Dabar A. Žilinsko skulptūros puošia ne vieną Lietuvos kampelį. Kaune galima pamatyti net kelias: naujausia serija – Draugystės parke, skulptūros puikuojasi prie Juozo Zikaro namų ir Kauko laiptų.
Bronziniai kūriniai dažnai įsikuria ant natūralių akmenų. Suformuoti lipdiniai pasižymi detalėmis ir subtiliu prisilietimu. Nors bronzinės skulptūros medžiaga kieta – skulptorius geba perteikti medžiagiškumo pojūtį: stebėdamas, atrodo, jauti ir kaip ūsai riečiasi, susilamdęs švarkas nepaklūsta, akys glosto valtelės grublėtumą ar minkštos pėdos neša žalia kalva aukštyn.
Pradžioje būna akmuo
Pasak menininko, didžiausias iššūkis – pati pradžia. Neužtenka pačiam savimi tikėti, galėti ir norėti, tuo turi įtikinti ir kitus. „Geriausiai kalba ne pats kūrėjas, bet jo darbai. Kūrinių taip lengvai ir greitai nepadarysi, ypač – skulptūros. Tad truputėlį užtruko, kol atsirado pirmųjų užsakymų, kol pradėjau rutulioti šį tą plačiau“, – pasakoja skulptorius.
Temas kūriniams jis atranda labai įvairiai. „Kartais tai pakelės akmuo, o kartais – fantazija apie kosminius reiškinius“, – sako A. Žilinskas, pasakodamas, kaip jį aplanko atradimo džiaugsmas vartant ypatingą akmenį. „Kai tą akmenį vartai ir žiūri, pamatai galbūt tai, ko kiti nemato. Pridėjus bronzinį akcentą, visai neapdirbtas akmuo atsiskleidžia taip, kaip niekas jo dar nematė. Viskas suskamba gal 180° kitaip nei tam rieduliui ką tik gulėjus šalikelėje. Viską padaro konteksto pakeitimas“, – aiškina jis.
Riedulius jis dažniausiai renka kaime, Suvalkijoje. Nors tai lygumų vietovė, iš dirbamųjų laukų surinkta daugybė jų padėjo atrasti įdomiausius. Kartais akmenų ieškoti važiuoja tiesiog į karjerą.
„Kiekvienas akmuo yra unikalus savo forma ir faktūra. Man neįdomu jį pjauti, poliruoti, kitaip apdirbti. Kaskart bandau šį gamtos darinį paversti kūriniu, jo neapdirbdamas“, – pasakoja skulptorius. Jam inspiracija tapo japonų meno kryptis suiseki, kurioje natūralūs akmenys vertinami kaip miniatiūriniai gamtos peizažai.
„Sekant šia japonų estetikos kryptimi, gamtos sudarytos uolienos gabalas ar akmuo, kuris yra gražus ir išskirtinis, tiesiog pastatomas matomoje vietoje. Juo gėrimasi ir nieko daugiau daryti nereikia. Tai mane įkvėpė riedulių paieškoms“, – dalijasi A. Žilinskas.
Žvejyba – kaip kūryba
Paklaustas apie mastelį, autorius juokauja, kad skulptūra negali būti nei didelė, nei maža, – ji būna visokia. Kūrybinis darbas užtrunka net kelerius metus, ypač jei skaičiuoji laiką nuo idėjos. Jei ruošiasi personalinei parodai, tenka rinktis mažesnį mastelį. Apriboja ir erdvės, ir kūrybinės investicijos, kurios ne iš karto atsiperka. Tačiau gyvenimas įrodė, kad net maži kūriniai po keleto metų gali virsti didžiais projektais. Taip nutiko su A. Žilinsko naujausiu projektu Draugystės parke Kaune – vietą mieste atrado jo kiek anksčiau sukurti mažieji kūriniai.
„Norėčiau turėti laiko vienai skulptūrai tiek, kiek, pavyzdžiui, turėjo Michelangelo – užtrukti prie vieno objekto net kelerius metus, dar labiau išdailinti. Tačiau dabar tempas yra visai kitoks ir negaliu sau leisti ilgai „miegoti“ prie vienos skulptūros“, – darbo užkulisius atveria dailininkas. Tačiau iš lipdybos meistrų, jei galėtų rinktis, A. Žilinskas rinktųsi A. Rodiną dėl jo laisvumo, lipdybos, medžiagos ir formos valdymo.
Idėjas skulptorius dažnai žvejoja upėje. „Jei jaučiu, kad kažko trūksta, važiuoju žvejoti, einu pasivaikščioti, veikti ką nors visai kito nei įprastai. Kūrybinis darbas irgi yra šiokia tokia rutina ir tai atsibosta, tad kartais reikia iš to ištrūkti. Dažniausiai ištrūkstu į gamtą, nes man ten mieliausia atsigauti. Vakar buvau pažvejoti Nevėžyje, dažnai mėgaujuosi šia upe. Labai patinka jos dydis, o ir teka visai netoli namų“, – įkvėpimo šaltiniais dalijasi kūrėjas.
Dažniausiai žvejoti jis eina įdienojus, o jei Nevėžyje nepalanki srovė, žveją galima sutikti ir įbridus į Nemuną. „Dažniausiai išeinu apie pietus ir žvejoju iki vakaro arba kol pavargstu. Lydekas gaudyti iki gegužės 1-osios draudžiama dėl neršto. Tad anądien gaudžiau tikrai ne lydekas, nors buvo užkibusi ir lydeka – nespėjau pamatyti, kaip ji atsikabino. Aišku, visąlaik didžiausios žuvys lieka vandenyje“, – juokiasi skulptorius.
Menininkas mėgsta ir su dugnine pasėdėti, o prasidėjus lydekų sezonui jį galima sutikti ir spiningą mėtantį. „Pabraidyti po Nemuną ar Nerį – smagu! Kaunas toks miestas, kad keleto kilometrų spinduliu gali rasti tris bene didžiausias Lietuvos upes.“
Tarp kūrybos ir žvejybos menininkas atranda daug panašumų. „Kiekvieną kartą atėjęs į žūklavietės vietą turi prisitaikyti prie oro sąlygų, prie srovės, ar saulė šviečia, ar debesuota, žuvys aktyvios ar ne. Nuo to priklauso begalė dalykų: pavadėlio ilgis, storis, masalas ir t. t. Net ir žinodamas šiuos dalykus ir viską pasvėręs, tikrai nebūtinai iškart pagausi laimikį. Visąlaik reikia eksperimentuoti. Tad žvejyboje kūrybos yra tikrai daug: nuo vietos pasirinkimo iki ką mausi ant kabliuko. „Artimas tas ieškojimas, bandymas, ką „dėsi ant kabliuko“, ant ko „kibs“ šiandien. Turi ieškoti varianto, į kurį pasižiūri ir matai, kad pataikyta“, – dalijasi mintimis A. Žilinskas.
Miestui įkvėpta gyvybė
Skulptūros misiją kūrėjas mato integraliai – kūriniai gali prisitaikyti prie esamos erdvės arba kaip tik formuoti erdvę. „Kartais erdvė nori nenori formuojasi aplink tą skulptūrą, tada ji būna ašis, aplink kurią likusi erdvė formuojasi. Kartais skulptūra būna integrali“, – tokią mato ir savo skulptūrą „Mitinės būtybės pėdos“, 2023 m. įkurdintą palei Kauko laiptus.
A. Žilinskas atkreipia dėmesį, kad erdvę suformuoti gali ne tik skulptūra, bet ir tapyba ant miesto sienų. Tai esą suteikia miestui savasties, išskirtinumo ir sentimentalumo. Erdvė pasidaro šiltesnė miesto gyventojams, lankytojams. Skulptūra gali suteikti jaukumo (arba atvirkščiai), tačiau tikrai suteikia išskirtinumo miestui. Kitame mieste toks pat statinys gal visai netiktų.
Norėčiau turėti laiko vienai skulptūrai tiek, kiek, pavyzdžiui, turėjo Michelangelo – užtrukti prie vieno objekto net kelerius metus, dar labiau išdailinti.
Paklaustas apie skulptūrų gausą ir įvairovę Kauno mieste, menininkas atsisakė kurią nors išskirti: kad ir koks kūrinys būtų – kiekvienas yra menininkų sumanymas, tad kiekvienas kūrėjas turi savo argumentų. „Kritikuojama toli gražu ne tik skulptūra, tačiau ir pats kūrėjas, kuris tą skulptūrą pasiūlė ir pastatė mieste. Tą jis padare ne todėl, kad jam atrodė bloga skulptūra, bet, atvirkščiai, galvojo, kad to ir reikia“, – sako menininkas.
Išskirtinis A. Žilinsko kūrinys – ekshibicionisto skulptūra, kurios viešojoje erdvėje autorius išvysti nesitiki. Tačiau jei ne Lietuvoje, gal kada užsienyje ši nuogumą atskleidžianti figūra atras vietą.
„Iš tikrųjų, tai buvo mano trečio kurso darbas – lipdant atvaizduoti save. Buvau kitokį save nulipdęs, bet atėjo dėstytojas, gavau velnių ir supykau ant savęs. Per naktį sukūriau kitą skulptūrą. Prieš tai dirbau kelis mėnesius, vargau vargau, o čia – per naktį! Pamatęs dėstytojas pradėjo klausinėti, ar čia pats dariau, ar ką pasikviečiau, kad nulipdytų, negalėjo patikėti. Netgi iki šiol atsimena tą skulptūrą. Matyt, ji turi kažkokį krūvį. Paskui nulipdžiau dar kitą, tokią mažesnę, bet antras dublis yra antras“, – prisimena kūrybinio kelią pradžią.
„Iš naujesniųjų man gal labiausiai prie širdies Juozo Zikaro skulptūra. Ekshibicionisto skulptūra patinka menininkams (Robertas Antinis yra sakęs, kad ten vidaus ir išorės filosofija), o plačiajai auditorijai atrodo atgrasi. J. Zikaro skulptūrą man pavyko padaryti tokią, kad ji patinka ir menininkams, ir plačiajai auditorijai, pavyko rasti kompromisą. Džiaugiuosi, kad net ilgai stebinčių šį lipdinį menininkų niekas neerzina (tai daug, nes net ir didelę skulptūrą kokia maža detalė gali sugadinti, blaškyti dėmesį ir tada visa skulptūra nepatinka)“, – papildo A. Žilinskas.
Kiekvienoje menininko nulipdytoje figūroje menkiausios detalės išduoda jo charakterį ir atspindi braižą. „Kitaip ir būti negali. Net jei mes, skulptoriai, gaudavome tokią pačią užduotį ar matydavome tą patį pozuotoją, visiems pavykdavo skirtingai. Kiekvienas mato pasaulį kitaip, kiekvieno rankos yra jo rankos“, – sako kūrėjas ir neslepia: kartais tai trukdo, ypač lipdant portretą, nes pasąmoningai kiekvienas siekia nulipdyti save, to atsisakyti ne taip lengva, tenka pakovoti.
A. Žilinsko skulptūros persmelktos sentimentalumo – autoriui svarbi praeitis ir istorija. Draugystės parke stovintys „Namai“, atrodytų, paprasta trobelė, namelis, kuriame nieko nėra, bet sukelia namų jausmą ir prisiminimų, į kuriuos visąlaik norisi sugrįžti.
„Viešojoje erdvėje pastatytos skulptūros nebūtinai 100 proc. tokios, kokių aš, kaip žmogus, norėčiau, – jas reikia pritaikyti viešajai erdvei, mąstant apie tai, kaip į jas žiūrės žmonės. Kiekviena skulptūra pradeda savo gyvenimą, kai ją atiduodi miestui“, – sako autorius.
Smėlis ir ledas
Mieliausia A. Žilinskui lipdyti iš molio: „Smulkesnius dalykus reikia lipdyti iš plastilino, o stambesniems dalykams vienareikšmiškai renkuosi molį, nes man molis yra šilta medžiaga. Prilietus gal nešilta, bet kai pamatai, kaip gali suformuoti taip, kaip norisi, imponuoja, medžiaga tikrai tampa šilta. Itin gerai, kai lipdydamas gali palikti savo piršto atspaudą ir jis atsilies bronzoje. Droždamas niekada to nepadarysi.“
Smėlio skulptūrų simpoziumą Juodkrantėje dailininkas prisimena su pasigėrėjimu. Tai buvęs pirmas prisilietimas prie smėlio kaip skulptūrinės medžiagos. „Labai smagu, kad dirbti gali gryname ore – vasara, Juodkrantė, labai gerai susipina darbas su poilsiu“, – šypsosi prisimenęs.
Kitos viešojo meno srities – ledo skulptūrų – simpoziumų tradiciją sugriovė vis šiltėjančios žiemos. „Medžiaga kitokia, nesunkiai apdirbama. Per kokias tris dienas gali sukurti visai įdomią skulptūrą, tik reikia ne per daug užsibrėžti, nes vis tiek esi vienas, o dienų kūrybai dvi ar trys“, – pasakoja prisimindamas ir šios medžiagos įnorius.
Būdavę, dirbi žiemą, bet termometro stulpelis jau kopia virš nulinės atžymos: „Jei į ledą stipriai pašviečia saulė, medžiaga suaižėja ir tada jo drožti nebeįmanoma, jis ima trupėti, byra. Nieko nebegali padaryti. Oras daro didelę įtaką rezultatui. Kitiems dailininkams yra buvę, kad drožė, kūrė ir – bam – dalis nukrito dėl saulės, lietaus, pliusinės temperatūros.“
Ateities idėjos? Jų skulptorius laikąs užantyje. Juokauja, kad įkvėpimo šaltiniu galėtų tapti ir jo mėgstama nežinomo žvejo nuotrauka, kurią laiko dirbtuvėje. Kaunas – upių miestas, čia ir Santaka, ir marios, tad čia matytų vietų ir laivybos, ir žvejybos skulptūroms.
Naujausi komentarai