V. Ambrazas: tiesiog vaikštau nieko nepametęs

Kaune gimęs ir užaugęs Vytautas Ambrazas jau trečią dešimtmetį gyvena JAV, dirba Naujajame Džersyje, spindulinės terapijos srityje. 2009-aisiais su kuprine ant pečių iškeliavęs į Vietnamą ir Kambodžą, jis atgaivino prigesusią fotografijos aistrą. Savo kūriniais V.Ambrazas dalijasi ir su gimtojo miesto žmonėmis.

Lemtingos pažintys

2011-aisiais keliaudamas po Indiją, Radžastane, mažame miestelyje, V.Ambrazas netikėtai sutiko keliautoją ir fotografą Paulių Normantą. Akimirksniu su juo susibičiuliavo. P.Normanto įkvėptas sugrįžo prie juostinės fotografijos.

"Jis paskatino suprasti, kad fotografuojant juostiniu fotoaparatu daug tikresnis ryšys tarp žmogaus ir fotografijos, daug stipresnė energija: ir prie juostelės prisilytėji, ir prie nuotraukos ryškindamas, o skaitmeniniu fotoaparatu tu prie nieko ir tikrųjų neprisilieti", – sako V.Ambrazas.

Pažintis su P.Normantu suvedė jį ir su žinomui fotomenininku Arūnu Kulikausku, kuris tapo ne tik bičiuliu, bet ir sektinu pavyzdžiu, mokytoju, o fotografija – ne vien pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu, teikiančiu pilnatvę tiek pačiam autoriui, tiek jo nuotraukų žiūrovams.

Nepavaldu laikui

V.Ambrazo nuotraukos spinduliuoja meile ir jautriu atidumu fotografuojamam objektui. Šiandien, kai fotografuoja beveik visi, išsiskirti, atkreipti dėmesį į savo kūrybą nelengva. V.Ambrazo nuotraukų paslaptis galbūt ta, kad jos – ne vien kelionių dienoraštis, bet ir paties autoriaus pasaulėjautos atspindys, kuriame užčiuopta akimirkos amžinybė.

Neatsitiktinai parodos pristatymo metu viena iš lankytojų teigė jaučianti fotografijose kažkokį viršlaikiškumą, kai ir nežinia, ir nesvarbu, kada daryta fotografija, nes ji amžiams įprasmino tą akimirką, kai užgimė. Šį nepavaldumo laikui pojūtį kuria ir nuotraukų monochromiškumas, itin jautri pilkų ir juodų, baltų tonų sąveika. Paklaustas, kodėl tokioje spalvingoje šalyje jo nuotraukos nespalvotos, autorius atsako, kad kai nuotrauka netenka spalvų, ji verčia į tą patį pažvelgti naujai – juk įprastai mes nesame pratę gyventi bespalviškume, tad tai nauja patirtis, gimdanti naują žvilgsnį ir naujų atradimų.

(Ne)ieškant prasmių

2010 m. vienoje pirmųjų kelionių po Indiją, Taro dykumoje, V.Ambrazas susibičiuliavo su klajoklių muzikantų šeima, kuri keliaudama per kaimus rengdavo religinius-muzikinius, visą naktį trunkančius spektaklius. Ilgainiui V.Ambrazas tapo šeimos dalimi – buvo atlikta netgi savotiška įsūnijimo ceremonija ir nuo tada jis aplanko šiuos indus beveik kasmet.

Fotografuodamas V.Ambrazas domisi Indijos sąsaja su religija, su Dievu, o svarbiausia – su paprastumu. Šiandien pasauliui besivystant beprotišku tempu, nuolatiniame lėkime nugrimzta esminiai egzistencijos dalykai – dvasingumas, tikrumas, glaudus tarpusavio ryšys, o sustojusiame Indijos laike, jos paprastume išsigrynina tikrieji vidiniai žmogaus poreikiai, numalšinamas dvasinis alkis, pajuntamas dėkingumas už buvimą šią akimirką. Dėl šios priežasties V.Ambrazas savo kelionėms renkasi ne Indijos didmiesčius, o atokesnes kaimo vietoves ar piligrimystės vietas.

"Net nežinau, ko ieškau, tiesiog vaikštau ten nieko nepametęs ir vis grįžtu vėl ir vėl į tą paprastumą prisiliesti prie pačių šaknų", – apie savo keliones į Indiją pasakoja V.Ambrazas.

Žiūrint į jo kurtas nuotraukas užplūstantis pilnatvės pojūtis veikiausiai tėra tik menkas atgarsis tos pilnatvės, kurią justum pats būdamas Indijoje. Ir vis tiek tai labai stiprus potyris kiekvienam stebinčiajam. Potyris, dėl kurio trūkumo šiandienos skubančiame pasaulyje dažnai tarsi subyrame. Daugeliui turbūt pažįstamas jausmas, kai norisi stabtelėti savęs išsibarsčiusio susirinkti, o jei dar ilgai šį jausmą ignoruojame, tai byrame vis labiau ir fiziškai, ir dvasiškai.

Kartais sakoma, kad ligų Dievas atsiunčiąs stabtelėti, grįžti prie savo esmės. Žiūrint į V.Ambrazo kūrybą, dingteli mintis, kad šios fotografijos – ne tik menas ir ne tik paties V.Ambrazo kelionė prie šaknų, bet kartu tai ir mediko duoklė, alternatyvus dvasinę pusiausvyrą grąžinantis vaistas savo pacientams – onkologiniams ligoniams. Naujajame Džersyje spindulinės terapijos procedūras atliekantis medikas nepamiršo ir gimtojo miesto gyventojų – naujausią savo parodą "Indija. Be spalvų" jis atvežė į Kauną, kur ji šiuo metu eksponuojama Kauno arkivyskupijos svečių namų "Villa Kaunensis" parodų salėje.

Svečių namai "Villa Kaunensis" jau kurį laiką nemokamai apgyvendina iš kitų miestų gydytis į Kauną atvykstančius ir neturinčius kur apsistoti onkologinius ligonius, o šiuo metu čia vyksta ir kaniterapijos popietės onkologiniams ligoniams. Rugsėjį namuose "Villa Kaunensis" kaniterapija susipynė su meno terapija – V.Ambrazas pats pristatė savo parodą "Indija. Be spalvų", pasakojo apie keliones į kerinčią Indiją.

Kas? V.Ambrazo paroda "Indija. Be spalvų".

Kur? svečių namų "Villa Kaunensis" (Rotušės a. 21) parodų salėje.

Kada? veikia iki lapkričio 15 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

bomziako

bomziako  portretas
mentalitetas....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių