojimus ir juos lydinčius atradimus. Galbūt todėl kartais žvelgdamas į paveikslą ir ieškodamas jo prasmių žiūrovas pasimeta.

Nė vieno atviro menininko drobėje nėra atsitiktinių elementų – tik visuma, sukurianti paveikslui nuotaiką, o žiūrovui užmenanti mįslę: kokie jausmai, mintys, potyriai sklandė dailininko dirbtuvėje kuriant darbą?

Akistata su vaikyste

Stovėdama priešais E.Ulčickaitės paveikslus ir regėdama kintančius vaizdus bandau rasti atsakymus: kuo vienos vietos patraukė menininkę? Ko ji jose ieškojo? Ką rado? Asmeninė patirtis, susipinanti su kūrėjos pateiktais vaizdais, užtvindo galerijos erdvę interpretacijomis, kuriose stengiuosi išgyventi" matomus vaizdus.

"Patiriant vaizdą, jį ir jo suvokėją sieja bendra laikinė erdvė. Sieja akistatos tikrovė. Sąmonė nepažinų vaizdą, kaip ir erdvę, instinktyviai stengiasi prisijaukinti: vaizdą – įsivaizduoti, erdvę – suterpinti. Taip (at)kuriami ne tik tie vaizdai, bet ir asmeninė patirtis. Rekonstruojamas pasaulis", – konstatuoja kūrėja.

E.Ulčinskaitės vaizdų kartotekoje – vaikystės atsiminimai, atgyjantys paveiksle "Vienaragis". Pilkšvame kolorite vaizduojamas nuo laiptų riedantis medinis vienaragis. Vaikiškas žaislas simbolizuoja nerūpestingumą, džiaugsmą, klajones po įsivaizduojamus pasaulius ir ten patirtus nuotykius. Minkštas koloritas tarsi įveda žiūrovą į erdvę, kuri artima kiekvienam.

Kūrinyje nėra konkrečių nuorodų, įvietinančių vaizduojamą erdvę: ji gali priminti vaikystės kiemą, aikštės ar alėjos fragmentą (nelygu, kur glūdi daugiausia žiūrovo vaikystės atsiminimų).

Jaunų dienų prisiminimai persikelia į paveikslą "Musė", kuriame vaizduojama maža mergaitė su perregimais sparnais. Gal tai pati dailininkė? Švelnios, minkštai pereinančios, pastelinės spalvos sukuria blankaus vaizdo įspūdį, nykstančio atsiminimo nujautimą. Mergaitės vaizdas – vis dar autorės atmintyje, tačiau laiko tėkmė iš lėto barsto jį užmaršties dulkėmis.

Prisiminimų simboliai

Asmeninė patirtis sutelkta paveiksle "Kuratoriaus kalba", kurio fragmentiška kompozicija primena nepavykusį kadrą. Tik drobėje jis tampa paslaptingu vaizdu, kurio pavadinimas žiūrovui sufleruoja, kad vaizduojama erdvė – tai galerija, o matomos nukirstos, juodomis kelnėmis vilkinčios žmogaus kojos – parodos kuratorius (ar kuratorė).
Galima spėlioti, kad galerijoje pristatoma paroda buvo pačios E.Ulčickaitės, o įstrigęs "juodų kelnių" vaizdinys įsigėrė į menininkės atmintį ir tapo motyvu tapybai.
Interjero fragmentas drobėje "K+M+B" primena seną laiptinę. Suspaustoje erdvėje už uždarų durų slepiasi nepažįstamųjų namai. Paveikslas žadina norą praverti duris ir pažvelgti vidun.

Visame E.Ulčickaitės parodos kontekste išsiskiria darbas "Pirmieji alytnamiai". Tamsus koloritas, suniveliuoti potėpiai, paveikslo erdvėje išsibarstę maži, raudonstogiai namai – praeities, kuri jau nebepasikartos, simboliai. Tarsi tirštas rūkas būtų apgaubęs peizažą, kuris trūkinėja menininkės atmintyje, palikdamas blankius praeities fragmentus.

Nykstantys ir kuriami iš naujo

Tapydama menininkė kartografuoja vaizdus, kuriuos patiria, išgyvena asmeniškai, bet sykiu tie vaizdai universalia kalba prabyla kiekvienam žiūrovui, kurdami asociacijas su jo patirtimis, jo sukaupta asmenine vaizdų kartoteka.

Autorės sukurti vietovaizdžiai, potėpiais perkelti ant drobių paviršių, – tai neamžinos jų galiojimo trukmės įrodymai. Skubantis laikas naikina atsiminimus, juos ištrina, užleisdamas vietą naujiems. Žmogus kasdien mato begales vaizdų, jo sąmonė juos apdoroja ir paverčia atsiminimais. Iš noro juos įamžinti pasitelkiamos įvairios medijos: fotografuojama, piešiama, tapoma, užsirašoma. Taip kaupiamas savų ieškojimų archyvas.

Tapytojos E.Ulčickaitės saugojamų vaizdų biblioteka labai plati ir asmeniška. Ja dalydamasi su parodos lankytojais kūrėja skatina pamąstyti apie praeitį ir jos trapumą šiame sparčios kaitos pasaulyje.

Komentaras

Eglė Ulčinskaitė
Dailininkė

Viskas įvyksta tada
Kai manęs nėra

Sakoma, kas ieško, tas randa. Kas ieško, ko nepametęs, randa, ko neturėjęs.

Radinius žmonės kaupia – komodų stalčiuose ar atminties lentynose – eiliuoja kas sau kokią odę laikui. Eiliuoja save. Žodžiais, vaizdais, daiktais, kūriniais. Ieško tinkamiausios vietos blankstančioms jausenoms patalpinti. Kuo virsta jausena, tapusi vaizdu?

Vaizdai, kitaip nei kalba, neturi aiškiai apibrėžto simbolinio žodyno. Tačiau jais komunikuojama, patiriama, prisimenama, įtikinėjama, sapnuojama. Vaizdai, jaukiai įsikūrę kokioje vietoje – medijoje, klajoja po pasaulį, nepaisydami chronologinių dėsnių ar teritorinių ribų. Jie įsikūnija ne vien išorinėje materijoje, bet ir žmogaus atmintyje, vaizduotėje. Tik iš kur jie ten atsiranda? Kur dedasi užmiršti vaizdai? Atmintį vaizduojuosi tarsi kartoteką, kurioje pasaulio patirtys kataloguojamos vaizdiniais kodais. Bet užkoduota informacija nebetenka ar keičia savo reikšmę, jei sistemos simboliai yra neatpažįstami (...)

Įsivaizduoju, kad detektyvas, rinkdamas faktus, mintyse braižo įvykio kartogramą, taip atsekdamas iki tol nežinomą scenarijų. Panašų metodą telkiuosi ir aš. Tapydama – kurdama faktus, kartografuoju (ne)savalaikes vietas, kurias kaip vaizdus patiriu asmeniškai. Įkūnydama jas tapyboje, siekiu toms patirtims suteikti atpažįstamą išraišką. Konstruoju savotišką išorinę atmintį. Paralelinę kartoteką. Joje kaupiu vietovaizdžius – locus memoriae, žyminčius daugiasluoksnio laiko esatį dabartyje. Ir būtent tas dabartiškumas yra jų neamžino galiojimo laiko įrodymas.

Kol manęs čia nebuvo
Voras šviestuvą apraizgė voratinkliu

Kas? E.Ulčickaitės paroda "Laikinos vietos".

Kur? galerijoje "Meno parkas".

Kada? veikia iki kovo 14 d.