Užlietų kaimų atminimo šventės lietui paskandinti nepavyko

Rūpestingai saugo istorijas

"Išsikelti buvo labai sunku, nes čia gyventi buvo labai gera. Mūsų namas stovėjo štai ten, šiek ties už skulptūrų, – ranka mosteli Angelė Samuolaitienė iš užlieto Šilėnų kaimo. – Čia buvo nemažai vaikų ir mes prisigalvodavome visokiausių žaidimų. Iš medžiagos siūdavome lėles, galvas, rankas, kūnelius, kojas pripildavome smėlio, kad įgautų žmogaus formą. Aprengdavome spalvingais drabužiais, maitindavome smėlio ir vandens koše. Kai reikėjo išsikelti, tos lėlės buvo mūsų brangiausias turtas, glausdami prie širdies, jas išsinešėme ant kalno", – dar negirdėtu prisiminimu pasidalijo A.Samuolaitienė.

Dar daugiau istorijų papasakoti gali senolė Anelė. Bet – apie viską iš eilės.

Šventei prasidedant dangus virš įlankos Šlienavoje vis labiau ėmė panašėti į pilką marių vandenį ir galop prakiuro įkyriu lietumi. Nepaisant prasto oro, į įlanką leidosi vis daugiau pasilinksminti nusiteikusių žmonių.

Ištvermė: nepaisant prasto oro, į įlanką leidosi vis daugiau pasilinksminti nusiteikusių žmonių. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Nesteckis šypsojosi: "Tikimės, kad lietus nesugadins šventės." Ir rado paralelę – anuomet kaimai buvo užlieti iš apačios, o šiandien renginį bandoma paskandinti iš viršaus.

"Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga ir apavas. Džiaugiuosi, kad kasmetinis renginys vyksta, jau geriau lietus negu korona, juk lietui lyjant galime susitikti. Paruošėme plačią programą ir kaip kasmet turime naujienų", – optimistiškai kalbėjo Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, šventės režisierė Eglė Targanskienė.

Išlipusių iš vandens – jau daugiau

Pleneras "Lipantys iš vandens" šiemet vėl laimėjo Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir sulaukė Kauno rajono savivaldybės paramos. Pernai atidarytą septynių skulptūrų parką šiemet papildė trys nauji medžio dirbiniai: muzikantas ir obelėlė iškilo mariose virš vandens, o senolė su katinuku įsitaisė ant kranto.

"Močiutės vardas – Anelė, o ją taip pavadinome dėl to, kad Anelė ir Milius buvo populiariausi vardai marių užlietuose kaimuose. Senolė, prisėdus šalia jos ant suoliuko, pasitelkusi šiuolaikines technologijas pasakos užlietų kaimų istorijas. O pabaigoje paragins: "paglostyk mano katiną, žmonės kalba, kad jis atneša laimę", – šypsojosi E.Targanskienė.

Atkaklumas: šiemet iš vandens išlipo dar dvi skulptūros. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Išties, šventės dalyviai būriavosi prie Anelės krėslo, klausėsi, ką porina senolė, fotografavosi ir glostė katiną, pagundai neatsispyrė net vicemeras A.Nesteckis.

Dar turiu keletą idėjų. Pagalvojau, kad visai būtų gražu, jei atsirastų vaikai, spardantys kamuolį, rugių varpos, obelis su obuoliais.

Pernai profesionalūs drožėjai išdrožė skulptūrų grupę: po darbų grįžtančius šienpjovius, mamą su vaiku ant rankų, žvelgiančią į nežinią, gyvuliukus ir net bažnyčią. Medžio skulptorių grupės vadovas Raimondas Uždravis pernykštės šventės metu atviravo "Kauno dienai" norįs išplėsti kaimą: "Dar turiu keletą idėjų. Pagalvojau, kad visai būtų gražu, jei atsirastų vaikai, spardantys kamuolį, rugių varpos, obelis su obuoliais." Iš šių sumanymų, dirbant kartu su Sauliumi Jociumi ir Gintautu Tručinsku, kūnu šiemet tapo tik obelėlė. Beje, muzikantas iš veido gana panašus į idėjos sumanytoją R.Uždravį.

Pažadėjo sugrįžti

Nuo lietaus saugančiose palapinėse vyko įvairios edukacijos ir atrakcijos, o muilo burbulų pūtėjai po atviru dangumi gaudė vėją. Deja, lietus vietoje dviejų leido pamatyti tik vieną Šeiko šokio teatro spektaklį – ekskursiją.

Pažadas: Šeiko šokio teatras pažadėjo dar sugrįžti į marių įlanką Šlienavoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.

"Šių metų programai Šeiko šokio teatras buvo parinktas neatsitiktinai. Jau seniai ieškojome atitikmens mūsų kaimų likimui ir atradome Šeiko šokio teatrą, kuris pastatė spektaklį "Užpustyti", po smėliu dingusiems Kuršių nerijos kaimams atminti ir mielai sutiko dalyvauti renginyje. Taip šiųmetinėms "Pėdoms marių dugne" gimė pavadinimas "Lietuviškoji Atlantida – likimo suvesti". Gaila, kad susirinkusieji išvydo tik pirmąjį pasirodymą, bet Šeiko šokio teatras pažadėjo dar sugrįžti į mūsų įlanką", – patikino šventės režisierė.

O kai link scenos pažiro choro "Žaisa" (meno vadovė Laimutė Dzedaravičienė) moterys ir prieš uždainuodamos smagiai įsisuko šokių pynėje, trumpai net dangus nuščiuvo. Lietus nesutrukdė nei grupės "OKATA", nei "Antikvariniai Kašpirovskio dantys" atlikėjams, kurie išjudino ir prie scenos šokti kvietė ištvermingiausius šventės dalyvius. O sulaukusieji tamsos buvo apdovanoti įspūdingu reginiu – šviesų jūroje besimaudančiomis "Lipantys iš vandens" skulptūromis ir įlankos medžiais.