Vasarą palydėjo „Queen“ dainų motyvai

Šis Zanzibare gimęs atlikėjas muzikos industrijoje sukėlė tikrą revoliuciją – ne tik atvirai demonstruodamas savo netradicinę seksualinę orientaciją, bet ir kurdamas muziką, kurioje neįtikėtinai organiškai dera kuo skirtingiausi dalykai. Populiariosios muzikos melomanas joje įžvelgia skirtingų sąveiką, akademinis muzikologas randa įdomių kompozicinių sprendimų – originalios poliritmijos, polifonijos, savitų harmoninių sprendimų. Na, o į muziką kiek paprastesnį požiūrį puoselėjantis žmogus mėgaujasi įstabiomis melodijomis ir kiekvienam pažįstamais žmogiškais išgyvenimais.

Apie tai, kokia dinamiška ir nuostabi yra "The Queen" muzika, galima būtų kalbėti daug ir ilgai, o visų svarbiausia – pokalbį galima būtų vystyti tikriausiai su visų kartų atstovais, nes tie, kurie dar nebuvo gimę "The Queen" laikais arba negirdėjo jų muzikos savo tėvų grotuvuose, tikrai nuėjo į kino teatrą pasižiūrėti Bryano Singerio filmo "Bohemijos rapsodija" – ir štai, F.Mercury – jau ir paauglių grojaraščiuose.

Tačiau šį kartą ne visai apie tai: "The Queen" muzika rugsėjo 1-ąją suskambo (tiesa, Lietuvoje, o net ir tame pačiame Pažaislyje – jau nebe pirmą kartą) kitokiu kontekstu ir pavidalu – Pažaislio muzikos festivalio uždaryme, akademiškai.

Simfonija legendai atminti

Į muzikinę drobę nuostabias Freddie Mercury melodijas prieš 17 metų suliejo turkų kilmės britų kompozitorius Tolga Kashifo, savo kūrinį pavadinęs "The Queen Symphony". O pirmąjį rudens vakarą itin gausiai susirinkusiems kauniečiams šventę dovanojo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, Kauno valstybinis choras ir solistės Rūta Buškevics (fortepijonas), Saulė Rinkevičiūtė (smuikas) ir Vita Šiugždinienė (violončelė).

Akivaizdu, kad tokį gausų klausytojų būrį į Pažaislio vienuolyną sukvietė ne tik nuostabus rudenėjantis oras, bet ir renginio pavadinime figūravęs "The Queen" vardas. Tiesa, dauguma tikėjosi išgirsti kažką panašaus į originalą, įvilktą į simfoninės muzikos rūbą, tačiau kūrėjo T.Kashifo tikslas buvo visai kitoks – jis kūrė šešių dalių simfoniją, kur kaip pagrindą naudojo žymiausių grupės dainų motyvus.

Evaldo Šemioto nuotr.

Teko suprasti, kad žymiausių "The Queen" dainų yra tokia gausa, kad laisvai užtenka visavertiškam kone pusantros valandos trukmės simfoniniam kūriniui: jei reikėtų išrinkti tik keletą, niekas to padaryti negalėtų. Atpažinti melodijas ne visuomet buvo taip paprasta, o tiems, kurie tikėjosi lengviau suprantamo opuso, teko nusivilti, nes "The Queen Symphony" – akademinis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui, tad visi atlikėjai traktuojami kaip klasikinės, o ne roko muzikantai.

Tačiau gerai pažįstamų muzikinių motyvų kompozitorius vis tik nemaskuoja – veikiau suteikia jiems kitokią potekstę: kad ir dainos "We Will Rock You" temą jis pateikia rūsčiai, melodinę liniją patikėdamas bosams, tad ji čia tampa kone mirties simboliu – tarsi daugelio romantizmo kūrėjų pamėgta "Dies Irae". O štai "We Are The Champions" išlaiko savo konotaciją ir iškilmingai skamba finale.

Pažįstama ir nepažįstama

Jeigu reikėtų apibūdinti „The Queen Symphony“ vienu epitetu, tai neabejotinai būtų nostalgija.

Gausybė "The Queen" motyvų skambėjo tai choro, tai orkestro, tai violončelės, tai smuiko, tai fortepijono partijose – pynėsi ir horizontalėje, ir vertikalėje, solistai traktuoti veikiau kaip faktūros dalis nei dominuojantys.

O akylesnis akademinės muzikos gerbėjas šiame T.Kashifo opuse įšgirstų ne tik F.Mercury dainų motyvus, bet ir Piotro Čaikovskio, Carlo Orffo, Hectoro Berliozo ar kitų klasikinės muzikos kompozitorių stilistikos, melodijos traktuotės, harmoninių sprendimų ar polifoninės technikos ypatumų skolinius.

Daug kas "The Queen Symphony" pasirodė girdėta, tačiau visai neatrodė, kad atpažįstami elementai primintų kopijavimą. Ši rekompozicija – labai individuali, tarsi T.Kashifo refleksija "The Queen" ir muzikinio romantizmo temomis.

Evaldo Šemioto nuotr.

Stipriai suausta spalvinga muzikinė drobė kėlė įvairių emocijų – kartais rodėsi, kad kiek stokoja individualesnių kompozicinių sprendimų, kartais duodavo nuorodą į tam tikrą programiškumą, kartais graudino jausmingos melodijos, buvo, kad kėlė liūdesį primindama "The Queen" šlovės dienas ir sudėtingus F.Mercury gyvenimo vingius.

Jeigu reikėtų apibūdinti "The Queen Symphony" vienu epitetu, tai neabejotinai būtų nostalgija, nes ši kompozicija nukelia į praeitį – ir keliais dešimtmečiais, ir dviem šimtmečiais atgal kartu, bet tuo pačiu ji skambėjo čia ir dabar. O jos muzikinė kalba – gana sudėtinga, visai nepataikaujanti klausytojui.

Vakaro prieskoniai

Vis tik mintis apie pataikavimą buvo gaji: regis, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras tai daro jau senokai ir su malonumu. Vis rečiau ir rečiau jo repertuare skamba tikroji rimtoji muzika: jeigu jie ir negroja populiariosios, aliuzijų į ją sotu – kaip ir šiuo atveju. Beje, ne pirmą kartą užkliūva ir šio orkestro interpretacija, kuri remiasi bendravardikliška rusiško romantizmo tradicija – kad ir "The Queen Symphony" kartais trūko faktūrinių sluoksnių išryškinimo, kiek gilesnių subtilumo paieškų ar individualesnės kūrinio dramaturgijos atskleidimo. O štai Kauno valstybinis choras savo dalį – kaip visuomet – atliko puikiai.

Beje, muzikantai scenoje buvo ne vienintelės to vakaro žvaigždės – susirinko ir kitų, ne iki galo suvokiančių savo buvimo vietos konteksto: garsiau už simfoninį orkestrą ir chorą rėkavo vaikų grupelė, o supermamytėms ir supertėveliams tai pasirodė labai smagu – juk vaikų saviraiška.

Ir jeigu mažesnių decibelų "pasirodymą" dar galima būtų bandyti ignoruoti, šis sukėlė neigiamų emocijų ne vienam buvusiam kelių metrų spinduliu: keistoka, kai klasikinės muzikos festivalyje suaugusiems tenka auklėti suaugusiuosius, kad šie susiprastų sudrausminti savo atžalas. Šiame kontekste nejučia atėjo ir mintis apie senokai įvykusį dviejų žinomų atlikėjų konfliktą, kuriame figūravo bulvių traškučių triauškinimo tema – tad ir šiems norėtųsi priminti, kad Kaune gausu kitų renginių, kuriuose triauškinimo (šiuo atveju – agurkų) veiksmo ir garso neriboja jokios cenzūros.