A. Vaitkūnienės paroda: ištikęs „abrakadabra“ ir nenuspėjama kelionė laiku

"Žiūrėki: sninga, sninga, sninga. Žiūrėki: baltas sodas minga. Nugrimzdo žemė praeity. Įspėk, kas eina? Neįspėjai: ateina princai ir kirpėjai, balti karaliai ir kepėjai, ir šlama medžiai apsnigti", – šios Henriko Radausko "Žiemos pasakos" eilutės gali būti įžanga į galerijoje "Meno parkas" pristatytą tapytojos Aušros Vaitkūnienės parodą "Folkloras. 4 metų laikai". Karantinas pakoregavo meno mylėtojų planus, tad "Santaka" suteikia galimybę pasivaikščioti po A.Vaitkūnienės pasaką neakivaizdžiai.

Mažųjų paveikslų žemėlapis

Trijuose galerijos aukštuose eksponuoti paveikslai – be pavadinimų, tarsi nesuteikiant jiems leidimo kalbėti, kol laiptų aikštelėse nepasigirs žiūrovo žingsnių aidas, o jam užlipus į kiekvieną aukštą ir įžengus į ekspozicijų erdves neįvyks magiškasis abrakadabra, nepasigirs staigus pokštelėjimas ir tada jau sienos ims kalbėti.

Pradžioje, berdamos žodžius iš baltų lapų, pakabintų ant galerijos sienų, kuriuose aprašytas kiekvienas sezonas atgyja vaizdingose žodžių kompozicijose, savo melodingais aidais nulydinčiose žiūrovą į jam vieninteliam skirtą vaizdų erdvę, kurioje vietą įsivaizduojamoje oratoriaus tribūnoje paeiliui užpildo paveikslai. Juos pašaukti vardais (pavadinimais) galima pasiėmus paveikslėlių, vaizduojančių sumažintas didžiųjų oratorių versijas, žemėlapį, kuriame į sezonus suskirstytos mažos, nespalvotos kūrinių nuotraukos nurodo žiūrovo vaizduotei galimas jos judėjimo kryptis.

Žaidimas su laiku

Laikantis jų, galerija virto intelektualaus žaidimo erdve, kurioje dūksta laikas, pereidamas iš vieno sezono į kitą ir iš paskos pakviesdamas žiūrovą. Pastarasis – kiek netekęs amo, nes iki šiol laikas visada žengė priekyje, neleisdamas savęs pavyti, o dabar – jis nori žaisti, audrindamas vaizduotę ir prikeldamas pažįstamus personažus, atgaivindamas atmosferai sukurti reikalingas dekoracijas, įžiebdamas ryškias šviesas ar, priešingai, viską užklodamas tamsos marška ir leisdamas nugirsti tik kuždesius.

Šis laiko žaidimas intriguoja žiūrovą, skatina jį patį prisidengti personažo kauke ir tekinam leistis paskui nenuspėjamą vaizduotę, kurią besikeičiančiais siužetais užpildo A.Vaitkūnienė, įtraukdama žiūrovą į savo paveikslų scenarijus.

Keturių metų laikų sapnai

Atsidūręs pirmajame aukšte, siaučiantį pavasarį jis atrado blizgančiose, gerai žinomos sostinės damos – Rožytės – akyse, kurių žvilgsnis klajoja erdvėje, ieškodamas pasiklydusio vaiduoklio, besislepiančio tarp vakarėjančio dangaus skliautų.

Kartu su Rožyte į šias paieškas pasinėręs žiūrovas, paviliotas nuotykių jaudulio ir atitrūkęs nuo jos, staiga atsiduria prie geležinių, ažūrinių vartelių, užvėrusių kelią į aukštų tujų sambūrio vietą, kurią praėjęs jis atsiduria peizažo, nušviesto akinančia, svaiginančia saulės šviesa, viduryje. Ji akyse pribarsto pulsuojančių raudonų raibulių ir regimas peizažas tampa čia išnykstančiu, čia vėl atsirandančiu vaizdiniu, kurį palikęs ten pat, kur ir rado, suviliotas ore sklandančio riksmo aido, žiūrovas nusekė į antrąjį galerijos aukštą.

Čia – ruduo, įpainiojantis į mezgamą melancholijos ir švelnios ilgesio poezijos voratinklį, į kurį patekus jau joks riksmas nebus išgirstas, o kiekvienas judesys – tik dar labiau supainios lipniose jo gijose. Teliks panerti akimis į besiniaukiantį rudens dangų ir sekti tamsaus, sunkaus debesies kelionę, kuri bus tokia lėta ir monotoniška, kad paskandins tirštame sapne.

Šis laiko žaidimas intriguoja žiūrovą, skatina jį patį prisidengti personažo kauke ir tekinam leistis paskui nenuspėjamą vaizduotę.

Iš jo pabudins staigus ir nelauktas žiemos speigas, kurio baltume atsiskleis žiemos pasaka, išdabinta mažais, spalvingais šviesuliais, nutūpusiais tarp tankių plačiaskarių šakų. Jų besimainančioje šviesoje atgis vaikystės personažai: Senelis Šaltis, nykštukai, elfai, snieguolės, kalbantys gyvūnai ir gal net atsitiks stebuklai. Bet paprastai įdomiausioje vietoje sapnai nutrūksta, ir nubudus, atmerktose akyse pasirodo realybė.

Nuo kurios šioje parodoje pabėgti žiūrovas galėjo užkilęs į trečiąjį aukštą. Jame karaliavo vasara, pasistačiusi geltoną namą, perregimomis sienomis ir kvietusi žiūrovą užeiti į vidų, kur blaškosi didžiulis spalvotas drugys, niekaip negalintis surasti plyšio ir išskristi.

Gal įeidamas į namą žiūrovas paliks praviras duris ir išleis besiblaškantį gyvūną į laisvę. Pats įsitaisys tiesiog čia pat, ant grindų, ir atsirėmęs į perregimo namo sieną stebės, kaip magiškai diena virsta vakaru. Viskas aplinkui nurimsta, nutyla. Tik į nakties begalybę įsiveržusios žvaigždės savo pulsuojančiu žibėjimu, lyg Morzės abėcėle, danguje rašo naujus sapnų scenarijus.

Ir vėl iš naujo galima leistis į pasivaikščiojimą po visus tris galerijos aukštus sapnuojant, įsivaizduojant, prisimenant tai, ką vaizduotėje pažadina A.Vaitkūnienės paveikslai ir tekstai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pablas Pikaso

Pablas Pikaso portretas
Žmonės, kurie stengiasi paaiškinti paveikslus, dažniausiai kišasi į svetimus reikalus.

Kolege

Kolege portretas
Neaktualu. Nei širdžiai, nei protui. Neįdomu

Kolega

Kolega portretas
Jauciu kad pasenau nes tokio grozio pradejau nebesuprasti
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių